Sakraliniu ir gamtos keliu po Anykščių kraštą

Liepos mėnuo, sako, pats tinkamiausias kelionėms, pažinimui ir pramogoms. Kaimų bendruomenė „Milašaičių Dubysa“ nusprendė 2022-aisiais aplankyti Anykščius. Ir štai išaušo liepos 23-iosios rytas, kai Milašaičių bendraminčiai įsėdo į turistinį autobusą ir pradėjo ilgą kelionę į Anykščius.
Anykščių krašte turtinga gamta, gausu istorinių objektų ir pramogų vietų. Sakralinį kelią pradėjome nuo Sakralinio meno muziejaus, kur vietinių mecenatų dėka įsikūrusi nuostabi angelų kolekcija. Gidė pasakoja muziejaus įkūrimo istoriją, muzikantai ruošiasi miesto šventės renginiams, o mes įdėmiai klausome kamerinės muzikos ir apžiūrime meno kūrinius.
Matome, kad šalia visa savo didybe kviečia užsukti Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Tai aukščiausia Lietuvoje esanti bažnyčia, jos aukštis siekia net 79 metrus ir viename iš bokštų 33 m aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Atkakliausiems, įveikusiems 186 laiptelius, atsivėrė nuostabi Anykščių panorama. Patikėkite, vaizdas buvo nepakartojamas. Norėtume išgirsti angliškų vargonų muzikos garsus, bet sužinome, kad koncertas tik vakare, deja…
Aplankome miesto senamiestį, apžiūrime jame esančius pastatus ir paminklus A. Vienuoliui ir
A. Baranauskui. Šalia Šventosios pramogos ranka pasiekiamos. Ryžtingiausieji nusprendžia Lynų taku persikelti į kitą upės krantą. Ir vėl įspūdžiai nepakartojami ir atrakcijos dalyviams, ir žiūrovams.
Pro autobuso langą apžiūrime dar vieną Sakralinio kelio objektą – senųjų Anykščių kapinių koplyčią, kurioje šiuo metu yra įsikūręs Pasaulio anykštėnų kūrybos centras. Ten vyksta daug kultūros ir meno renginių. Architektūriniu požiūriu pastatas tikrai vertas pagarbos, nes uždarius kapines ir koplytėlei pradėjus nykti buvo suprojektuotas stiklo ir betono gaubtas ir juo apgaubta koplytėlė. Naujas statinys architektūriniu, istoriniu ir funkciniu-kultūriniu požiūriu yra puikus, galintis būti pavyzdžiu, kaip sujungti seną ir naują į vieną nedalomą visumą.
Paskutinis Sakralinio kelio objektas, kurį norėjome bent pamatyti, buvo Šv. Aleksandro Nevskio cerkvė. Kelionės pabaigoje ir pamatėme…
Sakralinis kelias baigėsi, bet prasidėjo nuostabios gamtos Anykščių krašte pažinimo kelias, kuris nesibaigia niekada. Šventosios upė tikrai didinga ir paslaptinga, užburianti, papasakoti neįmanoma, reikia pamatyti… Aplankome dar vieną gamtos stebuklą – oficia­liai didžiausią akmenį Lietuvoje Puntuką, aplankome šalia esantį Medžių lajų taką. Medžių lajų takas – tai pirmasis takas Baltijos valstybėse, kur galima pasivaikščioti medžių viršūnių lygyje. Medžių lajų tako kompleksas buvo atidarytas 2015 m. Kompleksą sudaro Informacijos centras, Medžių lajų takas ir apžvalgos bokštas (34 m aukštyje). Gamta Anykščių šilelyje užburianti, o pats šilelis tarsi stebuklinga giria. Nueiname iki Lynų tilto per Šventąją, aplankome pažintinį Basų kojų taką, Praeities taką, pasivaikščiojame miško takais…
Pramogos tarsi užburia ir mes vykstame jau pramogų keliu tolyn. Labirintų parko užduotys įveiktos, sukame kitokio miestelio link, ten laukia besisukantis namelis, apverstas namelis ir daug linksmų bei nepakartojamų įspūdžių ir mažiems, ir dideliems.
Kelionė istorijos keliu po Anykšių kraštą tęsiasi. Aplankome Arklio muziejų, apžiūrime Burbiškio dvarą. Sustojame prie Bijeikių apžvalgos bokšto, jame aukštai aukštai iškeliame savo bendruomenės simbolį ir taip vakarėjant simboliškai atsisveikiname su Rubikių ežeru, su visu Anykščių kraštu… Atsisveikiname laikinai, nes tikrai žinome, kad iki naujų susitikimų…
Važiavome įvairiais keliais: sakraliniu, gamtos pažinimo, pramogų, istorijos, bet sugrįžome į nuostabiausią kraštą – Raseinių kraštą – su kiekvieno iš mūsų namais, savo laimės žiburiu, mūsų gražiausia ir brangiausia Dubysa…
Nerijus Jarilinas, kaimų bendruomenės
„Milašaičių Dubysa“ pirmininkas