[1]AuksÄ— PLUÅ ÄŒIAUSKÄ–
aukseja@gmail.com
RugpjÅ«Äio 2 dienÄ… Ariogalos Dainų slÄ—nyje vykÄ™s 35-asis tradicinis tremtinių ir politinių kalinių sÄ…skrydis „Su Lietuva Å¡irdy“ sulaukÄ— iÅ¡skirtinio visuomenÄ—s dÄ—mesio – pasak renginio stebÄ—tojų, dalyvių skaiÄius pranoko daugelį ankstesniais metais vykusių renginių.
Atvyko žmonių iÅ¡ įvairių Lietuvos kampelių: tremties keliÄ… iÅ¡vaikÅ¡Äiojusieji ir jų vaikai, laisvÄ—s idealų ir kanÄios kainos už laisvÄ™ nepamirÅ¡usios Å¡eimos, patriotiÅ¡kai nusiteikÄ™s jaunimas, istorinei atminÄiai neabejingi pilieÄiai. Jie rinkosi paminÄ—ti praeities, iÅ¡reikÅ¡ti nesumeluotÄ… iÅ¡tikimybÄ™ laisvÄ—s idÄ—jai ir TÄ—vynei.
Å ventÄ—je po iÅ¡kilmingos vÄ—liavų pakÄ—limo ceremonijos buvo aukojamos MiÅ¡ios už tremtinius, politinius kalinius ir laisvÄ—s kovotojus. Jas aukojo Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas TamkeviÄius SJ su kunigais. Po MiÅ¡ių buvo uždegtas sÄ…skrydžio aukuras.
Renginio dalyvius sveikino Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarÄ—ja Jolanta KarpaviÄienÄ—, Europos Parlamento narys Paulius Saudargas, LR Seimo nariai: GintarÄ— SkaistÄ—, Laurynas KasÄiÅ«nas, Kazys StarkeviÄius, Julius Sabatauskas ir Vytautas Juozapaitis, Raseinių rajono meras Arvydas NekroÅ¡ius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. ArÅ«nas Bubnys, garbÅ«s sveÄiai iÅ¡ Estijos, Latvijos ir Lenkijos.
[2]Susirinkusiesiems koncertavo Jungtinis tremtinių choras, solistas Liudas Mikalauskas, folkloro kapela „Ratilai“, vyko knygų pristatymai, buvo eksponuojama Lietuvos partizanų gyvenimo rekonstrukcija.
Raseiniškiai būrėsi savo palapinėje
Iš visos Lietuvos atvykusioms tremtinių ir politinių kalinių delegacijoms buvo pastatytos palapinės, kuriose jie galėjo pabendrauti su pažįstamais iš kitų rajonų, pasivaišinti, pasislėpti nuo saulės.
Šiemet ir raseiniškiai sąskrydžio dalyviai turėjo savo palapinę, gal todėl ir dalyvių susirinko daugiau.
[3]„Praėjusiais metais palapinės neturėjome, glaudėmės prie kitų rajonų, buvome išsibarstę kas sau. Šiemet palapinę parūpino Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Raseinių skyriaus pirmininkė Dovilė Lukminaitė ir Danutė Žakaitienė. Buvo pasirūpinta ir atributika – žaliomis skarelėmis ant kaklo, kurios raseiniškius išskyrė iš minios“, – žurnalistams pasakojo raseiniškiai.
Palapinėje sutikome šaulį Joną Baboną, pasiteiravome, kaip jis susijęs su tremtiniais ar politiniais kaliniais.
„Aš su tremtimi sąsajų neturiu. 10 metų buvau savanoriu, iš ten atėjau į šaulius, buvau Raseinių šaulių 7-osios kuopos vadas. Raseinių šaulių kuopai vadovavau 10 metų. Priimdavome jaunųjų šaulių priesaiką, su šauliais treniruodavomės, dalyvaudavome šventėse. Dabar mes, šauliai, priklausome Pilietinio pasipriešinimo kuopai“, – apie savo veiklą papasakojo J. Babonas.
Sąskrydyje dalyvavo tremtyje gimę ir vaikystėje ištremti rajono gyventojai, jie dalijosi savo išgyvenimais tolimajame Sibire.
Iš žmonių buvo atimta ir tėvynė, ir kalba
AriogaliÅ¡kÄ— GenovaitÄ— KmieliauskienÄ— su mama ir broliu Sibire, prie PeÄioros upÄ—s, atsidÅ«rÄ—, kai jai buvo 5,5 metų, o broliui – 4 metai.
„TÄ—vas su savo broliais buvo Å¡auliai, todÄ—l ir mÅ«sų, ir giminaiÄių Å¡eimos buvo iÅ¡tremtos. TÄ—vas su savo broliais kalÄ—jo Vorkutos lageryje, o mes su mama atsidÅ«rÄ—me miÅ¡ko darbininkų gyvenvietÄ—je prie PeÄioros upÄ—s. KelionÄ™ į SibirÄ… prisimenu kaip Å¡iandien. Labiausiai įstrigo, kai važiuojant per ÄŒekiÅ¡kÄ™ mama per maÅ¡inos bortÄ… iÅ¡metÄ— mÅ«sų raudonÄ… kaldrÄ… sakydama: „Tegul lieka žmonÄ—ms.“ Sibire Å¡aldami mes dažnai prisimindavome tÄ… iÅ¡mestÄ… kaldrÄ…. Už pirmus tremtyje uždirbtus pinigus mama pasiuvo naujÄ…, jÄ… iÅ¡siuvinÄ—jo tulpių raÅ¡tais, nusižiÅ«rÄ—tais nuo ÄŒekiÅ¡kÄ—s bažnyÄios altoriaus.
[4]Tremtyje gyventi buvo sunku, mama net eidavo elgetauti, kad kaip nors iÅ¡maitintų mus su broliu. Vietiniai žmonÄ—s buvo geri, duodavo tai saujÄ… miežių, tai džiovintÄ… žuviukÄ™. Mama buvo ne tik fiziÅ¡kai stipri, bet ir iÅ¡radinga – pindavo ir vietiniams gyventojams parduodavo krepÅ¡elius. Ji padarÄ— neįmanomÄ… dalyką – iÅ¡saugojo mus abu su broliu, kai tuo metu mÅ«sų gyvenvietÄ—je nuo plauÄių uždegimo ir tuberkuliozÄ—s mirÄ— daug vaikų. Vienu metu mÅ«sų gyvenvietÄ—je buvo likÄ™ tik trys vaikai. Tik apie 1950-uosius metus atsirado daugiau vaikų, gyvenvietÄ—je atsirado pradinÄ— mokykla.
Tremtis iš žmonių atėmė kalbą, sužalojo dvasiškai. Mirus mūsų giminaitei, jos sūnus pateko į vaikų namus, kuriuose nutautėjo, pamiršo lietuvių kalbą, o tėvas jam tapo liaudies priešu“, – skaudžiais išgyvenimais dalinosi buvusi tremtinė.
Pasak GenovaitÄ—s, lietuviams iÅ¡gyventi padÄ—jo miÅ¡ko ir upių bei ežerų gÄ—rybÄ—s: „Sibiras – labai turtingas kraÅ¡tas, miÅ¡ke buvo daug grybų ir uogų. Taip pat maitino ežeras, upelis ir PeÄioros upÄ—. Sibiro upÄ—s Å¡varios, žuvingos. Kiti tremtiniai pasakojo, kad prie Igarkos draudÄ— žuvauti, o mums niekas nedraudÄ—. Mes, vaikai, prigaudydavome žuvies ir savo Å¡eimai, ir pardavimui, pardavÄ™ žuvį parneÅ¡davome mamai Å¡iek tiek pinigų.
Tik buvo bėda, kad nuo iš vielos pasidaryto kabliuko didesnė žuvis nutrūkdavo, todėl voke kartu su laišku iš Lietuvos atsiųstas kabliukas buvo didelis lobis.
Lietuviams skirtus siuntinius paÅ¡te vogdavo – paÅ¡to virÅ¡ininko dukra vaikÅ¡Äiojo su iÅ¡ Lietuvos atsiųsta suknele, taÄiau niekam nepasiskųsi.“
[5]G. KmieliauskienÄ— tremtyje baigÄ— septynmetÄ™ mokyklÄ…, buvusiÄ… už 100 kilometrų nuo gyvenvietÄ—s. Ten jai teko gyventi internate. Mergina norÄ—jo mokytis toliau, taÄiau nebuvo sÄ…lygų – deÅ¡imtmetÄ— mokykla buvo labai toli.
„Teko moksluose daryti 5 metų pertraukÄ…, kurį laikÄ… dirbau miÅ¡ko ruoÅ¡Ä—jų artelÄ—s raÅ¡tinÄ—je. Ten direktorius skundÄ—si, kad kitų artelių direktoriai vilioja pas save paÄius darbÅ¡Äiausius darbininkus lietuvius. Taigi net tremtyje lietuviai nepadarÄ— gÄ—dos savo Å¡aliai – nevogÄ—, sąžiningai dirbo. Lietuviai vietinius gyventojus iÅ¡mokÄ— pasigaminti dalgius, susirÄ™sti žaiginius Å¡ienui džiovinti“, – pasakojo ariogaliÅ¡kÄ—.
Ä® LietuvÄ… G. KmieliauskienÄ— su mama ir broliu grįžo po 15 metų, jau dvideÅ¡imtmetÄ—. „Mama tremtyje neteko sveikatos, iÅ¡ lagerio grįžo ir tÄ—vas. Tremtinių Lietuvoje iÅ¡skÄ—stomis rankomis niekas nelaukÄ—. AÅ¡, nedrÄ…si dvideÅ¡imtÂmetÄ— piemenÄ—lÄ—, nuÄ—jau prisiregistruoti, o man pasiÅ«lÄ— važiuoti pas baltÄ…sias meÅ¡kas. NemokÄ—jau lietuviÅ¡kai raÅ¡yti, tik skaityti mama iÅ¡mokÄ— iÅ¡ maldaknygÄ—s. Daug žinių ji man suteikti negalÄ—jo, nes pati buvo baigusi tik keturias klases. Lietuvoje vÄ—l grįžau mokytis į septintÄ… klasę“, – prisiminimais dalijosi moteris.
[6]Raseiniškė D. Žakaitienė gimė tremtyje ir į Lietuvą grįžo būdama penkerių metų: „Gimiau tremtyje, gyvenome netoli Magadano buvusioje Atkos gyvenvietėje. Ten lankiau vaikų darželį ir kažkodėl užsispyrusiai nekalbėjau lietuviškai. Kai tėtis pakviesdavo pasikalbėti lietuviškai ir paprašydavo pasakyti žodį „žuvis“, aš jam tą žodį pasakydavau rusiškai – ryba.
Siųsdami laiÅ¡kÄ… į LietuvÄ… tÄ—vai sakydavo, kad siunÄia laiÅ¡kÄ… į žemynÄ…, į tÄ—viÅ¡kÄ™. Tada galvodavau, į kokiÄ… tÄ—viÅ¡kÄ™ jie siunÄia laiÅ¡kÄ…, jeigu jį įmeta į mÄ—lynÄ… paÅ¡to dėžutÄ™.
Kai tėvai pradėjo kalbėti, kad važiuosime į tėviškę, į žemyną, aš galvojau, kaip galima važiuoti į pašto dėžutę. Man, mažam vaikui, žemynas ir tėviškė asocijavosi su pašto dėžute.
Tėvams iš pradžių neleido įsikurti Lietuvoje, todėl pervažiavome gyventi į Kazachstaną, į Saranę. Sirgau jūros liga, prisimenu pilką baisią jūrą. O kai po kurio laiko atsidūrėme Vilniaus geležinkelio stotyje, man labai kvepėjo gėlės. Pasirodo, tai buvo kosmėjos. Tėvelis labai mane mylėjo ir nuskynė vieną gėlės žiedą.“
Regina Burneckaitė – tremtinių vaikas, gimÄ™s jau Lietuvoje. „TÄ—vai į LietuvÄ… iÅ¡ tremties grįžo 1959 metais, aÅ¡ gimiau 1960 metais. MÅ«sų sodyba prieÅ¡ tÄ—vų tremtį Paliepių kaime buvo pati gražiausia, vÄ—liau namas buvo nacionalizuotas. IÅ¡ tremties grįžusiam tÄ—vui tuometiniai Å¡eimininkai name davÄ— vienÄ… kambarÄ—lį ir leido gyventi. Kai jau Ä—jau į mokyklÄ…, tÄ—vai namÄ… iÅ¡pirko, taÄiau jis buvo labai nugyventas ir supÅ«dytas, sodas iÅ¡kirstas ir sukÅ«rentas. Kai man buvo 15 metų, dÄ—l autostrados statybos sodyba buvo nukelta. Tada antrÄ… kartÄ… Å¡eima pasijuto be namų, lyg tremtyje“, – pasakojo moteris.
Sąskrydis – galimybė pabendrauti su likimo draugais
Pasiteiravome ir Å¡ventÄ—s sveÄių, kokiÄ… reikÅ¡mÄ™ jiems turi 35-asis sÄ…skrydis „Su Lietuva Å¡irdy“.
„SÄ…skrydis – didžiulÄ— Å¡ventÄ—. Visi metus laukÄ—me, kad susitiktume su savais. SÄ…skrydyje pirmiausia norime pasikalbÄ—ti apie džiaugsmus, bÄ—das, apie ateitį. Pasiklausyti politikų, kÄ… jie Å¡neka apie tremtinių gerovÄ™, orų jų gyvenimÄ…. Kitais metais vÄ—l bÅ«sime Äia.
AÅ¡ esu gimÄ™s tremtyje, Tomsko srityje. Mamos ir tÄ—vo Å¡eimos buvo iÅ¡tremtos su tÄ—vais. Mamos brolis buvo partizanas, kiti giminaiÄiai – partizanų rÄ—mÄ—jai. TÄ—vai susituokÄ— tremtyje, į LietuvÄ… grįžo, kai man buvo 5 metai. Lietuvoje mÅ«sų Å¡eimai buvo antra tremtis – jautÄ—me paniekÄ…, pažeminimÄ…, buvau vadinamas buožės vaiku. Buvo sunku. Esu mokslų daktaras, man patinka aktyvi veikla, taÄiau pareigose pakilau tik nepriklausomybÄ—s metais. Jau 10 metų esu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sÄ…jungos pirmininku. Mano rÅ«pestis sÄ…jungoje – politiniai klausimai, rÅ«pinuosi istorine atmintimi, kad jaunimas žinotų, kaip laimÄ—ta Lietuvos laisvė“, – savaitraÅ¡Äio žurnalistams sakÄ— Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sÄ…jungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas.
[7]Nuo pat pirmųjų politinių kalinių ir tremtinių sÄ…skrydžių, kuriuos organizavo ariogaliÅ¡kis Antanas Vizbaras, jau 35 metus kasmet į AriogalÄ… atvyksta kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas S. TamkeviÄius.
„Manau, kad sÄ…skrydis – gera proga susirinkti visiems, kurie kentÄ—jo už LietuvÄ…, mylÄ—jo LietuvÄ…. Susitikimai su likimo draugais atnaujina sunkius atsiminimus, atnaujina meilÄ™ Lietuvai. AÅ¡ buvau paskutinis tremtinys – 1988 metais lapkriÄio pradžioje grįžau iÅ¡ Tomsko srities.
Ä® tremtį patekau po 5 metų kalÄ—jimo lageryje ir ji man buvo kaip pusiau laisvė – galÄ—jau visur vaikÅ¡Äioti. Po tokių pasivaikÅ¡Äiojimų atmintyje iÅ¡liko kapinių su pasvirusiais kryžiais vaizdas. KapinÄ—se buvo palaidota nemažai lietuvių tremtinių. Grįžus į LietuvÄ… geležinkelio stotyje buvau pasitiktas su trispalvÄ—mis, nors tada dar buvo sovietų laikai. Po tokio pasitikimo man Å¡irdyje buvo labai labai gera“, – sakÄ— kardinolas.
[8]
[9]
Projektas „Mums rūpi krašto ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis“