Saugokime per dešimtmečius sukauptą senolių patirtį
Laimutė PEČKAITIENĖ
Kultūros diena ir Paminklų apsaugos diena tiesiogiai susijusios su mano darbu. Nemažai metų dirbau Raseinių krašto istorijos muziejuje, puikiai prisimenu ekspedicijas po kaimus su bendradarbe G.Rakauskiene, eksponatų paieškas muziejaus ekspozicijoms. Įdomus buvo laikas, daug įdomių žmonių sutikta, eksponatų surinkta. Dabartiniame darbe tęsiu pradėtą tautinės kultūros kaupimo ir sklaidos darbą. Pastebiu, kad kaimo žmonių ryšys su tradicijomis išlikęs, nors smarkiai nyksta. Bet „Žemaitis“, atlaikęs antrąjį pasaulinį karą, Raseinių išskirtinumas, aikštė greta jo yra gyvybinga, čia vyksta renginiai. Sutvarkius miesto parką dalis renginių greičiausiai persikels ten. Bandau įsivaizduoti parke grojantį dūdų orkestrą, vasaros vakarą šokančius senjorus, jaunimą… Įdomu, kaip po rekonstrukcijos atrodys parkas. Apskritai Raseinių rajone paminklų apsaugai skiriamas rimtas dėmesys. Tai stiprioji savivaldos, Vietos veiklos grupės ir kaimų bendruomenių veiklos pusė. Dubysos regioninio parko direkcija irgi prie to prisideda: iš pagrindų sutvarkė Betygalos Šv. Jono šaltinėlį, kuris tiesiogiai siejamas su Maironio gyvenimu, pastatė nemažai informacinių stendų, rodyklių, atokvėpio vietų prie lankytinų objektų.
Mane labiausiai liūdina dvasinių kultūros vertybių nykimas, kitų šalių papročių perėmimas, dažnai nesuvokiant jų prasmės. Didžiulę įtaką turi komercija, skatinami pirkimai-pardavimai ir pan. Be to, lyginant su mūsų kaimynais latviais ir estais, lietuviai labiau pasiduoda svetimų kultūrų įtakai. Antropologai, sociologai Lietuvai žada tik iki 300 metų gyvavimo šiame pasaulyje, jei gyvensime taip, kaip iki šiol. Juk tik ką paminėjime tūkstantmetį, o kokios prognozės… Šioje prognozėje kultūros klodai, šalia ekonomikos ir aplinkos naudojimo, užima svarbią vietą. Materialioji gyvenimo motyvacija labai stipri, dvasinėms praktikoms neskiriame dėmesio, todėl esame pasimetę, sergame – neturime vertybių, stipraus dvasinio pagrindo. Nemokame didžiuotis ir džiaugtis tuo, ką turime. Bet ką padarėme kiekvienas iš mūsų, kad tautiškumas, mūsų kultūros pagrindas, būtų stipresnis, kad nesuvirtume bendrame tautų katile?
Reikia paskubėti, kad dar spėtume užfiksuoti mūsų bočių prisiminimus. Žmonės išeina su prisiminimais, dešimtmečiais kaupta išmintimi. Šias metais visomis jėgomis ieškau garbaus amžiaus žmonių, norinčių pasidalinti mintimis apie tradicinę virtuvę, bendravimo etiketą šeimoje, giminėje, kaime,kaimynystėje, abiturientų išleistuves, vaišių pobūvių kultūrą ir kt. lietuvių šiokiadienių ir švenčių tradicijas. Tam parengiau anketas, vėliau apibendrintus kraštotyrinius duomenis galima bus paskelbti. Ar
neįdomu palyginti, kaip mes keičiamės, kaip kinta mūsų vertybės, papročiai, bendruomenių suėjimai? Žinau, kad gyvenamosios vietovės, šeimos istorija skatina domėtis
mokytojai, geriausiai žinau apie Raseinių Šaltinio vidurinės mokyklos istorijos mokytojos L.Janušienės įdirbį šioje srityje. Apskritai mokyklinė kraštotyra merdėja.
Gaila, kad norinčių ją palaikyti, taikyti ugdymo procese nėra daug.
