Saulius Stankevičius

Viktoras Vitkus

Senojo liaudies meno atstovų – vytelių pynėjų – Raseinių krašte nebuvo itin daug. Dar praėjusio amžiaus aštuoniasdešimtaisias metais tuo garsėjo ariogališkis Kazys Plusčiauskas. Kiekvieno dėmesį traukė meistro gaminti

baldai: – kėdės, stalai, kanapos, krėslai, lovutės vaikams, o ir šviestuvai, dekoratyvinės lėkštės. Kiek vėliau Nemakščių seniūnijoje gyveno gabus pynėjas Vytautas Vosylius. Dabar pynimo tradicijas tęsia Raseinių tautodailininkų bendrijos „Sodžius“ narys Aldonas Skeiveris.

Viktoras Vitkus (toliau V.V.) kalbina raseiniškiams mažiau žinomą vytelių pynėją Saulių Stankevičių (toliau S.S.).

V.V.  Sauliau, kada ir kur gimei, kur mokeisi?

S.S. Gimiau 1962 metais gegužės 1 dieną Raseiniuose. Čia baigiau II vidurinę mokyklą.

V.V.  Ar mokydamasis mokykloje gavai kurio nors mokytojo paskatinimą rinktis profesiją?

S.S. Iš mokytojų – ne (nebent iš braižybos ir dailės mokytojo V.Vitkaus), iš kitų žmonių – taip. Noriu paminėti tautodailininką Joną Saurazą ir dailininką Almantą Burneiką.

V.V.  Ar baigęs mokyklą įgijai kokią nors profesiją, ar toliau mokeisi?

S.S. Baigęs vidurinę mokyklą Raseiniuose, įstojau į Kauno 52 – ąją meninės pakraipos profesinę technikos mokyklą. Ten įgijau suvenyrų ir baldų pynėjo profesiją.

V.V.  Kodėl konkrečiai pasirinkai šią profesiją?

S.S. Pasirinkau todėl, kad nuo mažumės traukė prie meno. Nuolat piešiau. Ir dabar, be pynimo, lieju akvarelę.

V.V. Kur prasidėjo tavo darbinė biografija?

S.S. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, atostogų metu dirbau Raseinių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato apipavidalinimo dirbtuvėse, pavaduodavau ten dirbusį K.Kasputį rašiau tekstus ant laidotuvių vainikų

juostų, proginių atvirukų ir pan.

V.V. Kur dar teko dirbti?

S.S. Įgijęs baldų pynėjo profesiją ilgą laiką dirbau Kauno meno gaminių įmonėje „Žilvitis“. Tuomet technikos

skyriaus viršininkė buvo Jadvyga Navickienė. Būdamas brigadininku stebėjau, kad specialiuose stelažuose kiekvienam darbininkui būtų sukrautos vytelės, skirtos tos dienos darbams. Negalėjome džiaugtis erdviomis patalpomis, todėl visuomet reikėjo vadovautis tvarkos normomis, darbą organizuoti racionaliai. Savo darbo aplinkos jaukumu rūpinomės patys. Gamybinės patalpos buvo išmoningai atskirtos iš vytelių nupinta sienele. Kad pasiektume gerų rezultatų aukštos kokybės produkcijos gamyboje, reikėjo branginti kiekvieną minutę. Atrodo, mums tai pavyko. Apie mūsų įmonę ne kartą 1986m. rašė laikraštis „Kauno tiesa“. Vėliau dirbau „Liudviks“ firmoje tiekėju, po to viršininku. Teko ragauti ir kitokios duonos: dirbau asmeniniu vairuotoju, taksistu, apsaugininku, statybininku. Žodžiu, „gyvenimo universitetas“ solidus.

V.V.  Ar nekilo noras išvykti dirbti į užsienį?

S.S. Noras buvo, tačiau susiklostė netinkamos aplinkybės.

V.V.  Kokia tavo šeimyninė padėtis?

S.S. Esu našlys, išauginau du vaikus. Dukra Renata baigė P.Višinskio dailės menų kolegiją, kur įgijo medžio drožybos ir dizaino profesiją. Sūnus Martynas – antrojo kurso VGTU studentas, studijuojantis statybos inžineriją.

V.V.  Ar visuomet gyvenai Raseiniuose?

S.S. Baigęs mokyklą ir po armijos gyvenau Kaune. Grįžau į gimtąjį miestą prieš kokius 7 metus.

V.V. Kas paskatino imtis vytelių pynimo verslo ir kas buvo sektinas pavyzdys?

S.S. Didelę įtaką imtis būtent šios profesijos turėjo mano giminaitis. Taip pat pastūmėjo Merinausko leidinys

„Sena lietuviška profesija“.

V.V.  Ar teko dalyvauti parodose, parduoti savo gaminių?

S.S. Įsigijęs patentą darbinei veiklai, važinėjau po visą Lietuvą. Žmonės pirkdavo, užsisakydavo. Vieną kitą gaminį galima įsigyti ir dabar (tel. 8-600-04274).

Esu dalyvavęs nedidelėse parodose.

V.V.  Kodėl nesi Raseinių tautodailininkų „Sodžius“ arba, kaip akvarelininkas, menininkų bendrijos „Pegasas“ nariu?

S.S. Gal vėliau, dabar, kai yra galimybė užsidirbti – tai ir darau.

V.V.  Tavo artimiausi planai?

S.S.  Noriu pinti, propaguoti labai gražią seną profesiją. Apmaudu, kad jaunimas ją pamiršo. Ruošiau Raseinių

neįgaliųjų dienos centro narius šiai profesijai, gaila, kad ne visi išmoko.

V.V.  Kokie tavo užsiėmimai be vytelių pynimo?

S.S. Turiu dar mūrininko, apdailininko, plytelių klojėjo profesijas.

V.V.  Kaip eilinis miesto gyventojas, kokius Raseinius norėtumei matyti?

S.S. Raseiniuose norėčiau matyti žmones, mylinčius meną.

V.V.  Kas, tavo manymu, galėtų pakeisti Raseinių rutininį gyvenimą? Kuo Raseiniai skiriasi nuo kitų šalies provincijos miestelių?

S.S. Mano manymu, trūksta meno dirbinių mugių, amatų mokymo. Mažai dėmesio skiriama jaunimui, turinčiam meninių polinkių. Tuo miestas ir skiriasi nuo kitų. Raseiniškiai turėtų  daugiau žinoti apie savo krašto menininkus.

V.V. Kaip vietiniai politikai kuria miesto įvaizdį ir gerovę?

S.S. Ką tik pasakiau, ko trūksta mūsų miestui ir jo įvaizdžiui. Sektinas pavyzdys – Kelmė, Kaunas, Mažeikiai.

Lietuva – meniška šalis, nuo seno klestėjo tradiciniai amatai. O ir jaunimas būtų labiau užimtas.

Ačiū už pokalbį