Savanoris – ūkininkas

Pranas Laurinavičius

Artėjančios Kovo 11 – osios, Valstybės atkūrimo dienos proga Pranas Laurinavičius kalbina Lietuvos kariuomenės atsargos majorą, vieną iš pirmųjų Raseinių krašto apsaugos komendantų – Edvardą Levickį.
Gerbiamas Edvardai, ką jums reiškia Kovo 11 diena?

Kovo 11 – oji, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, manau, yra viena iš gražiausių ir garsiausių švenčių. Kovo 11 – ąją Lietuva išsivadavo po 50 metų trukusios sovietinės vergijos, atkūrė nepriklausomybę ir pasuko demokratijos link. Deja, šiandien tenka apgailestauti, kad demokratija yra ne visur.

Jus daugelis Raseinių rajono gyventojų prisimena kaip vieną iš pirmųjų rajono krašto apsaugos sistemos kūrėjų, komendantų, savanorių vadų. Gal keletą sakinių apie tai, kas paskatino tuo metu žengti labai atsakingą ir, sakyčiau,pavojingą žingsnį?

Krašto apsaugoje ištarnavau vienuolika metų. Kad mane 1990 metais kas būtų skatinęs eiti į krašto apsaugą, neprisimenu. Tai padariau pats sąmoningai. Priešingai, net artimiausi žmonės, aišku, ne visi, atsiliepė neigiamai sakydami, jog pražudysiu save, savo šeimą ir juos. Jiems atsakydavau -jeigu šiandien niekas nepadės Lietuvai, mes vėl sugrįšime į sovietinės santvarkos glėbį ir turėsim klausyti tik vienintelės neapskundžiamos tiesos.  Aš save priskirčiau prie tų žmonių, kuriems Tėvynės meilė, idealizmas ir patriotizmas – tai ne vien per gyvenimą įgyti bruožai, bet galbūt perduoti genais iš tėvų ir protėvių. Tarnybą krašto apsaugoje priskirčiau prie savo produktyviausių gyvenimo etapų. Būsiu ne kuklus ir prisipažinsiu: vadovaujant komendantūrai, vėliau savanorių batalionui, per keturiolika tarnybos metų pavyko išlaikyti rimtį ir tvarką, nepadaryti žymių drausmės statuto pažeidimų, dėl kurių nukentėtų karių sveikata ar gyvybė.
Tada raseiniškiai valstybinių švenčių metu visada matydavo karius – savanorius, mažiau ar daugiau pasitempusius ir stovinčius garbės rikiuotėje. Šiandien daugelis turbūt to pasigendam, nors tai nereikalauja papildomų išlaidų.

Maža to, Raseinių savanoriai šiandien vadavietėje neturi ginklų. Ir kaip jūs galvojat, kas juos nuginklavo? O tai, mūsų visų nuostabai, karininkas – majoras užaugęs jau nepriklausomoje Lietuvoje,  baigęs Lietuvos karo akademiją ir vieną iš Raseinių vidurinių
mokyklų. Gal prieš dvidešimt ar daugiau metų ne iš vieno Raseiniškio esu girdėjęs, kad Raseiniai -tai antrieji Šalčininkai. Kiek tame tiesos, spręskite patys.  Kodėl ne per seniausiai išėjęs į atsargą, ėmėtės ne visai populiaraus ir rizikingo verslo – ūkininkauti. Per gana trumpą laiką sukūrėte pieno ūkį.   Šiandien su pažįstamais juokaudamas sakau, kad taip norėjau atidirbti valstybei už per anksti man mokamą pensiją. Antra priežastis -fermos, kur dabar laikau gyvulius, nespėjo ,,nugriauti“ prof. V. Lanzbergis, jų nepirko net ūkio vadovas Stanislovas Balbierius, nes jos statytos man dar negimus.

Paminėto buvusio ,,Tarybiniu keliu“ kolūkio vadovo noriu paklausti. Jūs jau ne pirmi metai lydit pas gyventojus Viduklės parapijos kleboną kalėdaujant. Ar taip jūs ruošiatės atgailauti už ,,skaisčiąsias“ gyvenimo nuodėmes, ar už padarytus ,,gerus darbus“ besiku-
riantiems ūkininkams bei buvusiems kolūkiečiams. Jei taip, tai sveikinu. Per jūsų ,,gerus darbus“, nors niekada nesu buvęs jūsų kolūkio nariu, bet esu patyręs materialinę ir moralinę skriaudą.

O jeigu rimtai, ūkininku buvo mano senelis. Po tarnybos, išėjęs įatsargą, grįžau gyventi iš Raseiniųį senelio ūkį, kuriame po pokario nacionalizacijos beveik neliko ūkinių pastatų pradėti ūkininkauti. Pieno ūkį pradėjau kurti nuo 2004 metų, galima sakyti, nuo nulio. Ta-
čiau išsikėliau sau uždavinį vytis tuos ūkininkus, kurie pradėjo tai daryti tik atsikūrus nepriklausomybei. Kita priežastis ta, kad norėjosi jau užaugintus dukterį ir sūnų išleisti į mokslus,  nedarydamas to, būčiau nesuprastas savo mamos, kuri gūdžiais sovietiniais lai-
kais viena mus visus, penkis vaikus, išleido į aukštuosius mokslus ir sudarė sąlygas juos pabaigti. Jai buvo labai sunku, nes tėvas dėl sunkios ligos mus dar ankstyvoje vaikystėje paliko našlaičiais. Šiandien su žmona ir vaikais vis dar kuriamės pieno ūkyje. Laikome per 70 melžiamų karvių ir tiek pat prieauglio. Kasdien parduodame ,,Pasvalio sūrinei“ daugiau nei toną aukščiausios rūšies pieno.

Kaip jūs šiuo sunkmečiu galvojate išgyventi? Ar išliks, jau, galima sakyti, beveik sukurtas pieno ūkis?

Aš turbūt ne iš tų žmonių, ūkininkų, kurie linkę verkšlenti. Savo pieno ūkio dabartinę situaciją trumpai apibūdinčiau taip. Jei pieno perdirbimo įmonė ,,Pasvalio sūrinė“ nenustos pirkusi pieno ir už pristatytą kiekį atsiskaitys laiku, kaip atsiskaitė iki šiol, ūkis iš-
liks. Aš vis dar tikiu pieno perdirbimo įmone, nes jai pieną parduodu nuo ūkio įsikūrimo dienos. Esu gavęs ne vieną beprocentinę paskolą. Bet nebus lengva, nes pagal dabartines pieno supirkimo kainas lėšų vos užteks laiku bankams sumokėti už paimtus kreditus bei
darbuotojams išmokėti atlyginimus. Kalbant kariškais terminais – šiemet bus išgyvenimo kurso metas.

Ką jūs galėtumėt patarti šiandien rajono ūkininkams šiuo sunkiu laikotarpiu? Ką jūs galite pasakyti apie ūkininką, raginamą stiprinti kooperaciją?

Šiandien jau atėjo tas laikas, kai ūkininkauti vien noro neužtenka.Rentabiliai vystyti ūkį ir išsaugoti jį nuo bankroto, neužtenka mokėti melžti karves rankomis ar vairuoti traktorių. Tam reikalingas išsilavinimas – gyvulininkystės specialisto, augalininkystės agronomo.
Idealiausias variantas – aukštasis išsilavinimas ir praktinė patirtis.
Tik ūkininkui, gyvulininkystės specialistui, galėčiau kai ką patarti ar priminti, jei jis to nedaro. Pieno ūkio savininkas privalo stengtis mažinti paslaugų išlaidas. Todėl šiandien jis privalo  pats, padedant šeimos nariams, atlikti šiuos darbus:

- pastoviai tvarkyti buhalterinę bei gyvulių bandos apskaitą;

- vykdyti bandos veterinarinę – profilaktinę, akušerinę – ginekologinę priežiūrą, esant reikalui – taikyti gydymą;

- vykdyti karvių bandos produktyvumo kontrolę, selekciją bei atranką.                     .
Deja, Viktorui Ročkai, vienam iš stambiausių rajono pieno ūkio savininkų, patarti nieko negaliu, nes jis – ne gyvulininkystės specialistas.

Ponas Viktorai, jei jūs turite savo ūkyje neišsprendžiamą problemą, betkada galite kreiptis į Žemės ūkio ministrą – jus priims, bet turėkite nors truputį padorumo ir nekalbėkit per radiją, girdint visai Lietuvai, visų rajono ūkininkų vardu, nes nesat tam įgaliotas.
Mano manymu, ūkininkams, kurie turi įsirengę pamelžto pieno laikymo patalpas pagal veterinarinius reikalavimus, su aušintuvais, ir pieną išsiunčia į perdirbimo įmonę iš fermos, į jokius kooperatyvus nereikėtų stoti. Nes tai pinigų išmetimas – išlaikyti kooperatyvo administracijos direktorius, o naudos jokios. Mes jau turėjome praktiką su kooperatyvu ,,Lietuvos pienas“, o kas iš to išėjo. Nepadės kooperatyvai ir ūkininkams, laikantiems nuo trijų iki dešimties karvių. Jų pelnas daugiausia priklauso nuo pieno laboratorijos valios ir sąžiningumo. Geriausia, jei pastarieji ūkininkai savo produk-
ciją realizuotų turguje.

Ką jūs manote apie Lietuvos ūkininkų sąjungos veiklą, gal esate jos narys?

Mano manymu, Lietuvos ūkininkų sąjungos veiklai ir rajonų skyriams turi vadovauti nepriekaištingos reputacijos asmenys, nepriklausantys jokiai politinei partijai.
Deja, apie Raseinių skyrių šiandien to pasakyti negaliu. Tuo įsitikinau atsitiktinai papuolęs į LŪS skyriaus ūkininkų susirinkimą.

Jei ne posėdžiui pirmininkaujantis A. Truskauskas, būčiau neabejojęs, kad papuoliau į Valstiečių liaudininkų partijos tarybos posėdį. Pasisakantys nekalbėjo apie LŪS skyriaus nuveiktus darbus.Tik vieni gyrė savo partijos pirmininkę K. Prunskienę ir dievagojosi laikysis “įsikibę į jos sijoną” iki gyvenimo pabaigos, kiti peikė, kad ji nei karto nebuvo atvažiavusi į Raseinius, treti užsipuolė dar nepradėjusį dirbti Seimo pirmininką A. Valinską. Raseinių skyriaus veiklą dviem sakiniais apibūdino LŪS pirmininko pavaduotoja G. Staliūnienė. Ir galiausiai paaiškėjo, kad Raseinių LŪS skyrius per ataskaitinį laikotarpį nenuveikė beveik nieko, kadangi išvados tuščios. Ką tu, žmogau, nuveiksi be pinigų?    Siūlau pagalvoti, ponai, ar iš viso tikslinga organizuoti rajono melžimo konkursus? Gal reikia padaryti pertrauką kuriam laikui, nes jau daug metų vis tie patys nugalėtojai.
O tai rodo, kad nėra būtinybės to daryti. Gal tam skirtas lėšas galima panaudoti gyvulininkystės tikslams. Grįždamas prie LŪS skyriaus veiklos noriu pasakyti: Gerbiami ponai, turėkit garbės ir sąžinės ir neatstovaukite visų rajono ūkininkų nuomonės, nes jūsų sąjunga sudaro tik du procentus visų rajono ūkininkų ir tik vienas procentas moka nario mokestį. Dėl rajono LŪS skyriaus veiklos ir perspektyvų kviečiu pasisakyti kuo daugiau rajono ūkininkų. Šiandien aš į tokią ūkininkų sąjungą stoti negaliu, nes puikiai žinau, kaip jai dabar vadovaujantys asmenys kūrė savopirmaujančius ūkius.

Ir paskutinis klausimas. Ką jūs norėtumėte palinkėti artėjančių švenčių proga rajono žmonėms?
Šios vienos iš brangiausių mums švenčių proga noriu pasveikinti buvusius kolegas karininkus, savanorius, ūkininkus, visus rajono žmones, palinkėti rimties ir susikaupimo, o svarbiausia – sveikatos. Ir nepajusime, kaip pragyvensimetą nelemtą sunkmetį.

Dėkoju už pokalbį.