Seniausias Raseinių skveras

Siųsti Versija spausdinimui

Jonas Brigys
Raseinių Marcelijaus Martinaičio
viešosios bibliotekos bibliotekininkas
Iš pirmo žvilgsnio Raseiniai yra žalias miestas ir neatrodo, kad būtų jaučiamas poilsio zonų trūkumas. Tačiau 2008 m. inventorizacijos duomenys rodo, kad atskirųjų želdynų plotai Raseiniuose perpus mažesni, nei leidžiami minimalūs plotai tokio dydžio miestui. Taigi augti (tiesiogine to žodžio prasme) dar yra kur ir žaliųjų salų pertekliaus mieste kol kas nematyti. Tais pačiais 2008 m. parengtame Raseinių miesto teritorijos bendrajame plane minimi, matyt, rengėjų laikyti svarbiausiais, keturi parkai – Miesto parkas (apie 5 ha, tarp Maironio ir Vytauto Didžiojo g.), Prabaudos parkas (29 ha, Vilniaus g.), Raseikos parkas (5,60 ha, Ateities g.) ir Vilkupio upelio apsaugos zonoje esantis parkas (apie 4 ha). Miesto parkui 2012 m.
suteiktas Maironio parko pavadinimas, o Raseikos parkui vis tvirčiau „prikimba“ istoriškai teisingesnis Rasupio pavadinimas. Taip pat plane įvardyti du skverai – Nepriklausomybės gynėjų skveras (0,598 ha, Vilniaus g.) ir Žemaičio skveras (0,598 ha, Maironio g.). Iš tiesų Nepriklausomybės gynėjų skveras nuo 1995 m. vadinamas Nepriklausomybės gynėjų aikšte, o po 2018 m. rekonstrukcijos jis faktiškai tapo daugiafunkce aikšte. O Žemaičio skveras turi kitą, visuomenei žymiai geriau žinomą pavadinimą – Žemaičio aikštė. Pagal 2014 m. patvirtintą „Raseinių rajono teritorijos bendrąjį planą“ mieste įvardytos tik dvi viešo naudojimo ir poilsio zonos. Tai Raseinių miesto pietrytinėje dalyje plytinti teritorija prie Vilniaus g. ir Prabaudos tvenkinio (parkas, renginių vieta ir estrada, miesto paplūdimys) ir tarp Vytauto Didžiojo ir Maironio gatvių esantis miesto parkas. Pastaruoju metu vis didesnio žinomumo sulaukia Rasupio parkas.
2018 m. Seimo narės Vidos Ačienės iniciatyva pradėtas rengti Šimtmečio parkas prie Vilkupio ir Prabaudos miško parkas, kaip ir didžioji dauguma kitų želdynų, miestą papuošė tik XX a.
antrojoje pusėje ar net XXI a. pradžioje, taigi jų istorija palyginti neilga, tačiau mieste yra ir žymiai senesnių, turtingą istoriją turinčių žaliųjų plotų. 2007 m. priimtas Lietuvos Respublikos želdinių įstatymas nurodo, kad istorinis želdynas – tai „bet kokio dydžio želdynas, turintis išliekamąją stilistinę, meninę vertę arba priklausantis svarbiems urbanistinės raidos etapams, susijęs su visuomenės, kultūros ar valstybės įvykiais arba asmenybėmis“. Mūsų manymu, į istorinio želdyno statusą Raseiniuose gali pretenduoti tarpukaryje pasodintas miesto parkas, tuomet gavęs Laisvės sodo pavadinimą (dabar Maironio parkas) ir kiek anksčiau atsiradęs skveras, ilgą laiką vadintas Gimnazijos sodeliu. Galbūt prie istorinių želdynų būtų galima priskirti ir Žemaičio aikštę-skverą, tačiau čia išlikęs tik vienas, dar prieš karą sodintas medis. Gaila, tačiau Gimnazijos sodelis net neminimas 2008 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės katedroje parengtoje „Raseinių, Ariogalos miestų urbanizuotų teritorijų želdynų ir želdinių, augančių ne miškų ūkio paskirties žemėje, atlikto inventorizavimo bei šių želdynų, želdinių 2009–2013 m. tvarkymo programoje“ (projekto autorė dr. Lina Straigytė). Matyt, todėl jo nėra ir 2008 m. Raseinių miesto teritorijos bendrajame plane. Nesiimame spręsti, kodėl taip atsitiko (gal dėmesio pritrūko dėl palyginti mažo užimamo ploto?), tačiau greitai garbingą jubiliejų minėsiantis skveras nusipelnė didesnio visuomenės dėmesio.
Ko gero, pirmoji žinutė apie būsimą skverą pasirodė 1923 m. gegužės 14 d. „Lietuvos ūkininko“ žinutėje apie Raseinių miesto savivaldybės veiklą. Laikraščio korespondentas informavo, kad tų metų balandžio 26 d. miesto Taryba atleido burmistrą Julių Gedminą Grubliauską, o jo pareigas laikinai eiti pavedė E. Radavičiui. Vis tik šiuo atveju svarbesnė ne „aukštuomenės kronika“, o posėdyje priimtas sprendimas finansuoti tam tikrus miesto tvarkymo darbus – „miesto aikštelei palei gimnaziją aptverti asignuota 600 litų – toj aikštelėje gegužės m. 1 d. bus sodinami medžiai“.
„Lietuvos ūkininkas“ apsiribojo tik tokia kronikos žinute ir toliau apie darbus šiame Raseinių kampelyje daugiau nerašė, tačiau papildomų žinių suteikia 1925 m. spalio 24 d. „Lietuvos žinių“ dienraščio numeryje išspausdintas didelis aiškiai politinį atspalvį turintis straipsnis „Federantas diriguoja ministeriui“. Straipsnio pradžia gana intriguojanti: „Šį mėnesį Švietimo Ministerijos liko išguitas Raseinių gimnazijos mokytojas Antanas Milašas. Jis yra jau gerai žinomas Lietuvos vaikeliams savo bendradarbiavimu nuo 1920 m. vaikų laikraštėly „Žiburėlis“.“ Mokytojas pasižymėjo ir Raseinių kultūriniuose dirvonuose – anot korespondento, „16 [d.] vasario, „Aušros“ ir panašių sukaktuvių šventės neapseidavo be Milašo paskaitų ir viso darbo organizavimo. Po „Aušros“ sukaktuvių [1923 m.] jo buvo organizuotas, t. v., „Aušros Archyvas“, kame yra sudedami moksleivių po sodžių surankioti mūsų senovės brangenybės – raštai. Šiandien jų gana daug yra tam archyve. Ten rasis įvairių laikų graždankos, Daukanto raštai, Ivinskio kalendorių ir kt.“ Tačiau tvariausias mokytojo darbas buvo ne II pasaulinio karo audrose pražuvę reti spaudiniai, o iki šiol žaliuojantys medžiai: „Vadovaujant jam, moksleivių buvo sukasta aikštė prie gimnazijos ir užsodinta medeliais, gėlėmis ir t. t. Tik pavasariui prasidėjus, visuomet pavakarėmis tekdavo mok. Milašą matyti sodely su keliasdešimt mokinių bedirbant. Vieni laisto medelius, kiti sodina gėles, taiso takelius.“ Verta pažymėti, kad XX a. pradžioje šioje vietoje buvo kiaulių turgus, taigi medžių sodinimas čia atvertė visiškai naują miesto tvarkymo istorijos puslapį ir 2023 m. galėsime minėti šio įvykio šimtmetį.
Nesigilinant į kitas publikacijoje išdėstytas politines aplinkybes (visi norintys laikraštį gali susirasti portale www.epaveldas.lt), galima konstatuoti, kad straipsnis leidžia teigti, kad Vaižganto ir Jaunimo gat­vių kampe žaliuojantis skveras turi savo autorių. Tačiau tai toli gražu ne visa jo sodinimo istorija. 1925 m. gegužės 25 d. „Lietuvos“ dienraštyje išspausdinta žinutė „Gegužės 15 d.“ suteikia papildomos informacijos: „Raseiniai. Iškilmės, kaip ir visur, pradėtos pamaldomis. Po pamaldų visi susirinko turgavietėj [dabartinė Žemaičio aikštė], kur kalbėjo apskrities viršininkas, burmistras, žydų tautos atstovas, šaulių būrio vadas, o paskiau, priėjus lietuvių gimnaziją, kalbėjo jos direktoriaus pavaduotojas. Gimnazijos sodely pasodintas „Aušros“ medis“.
Aišku, atminimo lentelės prie jo nėra, tačiau yra didelė tikimybė, kad šis medis (spėjame – išlakiausias skvero ąžuolas) žaliuoja ir dabar. Manome, kad atidžiau po skverą pasidairęs praeivis jį nesunkiai susiras. Nors tarpukario Lietuvoje tokie proginiai-vardiniai medžiai buvo sodinami vos ne kasmet, tačiau Raseinių mieste juos turime išlikusius tik du. Antrasis nuo 1934 m. birželio žaliuoja Žemaičio aikštėje ir, pasak liudininkų, jį paminklo atidengimo dieną pasodino Prezidentas Antanas Smetona. Na, o minimos iškilmės – tai tarpukario Lietuvoje gegužės 15 dieną švęsta Steigiamojo Seimo diena, o nuo 1925 m. vadinta Tautos švente. 1930 m. Tautos šventė perkelta į rugsėjo 8 d. Priminsime, kad iki 1939 m. rudens Raseinių gimnazija buvo dabar Vaižganto gatvėje tarp namų Nr. 1 ir 5 esančiame tuščiame sklype.
Nors miesto sodo įkūrimu savivaldybininkai pradėjo rūpintis dar 1919 m. lapkričio mėnesį, tačiau realūs jo sodinimo ir tvarkymo darbai galėjo būti pradėti tik po to, kai buvo įteisinti žemės mainai su Raseinių parapija. 1931 m. „Savivaldybės“ 10-ame numeryje rašoma, kad „gautą iš valdžios Skerbų dvare sklypą miesto sodnui įrengti miestas keičia su Raseinių parapijos sodnu, esančiu tarp Vytauto Didžiojo – Šiluvos gatvių“. Tik tada čia buvęs vaismedžių sodas buvo pradėtas pertvarkyti į parką. 1931 m. (prieš 90 metų) faktiškai buvo įkurtas Laisvės sodas – dabartinis Maironio parkas.
Skveras, kurį senieji raseiniškiai dar ilgai vadino Gimnazijos sodeliu, faktiškai yra seniausias miesto viešas želdynas ir vien dėl to savaime jis vertingas. Žymiai daugiau dėmesio sulaukiantis Maironio parkas yra jaunesnis, o viešųjų miesto erdvių tvarkymo ir apželdinimo darbų pradžią mūsų mieste ženklinantis Gimnazijos sodelis faktiškai liko pamirštas. Kita vertus, ir čia vykdomi tvarkymo darbai, naujai išgrįsti pėsčiųjų takai, tačiau prigeso šios vietos istorinė aura.
Šimtmečio vėtros paliko žaizdas Gimnazijos sodelio alėjose, kasmet audros drasko senstančių medžių šakas. Ir vis tik skveras labiau nei Maironio parkas išlaikė pirminę savo struktūrą. Kaip rodo pastarojo meto miesto planavimo dokumentai, daugiausia dėmesio skiriama labiau žinomiems ar naujai sodinamiems ir tvarkomiems želdynams. Manome, kad rūpinantis jais nereikėtų „nurašyti“, į paprastų gatvės želdinių grupę nustumti seniausią miesto skverą. Dauguma čia ošiančių medžių vis dar mena juos sodinusio mokytojo rankas, o įsiklausius lapų šlamesyje galbūt dar galima išgirsti kažkada skardėjusį gimnazistų klegesį. Žmogaus senatvė verta pagarbos, medžių taip pat.

Komentarų nėra