Šiluva atsiveria šiuolaikiniam menui

Liepos 13–22 dienomis Šiluvoje tarp piligrimų buvo galima sutikti ir įvairiomis kalbomis prabylančių menininkų – čia vyko tarptautinės meno bienalės simpoziumas. Tai antroji šiuolaikinio meno invazija ramiame Lietuvos miestelyje, jau daugiau kaip 400 metų garsėjančiame savo giliomis religinėmis tradicijomis. Kaip suderinti tarpusavyje religines tiesas ir kartais gana kontroversišką šiuolaikinio meno kalbą – tikrai nelengvas iššūkis teko bienalės organizatoriams. Po pirmosios bienalės likę meno kūriniai jau tapo miestelio dalimi ir po truputį „susigyvena“ su monumentaliuoju sakralumu, nors šių dviejų kategorijų santykis dar labai netvarus. Antrosios bienalės tema „Paliestoji žemė“ gali būti suvokiama keliais lygmenimis: Šiluva yra vieta, kurią lietė Dievo Motinos kojos, pavargusių piligrimų ir popiežiaus pėdos. Paliestoji žemė gali būti žmogaus širdis ir siela. Paliestąja žeme gali būti dar nežinantis, kad trokšta prisilietimo.

Žemė ir šokoladas Piligrimų centro muziejuje
Šiaip ar taip, žemės faktūra pasitinka lankytojus jau Šiluvos piligrimų centro muziejuje, kuriame tarp sakralaus meno relikvijų „įsikūrė“ Rexy Tseng (TW) instaliacija „Sweet Nothing“ („Saldus niekas“). Tai du gerokai nudėvėti statybiniai karučiai, iš vieno pabirusi juoda žemė, iš kito – auksine folija apvynioti šokolado rutulėliai. Į šį objektą iš muziejaus gilumos švelniai žvelgianti Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų tarsi sako: „Žiūrėkite, žmonės, žemiškajame gyvenime aš jus apiberiu įvairiausiomis gėrybėmis, įvertinkite tai, nes pabaigoje mūsų visų vis tiek laukia žemė…“
Žinoma, autoriaus koncepcija šiek tiek pragmatiškesnė. Ratas ir vežimėlis yra dvi pamatinės žmonijos istorijos technologijos, jos padidino medžiagų transportavimą ir greitį ir tapo pagrindine techninio progreso varomąja jėga. Kartu priverstinis dviejų medžiagų sujungimas demonstruoja nepatogų priešybių sugretinimą: auksas ir purvas, turėti ir neturėti, turtingas ir vargšas.
Galima būtų pagalvoti, kad kai kurie autoriai „paliestosios žemės“ temą suprato per daug tiesmukai, nes sodraus juodžemio kauburėliai veda ir link Rebeca Pak (IT) vaizdo instaliacijos „Terriccio Universale“. Ši vaizdo projekcija – tai liepos 13 dieną nufilmuoto Šiluvoje hepeningo įrašas, kurio metu autorė bandė įtraukti praeivius į netikėtą situaciją – padėti jai pernešti iš taško A į tašką B maišelį sodo žemių. Šioje kelionėje užsimezga dviprasmiškas svetingumo santykis: viena vertus, menininkas (kaip užsienietis ir svečias Šiluvoje) prašo praeivių, vietinių žmonių laiko ir fizinių pastangų. Kita vertus, žmonės patiria išbandymų, susijusių su įsitraukimu į veiksmą, todėl, jei sutinka padėti, turi prisitaikyti.
Laukimo meditacija ir dvasiniai sugrįžimai
Lasma Pujate (LV) grafikos paroda „Laukimas“ nukelia jau į kiek kitokią situaciją. „Kiekvieną akimirką žmogus kažko laukia, tačiau pastaruoju metu laukimas virto savotiška meditacija. Mane įkvepia įvairūs iš pažiūros nesvarbūs dalykai, kuriuos pastebiu ypač pastaruoju metu ir kurie verčia vertinti tai, ką jau patyriau, ir kelti naujus gyvenimo tikslus“, – taip apie savo darbus teigia autorė.
Dar vienas dvasinės piligrimystės, virtualaus sugrįžimo į protėvių žemę aktas Šiluvos piligrimų centre – Kathryn Frund (US) interaktyvi instaliacija „Paliestoji protėvių žemė“. Menininkės senelis, metęs kunigystės mokslus, 1907 metais emigravo iš Lietuvos į JAV, čia tapo batsiuviu ir sukūrė šeimą. Kathryn Šiluvos bienalei sukūrė didžiulę Atlanto vandenyno formos instaliaciją iš padėvėtų drabužių, joje raudona gija pažymėtas jos senelio kelionės maršrutas.
Deja, visos instaliacijos atsiųsti į Lietuvą nebuvo įmanoma, todėl Šiluvoje atsidūrė tik jos dalelės – 200 autorės sukurtų apyrankių, kurios dalijamos lankytojams, ir jie į specialų žurnalą turi įrašyti savo vardą ir vietą, iš kurios yra atvykę. „Nežinau, ar Lietuvoje liko kokių nors giminaičių, nes visi šeimos ryšiai nutrūko. Šiuo meno kūriniu tikiuosi simboliškai ir meniškai atkurti ryšį su savo protėvių žeme ir šeima. Medžiaginės apyrankės yra lytėjimo simboliai, simbolizuojantys viltį ir ryšį. Šis projektas – tai mano dvasinė piligrimystė atgal į Lietuvą“, – taip savo darbo idėją apibūdina menininkė.
Nematerialių kūnų transformacijos Šiluvos aikštėje
Šiluvos aikštė, kupina maldininkų Šilinių atlaidų metu, šį kartą tapo didžiule atvira šiuolaikinio meno ekspozicijos vieta. Tiesiai priešais laiptus į baziliką eksponuojamas Rekha Sameer (UK) darbas „Nėščioji / laukiančioji / laukiantis“. Iš nedegto molio, žemių ir spygliuotos vielos sukurtas objektas iš toli kiek panašus į rožinį, tačiau pagal autorės sumanymą jo prasmė yra daug platesnė. „Visuose Marijos atvaizduose ji vaizduojama kaip motina, laikanti vaiką, tačiau ji taip pat vadinama Mergele Marija. Moters kūnas patiria didelių pokyčių, kad galėtų išlaikyti ir pagimdyti vaiką. Į žemę įkastos septynios molinės formos, sujungtos spygliuota viela. Molio forma simbolizuoja besiformuojančias įsčias, dirvožemis – žmonių mirtingumą, o spygliuota viela – Motinos kančias“, – taip apie savo kūrinį pasakoja indų tautybės menininkė, šiuo metu gyvenanti Didžiojoje Britanijoje.
Daug netikėtų asociacijų sukelia ir Dainiaus Trumpio (LT) objektas „Kūnas“, taikiai siūbuojantis ant grandinių pastogėje šalia Šiluvos bazilikos. „Kančia vienaip ar kitaip paliečia mus visus. Supančiotas, sužalotas, kraujuojantis ir iškankintas kūnas – tai materialaus – kūniško gyvenimo simbolis. Jis taip pat neatsiejamas nuo sudėtingo dvasinio kelio. Be materialaus kūno ir proto nebūtų įmanoma tobulėti dvasiškai ir pasiekti nušvitimą. Nenukryžiuotas ir nenukankintas Kristus nebūtų tapęs šviesa…“ – teigia autorius.
Ne taip drastiškai dangaus ir žemės konflikto temas interpretuoja menininkė iš Didžiosios Britanijos Rose Magee. Autorės iš senų vinilo plokštelių sukurtas objektas simbolizuoja nutrūkusį ryšį tarp paliestosios žemės ir joje gyvenančių žmonių. Žmogiškasis elementas šiame darbe buvo pašalintas, kad nebūtų vaizduojama konkreti lytis, rasė ar tikėjimas. „Kaip kondensuotas šventas buvimas gravituoja į žemę, žemė savo ruožtu kyla aukštyn, pasiruošusi laukia, kada galės sugerti šventumą“, – taip savo kūrinį apibūdina autorė.
Posakis „žemės druska“, ko gero, tiesiogiai įsikūnijo Židrijos Janušaitės performanse „Odė druskai“, kurį ji atliko aikštėje priešais Piligrimų centrą. Meditatyvus druskos apskritimo formavimas įtraukia žiūrovą savo pasikartojančių judesių magija kaip daugiaprasmis ritualas, sujungiantis mums įprastas kasdienes materijas – žemę, vėją, saulės šviesą. Druska šiuo atveju yra jungiančioji grandis tarp šių žemės ir dangaus stichijų, substancija, be kurios mes neišgyventume. Ir viso šio verpeto centre visada yra Žmogus – mylimiausias Dievo kūrinys…
Angelų ir cikadų giesmės
Greta Šiluvos koplyčios šalia etnografinio svirnelio lankytojus pasitinka liūdnoki rumunų kūrėjų Silvia Amancei ir Bogdan Armanu „Rytojaus angelai“. Krintantys jiems iš rankų jau neegzistuojančios valstybės simboliai sukelia įvairių minčių, autoriai gana skeptiškai žvelgia į šiuolaikinio pasaulio realijas: „Simboliškai sugriuvus Berlyno sienai ir toliau byrant Sovietų Sąjungai atrodė, kad žmonija pasiekė istorijos pabaigą, išvengė dialektinio konflikto tarp Vakarų ir Rytų, tarp kapitalistinės ir komunistinės ideologijų. Žadėta visuotinė gerovė, susijusi su nuolatiniu vartojimu, baigėsi tuo, kad ateities visuomenės nuolat įsiskolindavo, o gamtos pasaulis buvo niokojamas.“
Prie nebylios nostalgiškos „Rytojaus angelų“ giesmės vakarais prisijungia ir garsios cikadų trelės, aidinčios iš jau minėto etnografinio svirnelio pastogės – tai Anastasis Karras ir Dimitris Batsis (GR) garso ir šviesos instaliacija „El Espiritu“. Mistiniais garsais ir besikartojančiu cikadų choru autoriai siekia sukurti dievišką energijos lauką, sugrįžimą į žemę, kuri laukia prisilietimo, geidžiamą dvasingumo pasaulį. O kuklus lietuviškas svirnelis šiuo atveju yra yra metaforinė šventosios žemės dimensija.
Cikadų pušynuose apie Šiluvą dar nėra, nors kas žino, gal būt jos jau pakeliui į tropinių karščių iškankintą Lietuvos žemę… O kol kas miško pakraštyje šalia piligrimų tako kviečia meditacijos Ingos Raubaitės ir Žilvino Višinsko žemės meno instaliacija „Celė“. Žvelgdami į supantį pasaulį pro celės lazdynų virbus arba į žydrą dangų viršuje, gaubiamą šimtamečių eglių šakų, kiekvienas save gerbiantis piligrimas tikrai turėtų pajusti amžiną ryšį tarp vidinio dvasinio pasaulio ir gamtos harmonijos.
Gal iš tikrųjų gamtos šventovė yra tobulesnė už ne visada sėkmingus žmogaus bandymus sukurti šventas vietas Dievui garbinti iš tokių materialių medžiagų kaip akmenys, plytos ir betonas. Svoris ir dydis tikriausiai ne visada yra tinkami argumentai tikėjimo perspektyvoje… O santykis tarp žmogaus sukurtų objektų ir gamtos, taip pat kaip santykis tarp šiuolaikinio meno ir tikėjimo, dažnai yra gana komplikuotas.
Antanas „Antoni“ Vivulskis ir kitos esaties išraiškos
Su šiais paskutiniais teiginiais tikriausiai griežtai nesutiktų architektas Antanas Vivulskis, suprojektavęs Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią. Architekto vardas į „Antoni“ transformavosi ispanų menininkų Mrs ir Mr Garcia, pasirašančių pseudonimu „Brightpeople“, kūrinyje, kuris atsirado ant medinio namelio sienos šalia koplyčios.
Tai ne A. Vivulskio žodžiai, bet jis tikriausiai be išlygų jiems pritartų: „Architektūra – tai menas paversti šį pasaulį visų būtybių namais. Ji siekia priimti mus visus be išimties. Nenuostabu, kad būtent architektas Mies Van der Rhoe išplatino aforizmą „Der lieber Gott lebtim Detail“ („Dievas yra detalėse“). „Mano vardas Antanas Vivulskis ir aš atėjau švęsti tam, kad šis pasaulis būtų skirtas mums visiems, kiekvienoje detalėje ir kad kiekvienas mažas gyventojas yra tik dar vienas kambarys milžiniškuose namuose, kuriais dalijamės“(Mrs & Mr Garcia).
„Aš esu“ teigia ir kitas erdvinis objektas, melsvu raibuliavimu išsiskiriantis priešais Šiluvą ant kalvelės šalia aikštelės, kurioje buvo sutiktas popiežius Jonas Paulius II. Menininkės Dovilė Gudačiauskaitė ir Jelena Škulis-Škulienė šioje vietoje sukūrė aplinkos instaliaciją, nurodančią sąsajas su Bendruomene, Šventuoju Raštu ir Žeme. Šiuo atveju, AŠ ESU – citata iš įvairių Rašto vietų apie žmogaus ir Kristaus tapatybę, kurios paliesta Žemė.
Prie šio darbo užbaigimo galima prisidėti ir atliekant trumpą individualią piligriminę kelionę. Tereikia tik iš Šiluvos piligrimų centro paimti autorių paruoštą vėliavėlę, nunešti iki objekto ir ją įsmeigti į pažymėtą kontūrą. Kiekviena vėliavėlė – tai vilties simbolis, malda už jums artimą ar visai nepažįstamą žmogų.
Egzistencinis chaosas sakralioje erdvėje
Šalia Šiluvos turgaus esančio medinio namo sieną papuošė Sam Heydt (US) analoginių koliažų paroda bendru pavadinimu „Edge of Chaos“ („Chaoso pakraštys“). Apokaliptiniai pasaulio vaizdai, persmelti nuosaikios ironijos, yra labai tinkamas fonas šių dienų situacijai. Griuvėsiuose žaidžiantys nerūpestingi praeito šimtmečio vaikai tikriausiai nėra ateities pasaulio vizija, tačiau tai aiški užuomina į chaosą, kuris gal būt jau prasidėjo. Belieka nusipirkti bilietą į turistinį kosminį laivą…
Be autorių, kurių darbai eksponuojami Šiluvoje, bienalėje netiesioginiu būdu dalyvauja nemažai menininkų iš įvairiausių pasaulio šalių. Bienalės svetainėje www.menopiligrimai.ltir feisbuko paskyroje https://www.facebook.com/Meno-piligrimai galima pamatyti jų parodas, prisistatymus, vaizdo meno kūrinius. Dalyvių ir jų kūrybos spektras tikrai labai margas: tapytojai Daniele Bongiovanni (IT), Juan Rodrigo Piedrahita Escobar (CO), vaizdo meno kūrėjai Benna Gaen (UK), Apotropia (IT), Makis Kyriakopoulos (GR), Michalis Kotaidis & Dimitris Batsis (GR), Mirjam (DK), Mila Panic (DE), instaliacijų ir performansų kūrėjai Aleksandr Nikitiuk (UA), Johana Quizumi (BR).
Taigi, kūrėjai iš viso pasaulio atranda Šiluvą ir Lietuvą, taip po truputį kuriama meno piligrimystės tradicija. Ar Šiluvos aplinka priims šiuolaikinį meną, ar ši sakrali erdvė gali tapti nuolatine tarptautinių meno renginių vieta? Kodėl gi ne, Švč. Mergelės pasirodymas prieš 400 metų čia irgi sukėlė nemažą chaosą, kuris pakeitė tolesnę miestelio istoriją. Taikus šiuolaikinio meno stebuklas taip pat gali daug ką pakeisti…
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Bienalės organizatorių informacija