Šiuolaikinis šokis ir (ne)patogios temos

Siųsti Versija spausdinimui

Raseinių rajone, senojoje Žaiginio mokykloje, rugpjūčio mėnesį savaitei įsikūrė šiuolaikinio šokio menininkės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, dar žinomos kaip organizacija „Be kompanijos“. Profesionalės čia bendravo su senjorų grupėmis ir rinko medžiagą savo naujam spektakliui „I slave“.
Meilė ar pasiaukojimas
Visą savaitę menininkės kvietė kalbėtis meilės tema. Jos rinko istorijas, nutikimus, mintis, klausė patarimų.
„Vienas vyresnio amžiaus vyras priminė, kad meilė yra negalima be atsidavimo, pasitikėjimo ir aukos. Jei nieko neduodi, nieko ir negauni, kiek duodi, tiek ir gauni. Manau, kad labai dažnai būdami bet kokiame santykyje pamirštame tą aukos momentą. Reikia ne tik tikėtis, kad dėl mūsų darys, bet nepamiršti, kad ir mes turime labai daug duoti…“ – pasakoja G. Grinevičiūtė.
Meninėje rezidencijoje surinktos istorijos – tai dueto kuriamo naujo kūrinio „I slave“ dalis. Meilės tema naujai kuriamam kūriniui merginas pasirinko palengva – jos pastebėjo, kad kiekvieno susitikimo pradžioje tarsi ritualas tampa pokalbiai tokiomis temomis, taip pat rezidencijoje su švedų menininkėmis, gavusios taip pat susietą su meilės tema užduotį, atliko improvizaciją, vėliau išsivysčiusią į miniatiūrą, tapusią įkvėpimu.
„Meilė yra emocijų rinkinys, kuris mus lydi absoliučiai visą gyvenimą. Ji ne tik apie vyro ir moters ar moters ir moters ryšį. Meilė yra visur visada visaip kaip: nesvarbu, ar tu esi vienas, susituokęs, išsiskyręs ar našlys… Tai yra labai stipri ir įdomi tema, – teigia A. Lisičkinaitė, prisimindama momentą, kaip po susitikimo prie jos priėjo moteris. – Aš kalbėjau, kad esu vieniša ir klausiau patarimų, kaip man susirasti vyrą… Ji tiesiog priėjo prie manęs, uždėjo ranką ant peties ir sako: aš jaučiu, kad tu būsi puiki marti. Viskas bus gerai!“
Menininkės pripažįsta, kad meilės temos mene dažnai prisibijoma dėl jos kičiškumo ir popsiškumo, tačiau jų dueto tai negąsdina – jų kūrybos įrankiais kaip tik tampa persikūnyti padedantys perukai ar kiti popkultūros simboliai.
Projektas „I slave“ – tai antrasis dueto spektaklis, jis bus kuriamas ne pasislėpus po perukais ir B&B personažais, o pristatomas Agnietės ir Gretos vardais (vasarą menininkės pristatė „Einu pirkti pieno“). Spektaklyje merginos nagrinės bendravimo ir vergavimo momentą. „Yra klausimas, kiek iš tikrųjų kitam žmogui reikia duoti, nes mes kartais įsivaizduojame pagal save, kaip viskas turi vykti. Ir tada tikimės, kad pagal mūsų įsivaizdavimą ir kitas žmogus taip turi daryti. Bet iš tikrųjų taip nėra. O meilės temai mes vergaujame visada, nepaisant to, ar turime porą…“ – teigia menininkės.
Senjorai ir skirtingų kartų patirtys
„Tikslinė grupė, su kuria norėjome dirbti, yra būtent vyresni žmonės. Buvo įdomu, kaip mums pavyks su jais užmegzti ryšį, ar jiems bus malonu, patogu kalbėtis, atsiverti, bendrauti ir judėti su mumis. Tačiau esame nustebintos ir džiaugiamės bendruomene, kuri prie mūsų prisijungė! Visi be išlygų buvo tikrai atviri ir noriai dalijosi patarimais, asmeninėmis istorijomis, pasakojimais, pamąstymais. Ši rezidencija Žaiginyje mus nustebino gerąja prasme, parodė, kad žmonės labai nori bendrauti, – teigia
G. Grinevičiūtė.
„Senjorų istorijos nesibaigė, o kartais mums jas net tekdavo mandagiai stabdyti ar nutraukti. Tikriausiai, jei būtume ilgiau ar grįžtume po kurio laiko, šie žmonės dar giliau ir kitaip atsivertų. Bet tai natūralu – niekas tau nedrėbs savo asmeninių išgyvenimų ar nuoskaudų per pirmą susitikimą…“ – papildo Agnietė.
Duetas džiaugiasi, kad bendruomenės nariai nesistengė parodyti tik fasadinės pusės, pasitikėjo ir buvo nuoširdūs.
A. Lisičkinaitė ir G. Grinevičiūtė pastebi, kad Vakarų visuomenėje ypač aktyvus jaunimo kultas. Ir nors sutinka, kad svarbu jauniems profesionalams įsitvirtinti, vyresnioji karta lieka nustumta. „Jie neturi kur dėtis. Patys, aišku, prisigalvoja daugybę veiklų, bet jie tampa atskirta grupe, jų niekas neįtraukia. Noras bendrauti su vyresniaisiais ir įtraukti juos į savo veiksmus mums atėjo pasąmoningai ir išties gana egoistiškai – ne tik kad jiems daryti gera, bet tai ir labai naudinga medžiaga. Ieškoti sutarties taškų su skirtingomis kartomis, stebėti, kuo mes skiriamės, kaip galime rasti bendrą kalbą… Tai padeda ne tik kuriant meną, bet ir visuomenės gyvenimui“, – paaiškina Greta, o kolegė Agnietė ją papildo, kad nėra kliūtis ir tam tikrais klausimais kartais konservatyvesnis ar stigmatizuotas senjorų požiūris.
Menininkės bendrauja nuoširdžiai ir atvirai, o nepatogių klausimų joms nėra, tad susitikimuose atsiveria puiki terpė diskusijai ir dialogui. „Esame gana drąsios ir atviros, tikros už savo vertybes ir ideologijas, kuriomis tikime. Man atrodo, labai gražiai sužaidžia, kai žmonės pamato, kad mes fainos, jaunos, įdomios merginos ir staiga dar pateikiame nelabai patogių temų. Niekada nėra buvę, kad jaustume stiprią atmetimo reakciją. Tu matai vertinimą, bet tai ir yra dalybos, tai ir yra dialogas“, – įžvalgomis dalijasi A. Lisičkinaitė.
Menininkės pastebi, kad užsienio valstybėse senjorai atviresni. Tačiau posovietinėse valstybėse viskas kitaip – ir nors neragina „nuogiems vaikščioti gatvėse“, tačiau įžvelgia edukacijos stoką ir nepatogių temų gausą.
Girdinti visuomenė
Menininkės A. Lisičkinaitė ir G. Grinevičiūtė, pasitelkdamos B&B personažus, aktyviai dalyvauja ir socialiniuose įvykiuose. Dažnas jų projektas paliečia visuomenės tobulinimą ir nors idealia visuomene kūrėjos netiki, linki sklandesnio susikalbėjimo. „Norėtųsi, kad Lietuvoje būtų nuolatinis dialogas, kuriame abi pusės girdi. Įprastai yra daug kalbama ir diskutuojama, tačiau dažnai pilama į vieną pusę. Mes nesikalbame – dažniausiai rėkiame vienas ant kito ir žinome, kaip turi būti geriausia… Svarbu, kad pradėtume girdėti. Esmė yra priimti kitoniškumą – nereikia mėgti, bet ir neteisti…“ – viena kitą papildydamos aiškina šokio profesionalės.
Ši meno rezidencija – tai profesionalaus šokio meno sklaidos projekto „PROmetėjas“ dalis, organizuota Raseinių rajono kultūros centro. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Gintarė Žaltauskaitė

Komentarų nėra