Skyrybos keičia socialinių paslaugų veidą: nauji iššūkiai socialiniams darbuotojams
Per pastaruosius kelerius metus socialinės priežiūros paslaugų gavėjų poreikiai keičiasi – vis dažniau pagalbos prireikia ne tik dėl socialinių ar sveikatos sunkumų, bet ir dėl šeimos krizės situacijų. Ryškėjanti grupė – šeimos, kurios išgyvena skyrybas arba jau yra išsiskyrusios, tačiau dėl tarp tėvų vykstančių konfliktų nesugeba savarankiškai spręsti kasdienio gyvenimo klausimų, užtikrinti vaikų priežiūros ar emocinio stabilumo.
Tokios situacijos neretai tampa ilgalaikėmis. Skyrybos nesibaigia tik teismo sprendimu – dažnai tarp tėvų išlieka stiprūs emociniai konfliktai, negebėjimas susitarti dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, finansinių pareigų. Socialinės priežiūros paslaugos šiais atvejais tampa ne vien praktine pagalba, bet ir emociniu stabilumo palaikymu, krizės valdymo priemone, kartais net prevencija prieš galimus vaikų teisių pažeidimus.
Socialiniai darbuotojai pastebi, kad vis dažniau reikia pagalbos dėl tėvų tarpusavio konfliktų, kurių fone kenčia vaikai. Likęs vienas iš tėvų dėl psichologinės įtampos, neturimo palaikymo tinklo ar darbo su vaikais suderinimo sunkumų nebesugeba užtikrinti visų būtinų priežiūros funkcijų. Kartais paslaugos teikiamos ir dėl to, kad tarp tėvų nuolat vyksta ginčai, vienas kitą kaltina, manipuliuoja vaikais ar institucijomis – tokiose situacijose net ir minimali socialinė pagalba tampa labai svarbi.
Ši paslaugų gavėjų grupė pasižymi specifiniais bruožais. Pirmiausia – tai konfliktiškas kontekstas, kuris tiesiogiai veikia paslaugos kokybę. Socialinis darbuotojas dažnai tampa „tarpininku“, net jei tai nėra jo tiesioginė funkcija. Bendraujant su vienu iš tėvų, gali būti jaučiamas spaudimas palaikyti poziciją, o kitas – kaltina neobjektyvumu. Tokioje terpėje labai svarbu išlaikyti profesionalų atstumą, veikti remiantis vaiko interesais.
Antra – šios šeimos neretai turi polinkį atsisakyti pagalbos, nepripažįsta problemos, kaltina kitą pusę. Tokiu atveju būtinas atsargus įtraukimas, darbo plano sudarymas, kuris būtų orientuotas į konkrečias, aiškiai apibrėžtas veiklas – pagalba buityje, vaikų priežiūroje, kasdienio funkcionavimo palaikyme. Nors darbuotojas gali matyti gilumines problemas – emocinį nestabilumą, psichologinius sunkumus ar priklausomybes – be kliento motyvacijos jos dažnai nepasiekiamos.
Trečia – dažnai šiose šeimose kyla grėsmės vaikų gerovei. Nuolatiniai konfliktai, nestabilumas, tėvų susipriešinimas veikia vaikus tiesiogiai – tiek emociškai, tiek fiziškai. Todėl socialiniai darbuotojai turi glaudžiai bendradarbiauti su kitais specialistais, įstaigomis, kad vaikas būtų matomas visapusiškai.
Tokio pobūdžio darbas kelia didelį emocinį krūvį ir socialiniams darbuotojams. Konfliktinės situacijos, nuolatinis įtarumas, spaudimas „palaikyti vieną pusę“ sukuria profesinio streso aplinką. Todėl būtina užtikrinti darbuotojų saugumą, suteikti metodinį palaikymą, galimybę dalyvauti supervizijose ir mokymuose, susijusiuose su darbo konfliktinėse šeimose ypatumais.
Svarbu pažymėti, kad ši tendencija – ne pavieniai atvejai, o vis dažniau pasitaikantis reiškinys. Socialinių paslaugų sistema turi adaptuotis, kad socialinės priežiūros paslaugos būtų tinkamai pritaikytos šeimoms krizėje.
Apibendrinant galima teigti, kad skyrybų krizę išgyvenančios šeimos tampa vis dažnesne socialinės priežiūros paslaugų gavėjų grupe. Šis pokytis kelia naujų iššūkių tiek darbuotojams, tiek pačiai paslaugų sistemai. Todėl svarbu, kad socialinės paslaugos būtų lanksčiai pritaikomos šeimoms krizėje, o socialiniai darbuotojai gautų reikalingą metodinę pagalbą, mokymus ir galimybę dalyvauti supervizijose. Taip bus galima užtikrinti, kad paslaugos būtų teikiamos efektyviai, atsižvelgiant į realius šeimų poreikius ir pirmiausia – į vaiko interesus.
Oksana Bartninkienė
