Slapta lietuvio svajonė – pilis ir bajorystės titulas

Arūnas DAMBRAUSKAS

Kas antras – statytojas

Galbūt tas nesaugumo jausmas žmones skatina statyti į juokingas pilaites panašius namus – tvirtoves, tarsi saugojančias nuo grėsmių iš išorės. Kartais susidaro įspūdis, jog kone kas antras žmogus pas mus statosi namą. Tačiau praktika rodo, kad apie du trečdaliai pradėto statyti namo nepabaigia iki gyvenimo pabaigos, nes nuolat katastrofiškai stinga pinigų. Tuomet pasipila kaltinimai valdžiai, Lietuvai, visam pasauliui, prasideda rimti sveikatos sutrikimai, pavydus baksnojimas į sėkmingiau savo namą besistatantį kaimyną, įtarimai, kad namą tas kaimynas statosi neteisėtais būdais ir panašiai. Tačiau pastarųjų metų tendencijos rodo, kad potraukis statytis nuosavus namus po truputį tarsi mažėja. Registrų centras (RC) neseniai padarė išvadą, kad iš visų nekilnojamojo turto objektų lietuviai dabar daugiausiai perka žemės sklypus. RC duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje parduota 18 tūkst. žemės sklypų ir 8,8 tūkst. butų. RC direktoriaus pavaduotojas turto vertinimo klausimais Arvydas Bagdonavičius mano, kad žemės sklypų nuperkama dvigubai daugiau, nes jų ir rinkoje kur kas daugiau – Lietuvoje registruota beveik 2 žemės sklypų ir 807 tūkst. butų. Krapštotyrininko nuomone, ši statistika rodo, kad širdyje bajoriškų ambicijų turintys lietuviai, toli gražu, neprarado valstietiškos traukos prie žemės. Todėl ir Raseinių rajone dvarininkai – tik keli, o puikiai besiverčiančių ūkininkų – šimtai. Ir turbūt ne vienas iš jų turi slaptą svajone tapti ponu. Lietuvoje labai nemėgstami ponai. Jei koks nors rinkimams besirengiantis Raseinių rajono tarybos narys pabandytų atgaivinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas ir įkurti prieš keletą šimtmečių gyvavusią Ponų tarybą, jis, aišku, būtų visiškai nesuprastas. Kur kas didesnio supratimo sulauktų koks nors Ubagų tarybos steigėjas. Ponai Lietuvoje – labai įtartini tipai. Kai norėdamas paimti interviu į pašnekovą kreipiuosi „pone“, kartais sulaukiu nevienareikšmiškos reakcijos. „Na, koks gi aš ponas…“, „Kreipkitės paprastai…“, „O ką jūs tuo norėjote pasakyti?“, – tokiomis ir panašiomis frazėmis į kreipinį „pone“ sureaguoja dažnas pašnekovas. Tokia reakcija akivaizdžiai liudija, kad žodis „ponas“ pas mus turi daugybę prasmių. Tačiau jei ką nors pavadinčiau ubagu, gali būti, kad gaučiau ir į nosį. Tačiau, kaip minėjau, visuomeninis judėjimas „Ubagų taryba“ Lietuvoje tikrai būtų gerokai populiaresnis už sąjungą „Ponų taryba“. Labai komiškas paradoksas. Galbūt taip yra todėl, kad sovietmečiu Lietuvoje buvo įdiegtos revoliucinės tradicijos ir žmonėms tiesiog knieti nušluoti visus ponus nafik.

Pomėgis griauti pilis

Tačiau nesuklysiu teigdamas, kad širdyje didžioji dauguma žmonių nori būti ne ubagais, bet ponais. Tas noras pastebimas pasidairius į nuosavus namus. Bet kurioje gyvenvietėje yra privačių statinių, kurių architektūroje prasikiša poniška ambicija būti pilimi. Ta ambicija matosi iš įvairių bokštelių, iš gipso padarytų barokinių ir klasikinių elementų. Neabejoju, kad daugumai teko matyti privačių mūrinukų, ties kuriais pastatyti gipsiniai liūtai arba nevykusios antikinių skulptūrų imitacijos. Nesvarbu, kad to namo savininkas rusiškai keikiasi, važinėja patvoryje pirktu dyzelinu ir kartais primuša savo žmoną. Bet tai tik detalės. Svarbu, kad giliai jo širdyje rusena noras būti ponuliu. Kaip žinoma, ir namų kainos pas mus yra labai „poniškos“. Kaip karalių šalyje – Prancūzijoje. Prancūzijoje, beje, kilmingų riterių pilies griuvėsius galima nusipirkti už vieną dolerį arba eurą. Tačiau su sąlyga, kad viskas bus atstatyta pagal griežtus paveldosaugininkų reikalavimus. Prancūzijoje per metus pasiūloma pirkti apie 500 pilių, tačiau paklausą turi tik tos, kuriose gyventi patogu – tai yra su modernia šildymo sistema. Suprantama, jog tokios pilys – labai jau brangios. Tačiau gali būti, kad mums, lietuviams, yra mielesnės apgriuvusios pilys. Ne tik todėl, kad apgriuvusią Trakų pilį taip gražiai apdainavo Maironis. Bet, matyt, ir todėl, kad gyslose tebeteka kraujas protėvių, kurie su malonumu ir dideliu įnykiu griaudavo gražias vokiškas pilis, o patys statydavosi kuklias – medines.

Vietoje pilių – dvarai

Lietuvoje pilių nenusipirksi, nes jų beveik nėra. Tačiau dvarų – pakankamai. Pavyzdžiui, Raseinių rajone yra keletas dvarų – Biliūnų dvaras, Lyduvėnų dvaras, Burbiškių dvaras, Katauskių dvaro liekanos ir Skaraitiškės dvaras. Kaip skelbiama Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos tinklalapyje, Skaraitiškės dvaro savininkas yra K.Skamarakas (nerašoma, ar tai Raseinių rajono tarybos narys Kęstutis Skamarakas), todėl, „Alio, Raseiniai“ krapštotyrininko nuomone, dvarą būtų galima vadinti ne Skaraitiškių, bet Skamaraitiškių dvaru. Mat dvarai Žemaitijoje nuo seno buvo vadinami jų savininkų vardais. Prieš keletą šimtmečių Skaraitiškių dvaras priklausė labai turtingai žemaičių giminei – Skaraičiams. Tačiau vargu ar K.Skamarakas norėtų turėti Skamaraitiškių dvarą. Jei jis planuoja dalyvauti rinkimuose,  ryškinti dvarininko įvaizdį būtų gana neapdairu. Tai būtų tas pat, kas į rinkimus eiti iškėlus sąjungos „Ponų taryba“ vėliavą.   O gal mes, lietuviai, tiesiog drovimės būti ponais? Juk ubagėliu būti kur kas saugiau – niekam neužkliūsi, be to, gyvendamas neprognozuojamoje Lietuvoje, jausiesi kur kas saugesnis.