Nijol? PETROŠI?T?
[1]
Art?jan?ios žiemos su nerimu avariniame pastate laukusi daugiavaik? šeima šiandien gyvena ?kurtuvi? nuotaikomis. Tokios rajono Savivaldyb?s dovanos jie tikrai nesitik?jo. Sako, nukrito tarsi iš dangaus. Jie trošk? tik šiek tiek normalesni? s?lyg?, o ?ia – šiiiiitoks namas. Tiesa, dar nepaskirtas jiems, bet jau pažad?tas.
Reik?jo stogo
[2]
Steponkaimio Saulius Lukošius, nors amžiumi dar jaunas žmogus, turi daug kar?ios gyvenimo patirties. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus jis svajojo apie graži? šeim?, apie laiming? gyvenim?. Deja, TAS, kuris tvarko m?s? likimus, kažkod?l tur?jo kitoki? plan?, ir Sauliui iš šeimyninio gyvenimo liko tik pulkelis vaik?, kuri? j? gimdytoja gera valia atsisak?: 8-me?i? dvynuk?, 9-eri? Monikos ir 11-kos Šar?no. „Iš pradži? prisiglaudžiau pas t?vus. Bet su keturiais vaikais nedidel?je kaimo trobel?je buvo ne
tik ankšta. Buvo gaila ir t?v?, kuriems aš atnešiau visas savo nepavykusio gyvenimo problemas. Tad žvalgiausi, kur gal??iau rasti nors kok? stog? virš galvos“, – pradeda
pasakoti Saulius.
Steponkaimis tuš?i? nam? lyg ir nestokoja, ta?iau koks yra j? teisinis statusas, Saulius nežinojo. Tod?l jis dar praeitai žiemai nesibaigus nuvyko ? rajono Savivaldyb? -
gal ši kok? socialin? b?st? tur?sianti. Po ilgo šios institucijos dur? varstymo jam buvo pasi?lyti du kambar?liai buvusiame kolchozo kontoros pastate. Saulius neslepia:
kai jis apži?rin?jo b?sim? savo b?st?, kuriame ketino prisiglausti su ketvertu vaik?, pasidar? šiurpu. Be lang?, be dur?, ?l?žusiomis lubomis. „Patalpoje jaut?si metalo kvapas. Matyt, ne per seniausiai buvo pjaustomi vamzdžiai. Net krosnies nebuvo. Bet gyventi kažkur juk reik?jo, pasirinkimo kaip ir netur?jau. Tod?l puoliau tvarkyti tai, k? buvo ?manoma sutvarkyti: užkaliau langus, ?sta?iau duris, sulipdžiau krosn?, išdažiau, ištapetavau…“ Saulius sako, kad vietoje rasta realyb? n? iš tolo nebuvo panaši ? Savivaldyb?je jam rodytas b?sto nuotraukas. Pagal nuotraukas jam buvo pasi?lytas normalus b?stas. Panašu, kad ponai valdininkai n? nesivargino pasiži?r?ti, k? iš ties? šeimai si?lo.
Baim?s akys
Kai su Steponkaimio seni?naite Genovaite Mosteikiene aplank?me S. Lukoši?, mus pasitiko žydintis darželis, švariai nušluotas kiemas. Mažu?iame kambar?lyje – lovyt?
prie lovyt?s, bet t?vas sak?, kad išsitenka, prabangoje niekada nesimaud?, tad ir dabar dideli? pretenzij? gyvenimui nereiškia. Tik prisipažino, kad net ne su nerimu, o su didele baime laukiantys žiemos, nes ši?met?s vasaros li?tys parodžiusios j? b?sto patvarum?: „Kai prad?jo pliaupti, tai nesp?jom net ind? po vandens ?iurkšl?mis kaišioti ir vanden? iš j? pilstyti. O kaip bus žiem?, kai šitiek sandarumo t?ra? Kaip reik?s su vaikais nesušalti, jei m?s? butas tarsi ant šakos pakabintas, po apa?ia st?gauja v?jai, viskas sul?ž?, supuv??“
G. Mosteikien? buvo bebandanti atsargiai patikrinti kit? patalp? stiprum?, bet apsigalvojusi gr?ž?si atgal – dar skradžiai prasmegsianti.
Kabinasi ? gyvenim?
Seni?nait? G. Mosteikien?, kaip pastiprinim? pasikvietusi žurnalistus, sak?, kad Sauliaus šeimai reikia b?tinai pad?ti: „Ar daug rasite vyr?, kurie iš girtaujan?ios žmonos
pasiimt? vaikus ir išeit? ? nežini? jais vedini? Jis yra iš t? nedaugelio, kuris negeria ir visomis išgal?mis kabinasi ? gyvenim?.“
Saulius su ašarom kalba apie du dar pas motin? likusius vaikus – penkiamet? Luk? ir vos pusantr? metuk? slenkst? ?veikusi? Simut?. „Tiesiog širdis plyšta matant, kad
Lukutis pusnuogis… basas… Mažoji dar namuose uždaryta. Stengsiuosi visom išgal?m ir tuos vaikelius atsiimti, tikiu, kad atsiras, kas man tuo klausimu padeda.“
Saulius sako, kad šiandien jam su tokiu pulku vaik? jau neb?ra sunku, nes vargel? vargti jau padeda Diana, taip pat daug gyvenimo druskos suvalgiusi moteris. Jos
dukryt? j? šeimoje dabar yra vyriausia, o lapkrit? Steponkaimyje tur?t? sukleketuoti gandrai, pranešdami apie nauj? gyvyb?. Tai kiek galveli? glaudžiasi po kiauru stogu? „Šiandien – penketas vaik? ir du suaugusieji. Nuo lapkri?io vaik? bus šešetas. O kai Saulius parsives du pas motin? likusius, j? bus aštuonetas. Iš viso – dešimt
galviki?“, – suskai?iavo seni?nait? Genovait?.
Nei Saulius, nei jo gyvenimo draug? Diana nesiskundžia sunkiu gyvenimu, neverkšlena, kad sunku be darbo. Sako, darbo atsiranda, jei jo ieškai. Žinoma, gerai b?t?, jei
b?t? kur ?sidarbinti, bet iš kur darbo vietos Steponkaimyje? „Bet m?s? vaikai nuo kit? nesiskiria, juos kaip ir visi kaimie?iai paruoš?me mokyklai“, – sako Diana. Jei
tik b?sto problema išsispr?st?, tai kitos problemos pa?ios atšokt?.
To n? nesapnavo
Seni?nait? su viltimi žvelg? ? m?ro namel?, stovint? netoli Lukoši? b?sto: „Jau daug met? jis ?ia stovi tuš?ias ir nyksta. Bala žino, kam jis priklauso? O gal niekieno?
Jei taip Lukošiams šit? namuk?? Darbšt?s, tvarkingi žmon?s j? bemat susitvarkyt? ir gyvent? laimingi. Ir mums smagu toki? graži? šeim? kaime tur?ti.“
Kai šias seni?nait?s svajones „išdaviau“ vicemerui Sigitui Vai?iui, šis nustebo: „Tai negi tame krašte seni?no n?ra? Tai negi socialiniai darbuotojai tokios problemos nežino? O jei žino, tai kod?l mums nieko nesako? Mes tikrai negalime žinoti kiekvienos kaimo b?dos. Be abejo, tokiai šeimai b?tina pad?ti ir tik džiaugtis reikia, kad toki? j? turime.“ Kadangi mudviej? pokalbis vyko paskutin?mis rugs?jo dienomis, vicemeras S. Vai?ius sak?, kad ši? problem? atneš?me pa?iu laiku, nes kaip tik es?s paskelbtas konkursas socialiniams b?stams pirkti ir rugs?jo 30-?j? jau bus baigti rinkti pasi?lymai. Taigi, labai tik?tina, kad bus kas nors pasi?lyta ir Lukošiams tinkamo.
Vicemero žodis nu?jo tiesiai Dievui ? aus? – Steponkaimyje buvo pasi?lytas tvarkingas, neseniai Anapilin iškeliavusios vietos senbuv?s namelis su ?kiniais pastatais. Turto paveld?tojos netgi miesto gyvenimui netinkamus motin?l?s baldus palikt?. S. Vai?ius sak?si neabejoj?s, kad šis klausimas bus s?kmingai iki galo išspr?stas. „Ko gero, reik?s pad?ti ir d?l vaik? susigr?žinimo, jei vienam t?vui to padaryti nesiseks. Gražias šeimas mes privalome palaikyti.“