Stebuklingą gėlyną kuriantis šviesuolis V. Mikolaitis: svarbu pamatyti mus supančią įvairovę, nes tai ir yra pasaulis

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

Šiluviškio Valdo Mikolaičio gėlynas domina retų rūšių augintojus ir kolekcininkus visame pasaulyje. Jį jau pripažino ir kaimynai, kadaise stebėjęsi, kas čia per neišravėtas daržas. O pačiam Valdui tai – neišsemiamų atradimų plotai, kuriuose jis užčiuopia mus supančios kūrinijos grožį.
„Tiek daug visko prieš mūsų akis, tokia neaprėpiama įvairovė, tik reikia plačiai atmerkti akis“, – žavisi pasauliu šiluviškis, nuo gėlių nukreipdamas žvilgsnį tai į dangaus skliautą, tai į bičių ar vorų būties paslaptis.

Gėlyną įkvėpė filmas apie bites
Šiluviškį garsina ne tik gėlininkystė. Ryškų pėdsaką jis yra palikęs ir kine. Du V. Mikolaičio filmai („Pavienės bitės“, 2013 m. ir „Vorų ratilinis“, 2018 m.) apdovanoti prestižine Petro Abukevičiaus premija, jų autorius įvertintas kaip naujas, perspektyvus vardas gamtos dokumentikoje.
Ne mažiau intriguojanti ir prieš keletą metų susukta fantastinė juosta „Veneriečių išdaigos“ – apie visatą ir žmogaus santykį su ja. Beje, šiame pusantros valandos trukmės meniniame filme vaidina vien tik kūrėjo kaimynai, toje pačioje Tulpių gatvėje gyvenantys šiluviškiai. Valdo neapleidžia mintis, kad „Veneriečių išdaigos“ gali prasiskinti kelią į nekomercinius festivalius, būti rodomos didžiosiose kino salėse.
Tačiau kad ir kokios idėjos suktųsi galvoje, šiluviškis niekada nenutolsta nuo savojo gėlyno. Jo gimimas prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, baigiant kurti „Pavienes bites“. Norėdamas geriau pažinti filmo herojes, vyras nusprendė jas prisikviesti į savo kiemą – šienaujamoje vejoje pradėjo sodinti retus, vabzdžiams patinkančius augalus, statyti bičių „namelius“. Užsiėmimas įtraukė, tapo dar viena kūrybine aikštele. Spalvingą, pilną gyvybės magišką sodą vaizduotės akimis Valdas regėjo nuo pat pradžių, bet rezultato teko palaukti penkerius metus. Dabar jis džiugina visais metų laikais, bet visu grožiu išsiskleidžia ankstyvą rudenį, kai sutviska geltonų, aukso, oranžinių spalvų ir atspalvių žiedų jūra. Jį kuria ir labai retos, ir kiekviename močiutės darželyje žydinčios gėlės, bet esmė – daugiamečiai medingi augalai. Tiesa, tas paveikslas daugelio akiai nėra įprastas. Sodo visuma tarsi spontaniška, atsitiktinė, ir tik pats šeimininkas žino, kiek valandų, dienų, mėnesių prireikė sukurti šiam natūralistiniam įspūdžiui.

Kiekvieną pavasarį laukia staigmenos
V. Mikolaičio valdose šįkart lankomės šaltoką pavasario metą, kai žaluma tik bunda, dar neužstodama šimtų į žemę įspraustų žymeklių su jų pavadinimais. Bet Valdo akys švyti – prieš jį skleidžiasi didžioji paslaptis, vaizdas, kuris kasmet atsikartoja, bet niekada nebūna toks pat. Šiuo metu smagu stebėti augalus prigludusius prie žemės, vos per žvilgsnio atstumą.
„Feisbuke dažnai paraginu nepatingėti priklaupti prie augalo, pažiūrėti į jį iš šono. Atsiveria dar viena pasaulio erdvė, kurios paprastai nematome, kitu kampu atsiskleidžia augalo grožis, – priklupęs prie eleboro, vienos pirmųjų pavasarį keliančių „galvą“ dar iš po sniego gėlių, grožisi Valdas. – Ypač dabar, kai augalai ima kilti vienas po kito, kai rytą pasitinka vieni stebuklai, vakarą jau laukia kiti.“
Pavasarį po sodą jis sukiojasi atsargiai, nieko nerauna, neravi, nes netyčia piktžole galima palaikyti ir kokį bičių sukryžmintą unikalų sėjinuką. Didelė gėlyno rūšių ir porūšių įvairovė garantuoja staigmenas – beveik kasmet atsiranda po vieną kitą nematytą augalą. Bičių sukryžmintais „naujokais“ džiaugiasi kiekvienas gėlininkas. Jie būna daug atsparesni negu iš kitų kraštų parsivežti sodinukai.
Šiandien gėlyne, išsiskleidusiame dešimties arų plote, V. Mikolaitis priskaičiuoja apie tūkstantį augalų. Nemažai jų miniatiūrinio dydžio, tokių į vieną kvadratinį metrą įtelpa bent pusė šimto. Vyras pritupia prie vieno – prieš penkerius metus pasodintas kelių kvadratinių centimetrų čiobrelis dabar išsikerojęs iki maždaug A4 formato lapo dydžio. Jų lėtos kaitos stebėjimas suteikia daug džiaugsmo, nuveda į filosofinius apmąstymus – plotmes, kuriose Valdas ieško mus supančio pasaulio prasmės.
„Ne čia, ne ties tavimi, baigiasi pasaulis. Praregėk, pažvelk plačiau, padidink savo sąmoningumą, – pirmiausia pats į save kreipiasi Valdas, bet siūlo ir kitiems neapsiriboti tuo, ką matome plika akimi. – Nežinau, gal kitiems to nereikia, bet man rūpi įžvelgti, pamatyti, suprasti. Ne tik šiame gėlyne, paprastame medžio lape aš matau pasaulius.
Tą sunku nusakyti žodžiais, gal palyginčiau su 3D paveiksliukų žiūrėjimu. Pabandykite tokiu būdu pažiūrėti į štai šios pūkuotos vyšnios ar kaukazinės slyvos žiedus – pasaulis apsivers. Tapsite tų žiedų dalimi. Mums nereikia ieškoti magiško pasaulio, jis čia, aplink mus, reikia tik pamatyti, įsileisti į save.“

Babos filosofinis gylis: einu ir smagu eit
Socialiniame tinkle vyras neseniai pristatė paties sumeistrautą malkų skaldymo aparatą. Jis stovi šalia gyvenančių tėvų kieme, aplink – sukapotų malkų stirtos, įrodančios, kad aparatas puikiai veikia. Valdas negali suskaičiuoti, kiek iš viso tų prietaisų – nuo žemės ūkio padargų iki virtuvinių įrankių – sukonstruota. Tai dar vienas jo pomėgis, paremtas kūryba.
„Man svarbiausia pati idėja – kad prietaisas veiktų ir būtų naudojamas pagal paskirtį. O estetikai daug reikšmės neteikiu. Čia grožio neieškau, gražus prietaisas ar ne, nuo to jis geriau neveiks“, – prisipažįsta šiluviškis.
Vis tik šie du pomėgiai neprieštarauja vienas kitam. V. Mikolaitis kasdien važinėja į Alėjų lentpjūvę, kur dirba elektriku, o estetikai – gėlėms, gyvosios gamtos pasauliui, filmams – lieka visas laisvas laikas.
Meistravimo jis mokėsi iš tėvo, gražiai drožinėjusio, kaldavusio įdomius inkilus. Mama garsėjo dailiais rankdarbiais. Valdas neabejoja estetinį supratimą išsinešęs iš gimtųjų namų. Bitės jį taip pat domina nuo vaikystės – lydėdavo mamą į darbą, kai ši prižiūrėjo kolūkio bityną, sėmėsi žinių ir patirties. Bet prie pačių bičių pratinosi ilgai, dar prieš keletą metų kiekvienas įgėlimas keldavo stresą.
„Ir į šį pasaulį žvelgiu subtiliai ir giliai. Kuriu trumpus filmukus apie savo nuotykius bityne, stengiuosi bent vieną per savaitę įkelti į „YouTube“. Štai vakar nutiko toks neeilinis nuotykis. Darbe teko gelbėti bites iš skęsti pradėjusio rąsto, su kuriuo jos ir atkeliavo į lentpjūvę. Parsivežiau jas į Šiluvą, suleidau į avilį. Žiūrėsiu, koks bus viso to tęsinys“, – trina rankas Valdas, nekantriai laukdamas įdomios medžiagos serialui.
Jis pripažįsta į kiekvieną savo pomėgį neriantis stačia galva. Įdomu kiekvienas žingsnis – pastebėti, pradėti gilintis, kaupti medžiagą, panaudoti ją kūrybai… Žiūrėk, jau ir negali ištrūkti, nes tai tampa asmenybės dalimi.
„Intensyvi veikla, nepaliekanti tuščio laiko, išlaisvina žmogų, apsaugo nuo juodų minčių. Tik su sąlyga, kad ta veikla yra mėgstama. Jei kasi griovį ir tau gerai – puiku, kask ir džiaukis. Mano amžinąjį atilsį baba, dažnai turėdavusi pėsčiomis pareiti iš Raseinių į Gabšius, sakydavo: einu ir smagu eit. Koks filosofinis gylis! Tu suvoki, kad gali eiti, kad eini šitame pasaulyje ir tai įvertinti jausdamas dėkingumą. Gaila, kad nespėjau babos pažinti artimiau, būtume turėję apie ką pasikalbėti“, – apgailestauja jis.

Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“