StebuklingÄ… gÄ—lynÄ… kuriantis Å¡viesuolis V. Mikolaitis: svarbu pamatyti mus supanÄiÄ… įvairovÄ™, nes tai ir yra pasaulis
JÅ«ratÄ— KIELÄ–
jurate.alioraseiniai@gmail.com
Å iluviÅ¡kio Valdo MikolaiÄio gÄ—lynas domina retų rÅ«Å¡ių augintojus ir kolekcininkus visame pasaulyje. Jį jau pripažino ir kaimynai, kadaise stebÄ—jÄ™si, kas Äia per neiÅ¡ravÄ—tas daržas. O paÄiam Valdui tai – neiÅ¡semiamų atradimų plotai, kuriuose jis užÄiuopia mus supanÄios kÅ«rinijos grožį.
„Tiek daug visko prieÅ¡ mÅ«sų akis, tokia neaprÄ—piama įvairovÄ—, tik reikia plaÄiai atmerkti akis“, – žavisi pasauliu Å¡iluviÅ¡kis, nuo gÄ—lių nukreipdamas žvilgsnį tai į dangaus skliautÄ…, tai į biÄių ar vorų bÅ«ties paslaptis.
Gėlyną įkvėpė filmas apie bites
Å iluviÅ¡kį garsina ne tik gÄ—lininkystÄ—. RyÅ¡kų pÄ—dsakÄ… jis yra palikÄ™s ir kine. Du V. MikolaiÄio filmai („PavienÄ—s bitÄ—s“, 2013 m. ir „Vorų ratilinis“, 2018 m.) apdovanoti prestižine Petro AbukeviÄiaus premija, jų autorius įvertintas kaip naujas, perspektyvus vardas gamtos dokumentikoje.
Ne mažiau intriguojanti ir prieÅ¡ keletÄ… metų susukta fantastinÄ— juosta „VenerieÄių iÅ¡daigos“ – apie visatÄ… ir žmogaus santykį su ja. Beje, Å¡iame pusantros valandos trukmÄ—s meniniame filme vaidina vien tik kÅ«rÄ—jo kaimynai, toje paÄioje Tulpių gatvÄ—je gyvenantys Å¡iluviÅ¡kiai. Valdo neapleidžia mintis, kad „VenerieÄių iÅ¡daigos“ gali prasiskinti keliÄ… į nekomercinius festivalius, bÅ«ti rodomos didžiosiose kino salÄ—se.
TaÄiau kad ir kokios idÄ—jos suktųsi galvoje, Å¡iluviÅ¡kis niekada nenutolsta nuo savojo gÄ—lyno. Jo gimimas prasidÄ—jo prieÅ¡ gerÄ… deÅ¡imtmetį, baigiant kurti „Pavienes bites“. NorÄ—damas geriau pažinti filmo herojes, vyras nusprendÄ— jas prisikviesti į savo kiemą – Å¡ienaujamoje vejoje pradÄ—jo sodinti retus, vabzdžiams patinkanÄius augalus, statyti biÄių „namelius“. UžsiÄ—mimas įtraukÄ—, tapo dar viena kÅ«rybine aikÅ¡tele. SpalvingÄ…, pilnÄ… gyvybÄ—s magiÅ¡kÄ… sodÄ… vaizduotÄ—s akimis Valdas regÄ—jo nuo pat pradžių, bet rezultato teko palaukti penkerius metus. Dabar jis džiugina visais metų laikais, bet visu grožiu iÅ¡siskleidžia ankstyvÄ… rudenį, kai sutviska geltonų, aukso, oranžinių spalvų ir atspalvių žiedų jÅ«ra. Jį kuria ir labai retos, ir kiekviename moÄiutÄ—s darželyje žydinÄios gÄ—lÄ—s, bet esmė – daugiameÄiai medingi augalai. Tiesa, tas paveikslas daugelio akiai nÄ—ra įprastas. Sodo visuma tarsi spontaniÅ¡ka, atsitiktinÄ—, ir tik pats Å¡eimininkas žino, kiek valandų, dienų, mÄ—nesių prireikÄ— sukurti Å¡iam natÅ«ralistiniam įspÅ«džiui.
Kiekvieną pavasarį laukia staigmenos
V. MikolaiÄio valdose šįkart lankomÄ—s Å¡altokÄ… pavasario metÄ…, kai žaluma tik bunda, dar neužstodama Å¡imtų į žemÄ™ įspraustų žymeklių su jų pavadinimais. Bet Valdo akys Å¡vyti – prieÅ¡ jį skleidžiasi didžioji paslaptis, vaizdas, kuris kasmet atsikartoja, bet niekada nebÅ«na toks pat. Å iuo metu smagu stebÄ—ti augalus prigludusius prie žemÄ—s, vos per žvilgsnio atstumÄ….
„Feisbuke dažnai paraginu nepatingÄ—ti priklaupti prie augalo, pažiÅ«rÄ—ti į jį iÅ¡ Å¡ono. Atsiveria dar viena pasaulio erdvÄ—, kurios paprastai nematome, kitu kampu atsiskleidžia augalo grožis, – priklupÄ™s prie eleboro, vienos pirmųjų pavasarį kelianÄių „galvą“ dar iÅ¡ po sniego gÄ—lių, grožisi Valdas. – YpaÄ dabar, kai augalai ima kilti vienas po kito, kai rytÄ… pasitinka vieni stebuklai, vakarÄ… jau laukia kiti.“
Pavasarį po sodÄ… jis sukiojasi atsargiai, nieko nerauna, neravi, nes netyÄia piktžole galima palaikyti ir kokį biÄių sukryžmintÄ… unikalų sÄ—jinukÄ…. DidelÄ— gÄ—lyno rÅ«Å¡ių ir porÅ«Å¡ių įvairovÄ— garantuoja staigmenas – beveik kasmet atsiranda po vienÄ… kitÄ… nematytÄ… augalÄ…. BiÄių sukryžmintais „naujokais“ džiaugiasi kiekvienas gÄ—lininkas. Jie bÅ«na daug atsparesni negu iÅ¡ kitų kraÅ¡tų parsivežti sodinukai.
Å iandien gÄ—lyne, iÅ¡siskleidusiame deÅ¡imties arų plote, V. Mikolaitis priskaiÄiuoja apie tÅ«kstantį augalų. Nemažai jų miniatiÅ«rinio dydžio, tokių į vienÄ… kvadratinį metrÄ… įtelpa bent pusÄ— Å¡imto. Vyras pritupia prie vieno – prieÅ¡ penkerius metus pasodintas kelių kvadratinių centimetrų Äiobrelis dabar iÅ¡sikerojÄ™s iki maždaug A4 formato lapo dydžio. Jų lÄ—tos kaitos stebÄ—jimas suteikia daug džiaugsmo, nuveda į filosofinius apmÄ…stymus – plotmes, kuriose Valdas ieÅ¡ko mus supanÄio pasaulio prasmÄ—s.
„Ne Äia, ne ties tavimi, baigiasi pasaulis. PraregÄ—k, pažvelk plaÄiau, padidink savo sÄ…moningumÄ…, – pirmiausia pats į save kreipiasi Valdas, bet siÅ«lo ir kitiems neapsiriboti tuo, kÄ… matome plika akimi. – Nežinau, gal kitiems to nereikia, bet man rÅ«pi įžvelgti, pamatyti, suprasti. Ne tik Å¡iame gÄ—lyne, paprastame medžio lape aÅ¡ matau pasaulius.
TÄ… sunku nusakyti žodžiais, gal palyginÄiau su 3D paveiksliukų žiÅ«rÄ—jimu. Pabandykite tokiu bÅ«du pažiÅ«rÄ—ti į Å¡tai Å¡ios pÅ«kuotos vyÅ¡nios ar kaukazinÄ—s slyvos žiedus – pasaulis apsivers. Tapsite tų žiedų dalimi. Mums nereikia ieÅ¡koti magiÅ¡ko pasaulio, jis Äia, aplink mus, reikia tik pamatyti, įsileisti į save.“
Babos filosofinis gylis: einu ir smagu eit
Socialiniame tinkle vyras neseniai pristatÄ— paties sumeistrautÄ… malkų skaldymo aparatÄ…. Jis stovi Å¡alia gyvenanÄių tÄ—vų kieme, aplink – sukapotų malkų stirtos, įrodanÄios, kad aparatas puikiai veikia. Valdas negali suskaiÄiuoti, kiek iÅ¡ viso tų prietaisų – nuo žemÄ—s Å«kio padargų iki virtuvinių įrankių – sukonstruota. Tai dar vienas jo pomÄ—gis, paremtas kÅ«ryba.
„Man svarbiausia pati idėja – kad prietaisas veiktų ir būtų naudojamas pagal paskirtį. O estetikai daug reikšmės neteikiu. Čia grožio neieškau, gražus prietaisas ar ne, nuo to jis geriau neveiks“, – prisipažįsta šiluviškis.
Vis tik šie du pomėgiai neprieštarauja vienas kitam. V. Mikolaitis kasdien važinėja į Alėjų lentpjūvę, kur dirba elektriku, o estetikai – gėlėms, gyvosios gamtos pasauliui, filmams – lieka visas laisvas laikas.
Meistravimo jis mokÄ—si iÅ¡ tÄ—vo, gražiai drožinÄ—jusio, kaldavusio įdomius inkilus. Mama garsÄ—jo dailiais rankdarbiais. Valdas neabejoja estetinį supratimÄ… iÅ¡sineÅ¡Ä™s iÅ¡ gimtųjų namų. BitÄ—s jį taip pat domina nuo vaikystÄ—s – lydÄ—davo mamÄ… į darbÄ…, kai Å¡i prižiÅ«rÄ—jo kolÅ«kio bitynÄ…, sÄ—mÄ—si žinių ir patirties. Bet prie paÄių biÄių pratinosi ilgai, dar prieÅ¡ keletÄ… metų kiekvienas įgÄ—limas keldavo stresÄ….
„Ir į šį pasaulį žvelgiu subtiliai ir giliai. Kuriu trumpus filmukus apie savo nuotykius bityne, stengiuosi bent vieną per savaitę įkelti į „YouTube“. Štai vakar nutiko toks neeilinis nuotykis. Darbe teko gelbėti bites iš skęsti pradėjusio rąsto, su kuriuo jos ir atkeliavo į lentpjūvę. Parsivežiau jas į Šiluvą, suleidau į avilį. Žiūrėsiu, koks bus viso to tęsinys“, – trina rankas Valdas, nekantriai laukdamas įdomios medžiagos serialui.
Jis pripažįsta į kiekvienÄ… savo pomÄ—gį neriantis staÄia galva. Ä®domu kiekvienas žingsnis – pastebÄ—ti, pradÄ—ti gilintis, kaupti medžiagÄ…, panaudoti jÄ… kÅ«rybai… ŽiÅ«rÄ—k, jau ir negali iÅ¡trÅ«kti, nes tai tampa asmenybÄ—s dalimi.
„Intensyvi veikla, nepaliekanti tuÅ¡Äio laiko, iÅ¡laisvina žmogų, apsaugo nuo juodų minÄių. Tik su sÄ…lyga, kad ta veikla yra mÄ—gstama. Jei kasi griovį ir tau gerai – puiku, kask ir džiaukis. Mano amžinÄ…jį atilsį baba, dažnai turÄ—davusi pÄ—sÄiomis pareiti iÅ¡ Raseinių į GabÅ¡ius, sakydavo: einu ir smagu eit. Koks filosofinis gylis! Tu suvoki, kad gali eiti, kad eini Å¡itame pasaulyje ir tai įvertinti jausdamas dÄ—kingumÄ…. Gaila, kad nespÄ—jau babos pažinti artimiau, bÅ«tume turÄ—jÄ™ apie kÄ… pasikalbÄ—ti“, – apgailestauja jis.
Projektas „Pasaulis keiÄiasi – tradicijos lieka tos paÄios“
