[1]Kalnujų seniūnijos gyventojai ir svečiai neskubėdami, pasidžiaugdami šiluma ir grožėdamiesi nuostabiais vaizdais, atsiveriančiais nuo Palendrių piliakalnio, susirinko paminėti rudens lygiadienio ir Baltų vienybės dienos.
Aukure pleveno ugnelė. Sustoję ratu klausėmės jaunimo skaitomų eilių apie meilę žemei, savo kraštui, ugnelei Gabijai. Baltijos jūros pakrantėje gyvenančius žmones nuo amžių siejo bendri protėviai, papročiai ir giminystės ryšiai. Baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes. Jų stiprybė buvo vienybėje ir tikėjime. Mūšio išvakarėse ugnies ženklai kviesdavo visus vienytis. Uždegta ugnis ant tolimo kalno – tai ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
[2]Ugnį reikia globoti, nuraminti, pamaitinti, nepilti ant jos nešvaraus vandens, ją saugoti. Vakaro dalyviai ėmė po saujelę druskos ir bėrė į ugnelę. Ji tarsi atsidėkodama kilo į dangų ugnies liežuviais glostydama padangę. Senieji papročiai reikalauja padėkoti Žemei Žemynai į ją beriant grūdų. Dėkojome už skalsą, dosnumą, už tai, kad būtume sotūs visus metus, kad mokėtume dalytis turimomis gėrybėmis su kitais. Duonelę siuntėme ratu ir kiekvienas, atsilaužęs gabalėlį, linkėjo ko nors gražaus šalia esančiam. Bendravome prie puodelio karštos mėtų arbatos.
Laimutė Banienė,
kultūrinių renginių organizatorė Kalnujuose