Šventes reikia švęsti

Viduklės žmonės, remdamiesi oficialiais šaltiniais, jau šįmet pradėjo kviesti svečius apsilankyti ateinančiais metais Viduklėje ir kartu atšvęsti miestelio pirmo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 770 metų jubiliejų.
Pirmą gyvenvietės, miestelio ar miesto paminėjimo istoriniuose šaltiniuose datą mūsuose priimta švęsti kaip tos gyvenvietės, miestelio ar miesto gimtadienį. Visi suvokiame, kad tai simbolika, labiau susitarimo reikalas. Suprantama, kronikos fiksuoja jau esančius, matomus ir reikšmingus objektus, taigi iki pirmo paminėjimo jie turi būti ne tik atsiradę, bet ir gerokai paaugę ir tapę kokia nors prasme reikšmingi. Neturime istoriniuose šaltiniuose užfiksuotos tikslios, konkrečios net karaliaus Mindaugo karūnavimo datos, bet ji sąlyginai apskaičiuota remiantis fiksuotais gretutiniais įvykiais ir faktais. Taigi mes tą dieną švenčiame kaip mūsų valstybės dieną ir niekam nekilo noras, bent iki šiol, tai simbolinei datai prieštarauti. Turime didingą, telkiančią tautą valstybinę šventę, nors žinome, kad ta apskaičiuota data yra tik simboliškai tikra.
Rimta ir solidi diskusija dėl Viduklės simbolinio gimtadienio visapusiškai išplėtota žurnalistės Jūratės Kielės tęstiniame straipsnyje Raseinių rajoniniame laikraštyje „Alio, Raseiniai“ (2022 08 25, 2022 09 08). Kai kurie autorės kalbinti diskusijos dalyviai „kaltina“ Viduklės gyventojus, kad jie patys nusprendė ir šalia miestelio ant legendinio Bakaniuko piliakalnio pastatė atnaujintą koplyt­stulpį su simboline miestelio gimtadienio data – 1253 metai. Juk kiekvienos šventės laukimas yra labai svarbi tos laukiamos šventės dalis. Laukimo laikas savo dvasia ir susikaupimu dažnai pranoksta šventės kulminaciją.
Nespėjo žmonės pasidžiaugti jubiliejaus laukimo simboliu, kai jiems lyg perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo žinia, kad Viduklė galimai yra visu šimtmečiu jaunesnė. Ši versija naujai pasklido pasirodžius Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės keliautojo žinynui „Viduklės ir Nemakščių kraštas“ (2021). Gyventojai nėra linkę tokia žinia patikėti ir su ja susitaikyti, nors žinynas turiningas ir labai reikšmingas norintiems susipažinti su Viduklės ir Nemakščių apylinkių istorija. Kiti oponentai skelbia, kad miestelio gyventojai patys susigalvojo tą datą ir įrašė koplytstulpyje. Tai, švelniai tariant, žeidžia gyventojų ambicijas, nes neatitinka tikrovės.
1253 metai, kaip pirmasis Viduklės paminėjimas, fiksuotas dviejose Lietuvoje išleistose enciklopedijose (1988, 2014), garbių autorių monografijoje „Viduklė“ (2002) ir daugelyje kitų leidinių. Tai ne vidukliškių išmonė, šios datos šalininkai remiasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrinėtojo, žymaus lenkų mokslininko Henryko Lowmianskio sudarytu ir paskelbtu veikalo „Studia nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego“ senosios Lietuvos žemėlapiu, kuriame greta Viduklės vardo žemėlapio sudarytojas aiškiai įrašė 1253 metus kaip pirmojo Viduklės vardo paminėjimo autentiškame dokumente metus. Tame pačiame veikale mokslininkas pamini ir kitą datą, būtent 1352 metus, kurie nurodyti remiantis neišlikusios Vygando Marburgiečio Prūsijos kronikos išrašu ar perpasakojimu. Tai Kasparo Schutzo kronikos žinutė, perpasakojama iš neišlikusios Vygando Marburgiečio Prūsijos kronikos. Taigi siūloma naujoji data neparemta originaliu dokumentu, tuo labiau kad ir šiuo atveju yra neatitikimų.
Mūsų laikus yra pasiekęs V. Marburgiečio kronikos sutrumpinto varianto XV a. vertimo iš vokiečių kalbos į lotynų kalbą pavidalu. Ten Viduklės (Duclen) vardo nėra. 1253 metai, kaip Viduklės pirmojo paminėjimo datos oponentai be didelio skrupulo nusprendžia, kad tai galėjo būti klaida, kad galėjo būti sukeisti vietomis skaičiai, todėl nėra istorinio pagrįstumo. Bandoma įtarti, kad H. Lowmianskio kartografas galėjo suklysti ir vietoje 1352 m. netyčia sukeisti skaičius vietomis ir įrašyti 1253 m. Lygiai taip pat šmaikštaujant galima galvoti, kad galėjo H. Lowmianskio tekste atsitikti atvirkščiai, pažiūrėjus į žemėlapyje fiksuotą datą 1253 m. įrašyti tekste 1352 m. Kokį istorinį pagrįstumą turi tie teiginiai, kad taip galėjo nutikti?
Taigi mūsų nežinojimas, bent kol kas negalėjimas nustatyti, kokiu istoriniu šaltiniu rėmėsi žymus mokslininkas H. Lowmianskis, manau, neduoda teisės įvairioms niekuo nepagrįstoms interpretacijoms apie
H. Lowmianskio nekompetenciją įrašant žemėlapyje 1253 m. datą. Tai, ko dar neišsiaiškinome, negali būti prielaida teigti, kad to nebuvo. Tyrinėtojas H. Lowmianskis žinomas istoriografijoje ne kaip interpretatorius ir versijų kūrėjas, o kaip patikimas, solidus mokslininkas. Manau, kad turėtų būti tikslas ne paneigti H. Lowmianskio nurodytą žemėlapyje datą, o nustatyti ir surasti, kokiu istoriniu šaltiniu jis rėmėsi įrašydamas žemėlapyje šią datą. Šios datos įrašymui minėtame veikale esančiame žemėlapyje jokie tarybiniai istorikai negalėjo turėti įtakos ir neturėjo. Kurdami įvairias interpretacijas ir prielaidas net anspauduotais dokumentais paneigimui istorinės tiesos nenustatysime.
Ilgus metus neturėjome Lietuvos Nepriklausomybės Akto su originaliais signatarų parašais, bet niekam neatėjo į galvą neigti jo buvimo, tikėjimas pasitvirtino, turime dokumentą su originaliais signatarų parašais. Gerbiu mokslininkų siekį tikslinti istoriją remiantis archeologija, kronikomis. Džiugu tai, kad gerbiami įdomaus leidinio apie Viduklės ir Nemakščių kraštą autoriai priminė ir kitą Viduklės paminėjimo datą – 1352 m., bet ji argumentuotai nepaneigia 1253 m. datos. Paneigimas remiasi prielaidomis, kronikų perrašytais tekstais. Su perrašomais dokumentais įdomių dalykų nutinka ir dabar. Jeigu patikėtume valstybės išduotu ir antspaudais patvirtintu dokumento nuorašu, tai turiu artimą giminaitę, kuri gimusi 1075 metais ir sėkmingai dabar dalyvauja tarptautinėse sporto varžybose. Viduklės vardo paminėjimas ir 1352 m.
gali būti kaip rimtas argumentas, kad su metais Viduklės žemė stiprėjo ir augo jos reikšmingumas. Kita vertus, kronikos nuorašas taip pat gali kelti įtarimų dėl tikrumo. Manau, kad dabartinis žinojimo lygis ir turimi argumentai nėra priežastis nešvęsti vidukliškiams ateinančiais metais garbingo miestelio jubiliejaus.

Antanas Bučinskas,
humanitarinių mokslų daktaras