Šventkiemio istorijos

Jonas Brigys,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio
viešosios bibliotekos bibliotekininkas
Kiekviena bažnyčia iš geografinės aplinkos, landšafto, ją supančių pastatų atskiriama tam tikra apribota erdve, kuri tradiciškai vadinama šventoriumi ar šventkiemiu. Pagal enciklopedijos siūlomą apibrėžimą, šventorius – tai teritorija aplink šventovę, bažnyčią ar koplyčią.
Šventorius paprastai yra aptvertas mūrine, akmenine, metalo aptvarų tvora, gali būti apsodintas gyvatvore. Dažniausiai šventorius bažnyčios pastatą atskiria nuo kitų gyvenvietės pastatų. Raseiniuose yra truputį kitaip: šventorius bažnyčią jungia su greta esančiu dominikonų vienuolynu.
Gaila, bet seniausios žinios apie Raseinių bažnyčios šventorių yra fragmentiškos, suteikia menkai informacijos. Daugiau ar mažiau sistemingos, nors ir labai neišsamios žinios randamos tik XIX a. bažnyčios vizitacijos aktuose. Pavyzdžiui, 1805 m. vykdytos vizitacijos akte užfiksuota, kad šalia bažnyčios buvusios kapinės (faktiškai šventorius) buvo aptvertos mūrine tvora. 1806 m. vizitacijos akte patikslinta, kad kapinės-šventorius iš dalies aptvertos iš plytų mūryta tvora.
Raseinių bažnyčios artimoji aplinka gerai pažįstama daugumai Raseinių gyventojų, tačiau ne visi ją matė iš paukščio skrydžio. Už galimybę į šią vietą pažvelgti kitu rakursu ačiū fotografui Audriui Norkui. Plačiau su šio kol kas mažai tyrinėto Raseinių kampelio istorija bus galima susipažinti Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos leidžiamo krašto kultūros ir istorijos žurnalo „Rasupis“ šių metų numeryje, o šįkart „Alio Raseinių“ skaitytojams siūlome paskutinių dešimtmečių šventoriaus pokyčių kroniką.
Nedatuotame XX a. 8-ojo dešimtmečio parapijos vizitacijos akte minima, kad reikalingas neatidėliotinas „šventoriaus tvoros mūro sutvarkymas, laiptų remontas“. 1982 m. šventoriuje buvo pastatyti suolai, 1986 m.
planuota sudėti naują šaligatvį aplink bažnyčią ir šventoriaus takuose. Tais metais perdengtas Lurdo koplyčios stogas, sutaisyta šventoriaus tvora.
Bažnyčios aplinka toliau tvarkyta rengiantis Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejaus minėjimui. 1988 m. pradžioje vykusios bažnyčios vizitacijos metu užfiksuoti tokie kun. Vytauto Griganavičiaus rūpesčiu atlikti darbai: „Ruošiantis jubiliejui teko atnaujinti bažnyčios išorę, šventiškai paruošti šventorių ir aplinką. Tuo tikslu buvo atnaujinti visi kryžiai šventoriuje: nudažyti ir papuošti vainikais, pastatytas prie bažnyčios durų naujas jubiliejinis kryžius. Buvo betonu išlietas naujai pagrindinis takas į bažnyčią, paklota dalis takų naujomis plytelėmis. Šventorius apsodintas žydinčiomis gėlėmis.“ Kryždirbys Ričardas Ramanauskas prisimena, kad Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejui skirtas paminklas buvo jo pirmasis kryžius. Gaila, mūsų dienų kryžius nesulaukė – medis neatlaikė laiko išbandymų ir prastovėjęs 28 metus buvo išmontuotas ir sudegintas.
Šventoriaus tvarkymo darbai vyko čia dirbant ir kitiems kunigams. Antai kun. Gintauto Jankausko (Raseinių klebonas 1992–1998 m.) rūpesčiu 1997 m. šventoriuje išklota 500 kv. m takų, nudažyti vartai, šventoriuje esančios statulos. Kun. Virgilijus Dudonis (Raseinių klebonas 2000–2005 m.) priešais Lurdo koplyčią buvo pastatęs šv. Žanos d`Arkietės statulėlę (dabar jos jau nėra).
Dabartinis šventoriaus vaizdas susiformavo Raseinių parapijos klebonu dirbant Raseinių dekanato dekanui, kun. teol. lic. Vytautui Paukščiui (šias pareigas ėjo nuo 2005 m. gegužės 31 d.; 2023 m. birželio 24 d. Kauno arkivyskupas jį paskyrė Viduklės parapijos klebonu). 2013–2016 m. klebono rūpesčiu sudėta nauja takų danga (darbus atliko UAB „Bilderis“, finansavo Raseinių rajono savivaldybė ir „Vibeke and mads Eg Dangaards fondas“, UAB „Litspin“). Tradiciškai bažnyčių šventoriuose auga aukšti medžiai, tačiau pokariu atsirado kita tradicija – neretai šventoriuose sodinti krūmai, eglutės, tujos, nes taip buvo apsunkinta galimybė sekti, kas lanko bažnyčią. Tai buvo ypač aktualu dėl draudimo bažnyčioje lankytis vaikams. Savo laiku kun. V. Griganavičiaus rūpesčiu tokie sodiniai atsirado ir Raseinių bažnyčios šventoriuje.
Atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes ir toliau tvarkant bažnyčios aplinką, buvo sutvarkyti ir šventoriuje augę medžiai, miestui atidengtas bažnyčios vaizdas. 2016 m. iškirstos palei tvorą augusios pasenusios tujos. Beje, šį darbą paskatino pati gamta – 2012 m. spalio 6 d. Raseinių apylinkėse siautusi audra mieste išvertė, nulaužė daug medžių. Vėtra kliudė ir šventorių – nuplėšė bažnyčios stogo gabalą, išvertė keletą tujų, ant parapijos namų stogo užvertė greta augusį medį.
Šventoriuje augę medžiai toliau tvarkyti 2016 m. – tų metų rugsėjo 14 d. specialiai sudaryta komisija išdavė leidimą „saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbams“. Remiantis šiuo leidimu, buvo nukirsti septyni klevai, viena liepa, 29 tujos, 21 eglė, aštuoni beržai. Dar 12 medžių buvo apgenėti. 2023 m. vėl pasodinti nauji tujų medeliai už kunigų kapų. Klebono iniciatyva naujai sutvarkyti patys kapai.
2018 m. šventoriaus teritorija pradėta sistemingai puošti dekoratyviniais augalais, dar 2017 m.
Raseinių soroptimisčių klubas dovanojo didelius vazonus, kuriuose kasmet sodinamos gėlės. Čia reikia padėkoti Raseinių miesto seniūnijai (seniūnas Artūras Milašauskas) ir UAB „Raseinių komunalinės paslaugos“ (vadovas Sigitas Kleišmantas). Labai nuoširdžiai šventorių puošiančiais dekoratyviniais augalais rūpinasi bažnyčios floristė Kristina Beržeckienė, bažnyčios patarnautojai ir karitiečiai. Jų dėka kiekvieną pavasarį praeivių akį džiugina krokų pievelė.
Nuolatinės priežiūros reikia ne tik šventoriuje augantiems augalams, bet ir pačiai šventoriaus tvorai, kitiems statiniams. 2019 m. avarinės grėsmės likvidavimo darbus – reikėjo paremti ir sutvirtinti iš vienuolyno pusės svyrančią mūrinę šventoriaus tvorą – atliko UAB „Sparkus“. Darbus finansavo Raseinių rajono savivaldybė. 2022 m. sutvarkyti bažnyčią lankančių žmonių pagrįstą nepasitenkinimą kėlę ištrupėję pagrindiniai laiptai. Gaila, atliekant būtinus tvarkymo darbus neretai kyla prieštaravimas tarp valstybės reikalavimo saugoti paveldo objektą (Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir dominikonų vienuolyno statinių komplekso Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia įtraukta į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1576), turinti regioninio lygmens statusą, įtraukta į Šv. Jokūbo kelio lankomų objektų maršrutą) ir kartu keliamus ribojimus vykdyti tokius darbus, rengti jų projektus.
Šiandien šventoriaus vaizdą kuria ne tik dešimtmečius skaičiuojantys (ar net XIX a. menantys) objektai – mūrinė tvora, vartai, koplytėlės, kryžiai, bet ir XX a.
pabaigoje – XXI a. pradžioje pastatyti nauji paminklai, liudijantys Raseinių parapijiečių pamaldumą. Vienas toks kryždirbio R. Ramanausko sukurtas kryžius dabar stovi tarp vienuolyno ir bažnyčios. Anksčiau kryžius stovėjo vienos parapijietės namų kieme ir jos pageidavimu buvo perkeltas į šventorių. Kitoje bažnyčios pusėje kyla dar vienas R. Ramanausko sukurtas, 2017 m. Striaukų šeimos prašymu pastatytas kryžius (pašventintas 2017 m. per Žolinės atlaidus). Prie jo pritvirtinta lentelė byloja, kad kryžius skirtas „Striaukų giminės atminimui. Striaukai šimtmečius gyveno Raseinių krašte“. Greta kryžiaus stovi senesnis Jono Dzvėgos sukurtas koplytstulpis, kurio pjedestale įrėžti žodžiai „Tebūna gyva mumyse gerojo ganytojo meilės ir aukos dvasia“.
2021 m. gruodžio 16 d. VšĮ „Atrask Raseinius“ direktoriaus Arno Zmitros iniciatyva ant bažnyčios sienos buvo atidengta skulptoriaus Rimanto Eidėjaus sukurta atminimo lenta, skirta 1830–1831 m. sukilimo 190-osioms metinėms paminėti. Taip šventoriuje atsirado dar vienas atminties ženklas.
Aptariant Raseinių bažnyčios šventoriaus istoriją negalima nepaminėti dar vieno išskirtinio fakto – 2014 m. rudenį čia vykdytų archeologinių tyrinėjimų, kuriuos atliko archeologas Justinas Račas. Tyrinėjimų rezultatai patvirtino šventoriuje senų kapinių buvimą, tačiau, ko gero, labiausiai intriguojantys radiniai atidengti šurfe Nr. 7. Kasinėjant 0,5 m gylyje prasidėjo mūrinis skliautas, kuris pietinėje šurfo pusėje buvo arba įgriuvęs, arba sunaikintas. Raseiniuose žinomos legendos apie tariamus ar iš tikrųjų buvusius požeminius perėjimus iš bažnyčios į vienuolyną ar vedusius kur nors kitur. Viktoras Petkus yra užsiminęs, kad karo metu šventoriuje po šv. Dominyko paminklu įgriuvo kažkoks rūsys, galbūt įrengtas po šalia koridoriaus buvusiu fligeliu. Taigi sugriauto skliauto radimas tokioms legendoms suteikia tam tikro istorinio patikimumo, užmena naujas mįsles, kelia klausimus, į kuriuos atsakyti gali tik nauji tyrinėjimai. Tikėkimės, mūsų dar laukia įdomus istorijos tęsinys.
Bažnyčios šventoriuje buvę ir esantys paminklai, kryžiai, įspūdinga akmenų ir raudonų plytų mūro tvora ne tik puošia miestą, šiam Raseinių kampeliui suteikia rimties, išskirtinumo, bet ir liudija Raseinių miesto, šios šventovės, bažnyčios, kaip institucijos, daugelį amžių skaičiuojančią istoriją, jos iškiliausias sukaktis, kuria ir saugo prabėgusių laikų atmosferą.