Tarptautinio projekto „Pasaka be galo…“ baigiamasis renginys

Sausio 9 d. vyko baigiamasis tarptautinio projekto renginys, kuris tęsėsi daugiau nei metus. Į šį projektą įsitraukė daugybė vaikų, pedagogų ir kitų žmonių, kuriuos sujungė pasaka. Pasaka yra neįkainojamas turtas, perduodamas iš kartos į kartą. Tai yra nuostabus būdas sujungti skirtingas šeimas, bendruomenes, kartas ir praturtinti kiekvieno gyvenimą.
O kuo ypatingas buvo šis projektas? Apie jį geriausiai galima papasakoti per pasaką, kuri atveria duris į stebuklingą pasaulį. Kaip prasideda daugelis pasakų, taip prasidėjo ir projekto metu sukurta pasaka apie šį projektą…

„Vieną kartą mažame ir jaukiame miestelyje, kuriame kiekvieną rytą saulė bučiuodavo langus, o vakare žvaigždės šnabždėdavo pasakas, gimė ypatingas sumanymas. Raseinių lopšelio-darželio „Saulutė“ logopedė Milda Vežbavičienė ir specialioji pedagogė-logopedė Rasa Jokubauskienė pasitelkė savo kūrybiškumą ir širdį, kad sukurtų stebuklingą projektą „Pasaka be galo…“. Tai buvo ne šiaip paprastas projektas, tai buvo pasaka, kuri lyg sujungė atskirus pasaulius.
Pasakų fėja puošnia suknele iš sidabro dulkių ir sparneliais, spindinčiais lyg vaivorykštė, apskrido visą Lietuvą. Ji aplankė Raseinius, Kauną, Pasvalį, Vilnių, Šilutę, Klaipėdą ir Mažeikius, kur susitiko dvylika komandų – kūrėjų, piešėjų ir pasakų audėjų. Jie savo rankomis ir širdimis kūrė pirmuosius pasakos fragmentus. Piešiniai dvelkė gyvybe, o pasakų žodžiai – paslaptimi.

„Kaip jautėtės, kurdami šią begalinę pasaką?“ – fėja paklausė vienos iš komandų. „Tai buvo lyg plaukti sapnų upe, – atsakė viena iš kūrėjų. – Kiekvienas žodis tapo burbulu, o kiekvienas piešinys – vėju, kuris tuos burbulus nunešė tolyn.“
Tuo viskas nepasibaigė, nes prie Mildos ir Rasos projekto savo gyvomis mintimis ir realiais planais prisijungė lopšelio-darželio direktorė Indrė. Pasakų projektas peržengė Lietuvos ribas. Vaikų rankos iš Vokietijos, Airijos, Taivano, Australijos, Danijos, Šveicarijos ir Japonijos tęsė kūrėjų pradėtą darbą. Pasakų iliustracijos tapo tarptautiniu stebuklu, kurį papildė ir Raseinių trečiojo amžiaus universiteto senjorai – pasakų meistrai. O Raseinių meno mokyklos dailės mokytoja Gintarė Norkienė su savo mokiniais sukūrė piešinius, kurie kvepėjo lietumi ir saulės spinduliais.
Į projektą įsiliejo ir Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos mokytojas Kęstutis Bakutis, kuris 3D spausdintuvu sukūrė pasakų namelį ir herojų figūrėles. Šie herojai tarsi atgijo – šoko ir juokėsi vaikų rankose. „Kokia pasaka be paslapčių?“ – šypsojosi fėja, kai Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnyboje psichologė Dalė Daiva Gasparavičiūtė kalbėjo apie pasakų terapiją. Žodžiai apie tai, kaip pasakos gydo ir augina vaikų kūrybiškumą, aidėjo dar ilgai ilgai… Lopšelio-darželio bendruomenės narė Irma Kveselienė kūrė stebuklingus pasakų krepšelius, kuriuose paslėpė vaikystės kvapą. O edukatorė, pasakų kūrėja Indrė Gaskaitė-Stankevičienė atskleidė paslaptingą neregio pasaulį, kur pasakos skaitomos Brailio raštu. Raseinių technologijos ir verslo mokyklos ugdytiniai, klausydamiesi pasakų, sukūrė saldžią staigmeną – vaikams meduolius, kuriuos jie dekoravo, ir iškepė desertą, kvepiantį pasakų dulkėmis. Tuo tarpu Dainora Bakutienė iš „Garbanės menės“ sukūrė nuostabias gėlių dekoracijas, atspindinčias pasakų pasaulio grožį. Raseinių meno mokyklos teatro mokytoja Romena Godelytė-Irkmonienė ir jos teatro klasės mokiniai sukūrė vaidinimą pagal pasakas – žodžiai ir veiksmai susipynė į vieną nepertraukiamą stebuklą.

„Pasakų laivas“ tapo šio projekto simboliu. Į šį laivą mažus laivelius su nuostabiomis mintimis apie pasakas atplukdė Raseinių Viktoro Petkaus progimnazijos mokiniai kartu su stebuklinga ilgakase pasakų fėja. Ją sukūrė Eglė Orentienė. Šis laivas – tarsi gyvenimo kelionė nuo vaikystės iki senatvės – skleidė šviesą ir šilumą lopšelyje-darželyje kalėdiniu laikotarpiu, o vėliau išplaukė į miesto platybes. Jo deniuose tarsi ant gyvenimo bangų pasakos lydėjo mažus ir didelius, nešdamos džiaugsmą ir svajones.
„Ar ši pasaka turės pabaigą?“ – fėja pasidomėjo pažvelgusi į direktorę Indrę, kuri viską vainikavo savo idėjomis ir rūpesčiu. „Ne, – nusišypsojo Indrė. – Tai pasaka be galo… Ji gyvens tol, kol žmonės kurs, svajos ir dalinsis savo istorijomis.“

Ir taip pasaka apie pasakas skriejo per pasaulį jungdama miestus, žmones, vaikystę ir išmintį. Pasakų fėja, įamžinusi viską savo žėrinčioje užrašų knygelėje, nuskrido ieškoti naujų pasakų, kurios laukė, kad būtų atrastos. O pasakų laivas liko plaukti gyvenimo jūromis nešdamas pasakas ir jų šilumą kiekvienam, kas tik juo plaukė.“
Kadangi pasaka be galo neturi pabaigos, taip ir šis mūsų projektas dar nesibaigė. Šiuo metu tarptautinio projekto „Pasaka be galo…“ metu sukurti kūrybiniai darbai eksponuojami netradicinėje erdvėje – Raseinių rajono savivaldybėje.

Projekto organizatorės
lopšelio-darželio „Saulutė“
direktorė Indrė Matevičienė,
logopedė Milda Vežbavičienė,
logopedė, specialioji pedagogė Rasa Jokubauskienė