Tarsi antroji mama

Koks gražus tas gyvenimas! Kiek daug jame sutiktų žmonių. Vieni iš jų buvo tik paprasti praeiviai, o kiti liko širdyje ir atmintyje visą gyvenimą. Viena iš tokių asmenybių, kurios neįmanoma pamiršti, tai mūsų auklėtoja, mokytoja Eugenija Rudžionienė. Su ja mes draugaujame jau 62 metus. Ketverius metus ji mus auklėjo ir mokė rusų kalbos Grajauskų aštuonmetėje mokykloje… Jau praėjo 58 metai, o mes dar tebedraugaujame su savo pirmąja auklėtoja.
Šiemet birželio 29 dieną mūsų auklėtojai E. Rudžionienei suėjo 90 metų. Mes, jos mokinės, padarėme auklėtojai didelį siurprizą – nieko jai nepranešę nuvykome pasveikinti. Tiesa, taip ne pirmąjį jubiliejų paminėjome. Keletą apvalių auklėtojos jubiliejų švęsdavome kartu su ja ir visa klase kavinėje.
Auklėtoja mums tarsi antroji mama. Ji neturi savo vaikų, todėl mus vadindavo ir laikydavo savo vaikais. Kiek daug gyvenimiškų temų aptardavome! Mes augome daugiavaikėse šeimose. Tėvai, norėdami išmaitinti gausias šeimas, labai daug ir sunkiai dirbdavo. Mes labai vertinome tą šilumą, kurią gavome iš savo auklėtojos. Kai ji susirgdavo, mes, paaugliai, eidavome jos lankyti į namus. Niekas mums neliepė to daryti, taip diktavo mūsų širdys. Ir mes neapsirikome. Tai buvo abipusis ryšys.
Kiekvieną šeštadienį po pamokų mokykloje vykdavo šokiai, juos organizuodavo auklėtoja. Mūsų klasėje mokėsi keturiolika vaikų, du iš jų buvo muzikantai. Dalyvaudavo ir auklėtoja. Ji mums pravesdavo įvairius šokius ir žaidimus. Kokios nepamirštamos buvo išleistuvės! Jos tęsėsi net tris dienas. Prisimenu, per išleistuves mums, septynioms klasės mergaitėms, auklėtoja padarė šukuosenas… Įdomu tai, kad tada mums visai nerūpėjo paragauti alkoholio ar cigaretės dūmo. Tada paaugliai mokėjo linksmintis blaivūs.
Neįmanoma išvardyti visų nuotykių, atsitikusių mūsų vaikystės mokykloje. Daugelį pačių įdomiausių įvykių aprašiau savo knygoje „Sunkiausia nugalėti save“ ir vieną iš jų padovanojau savo auklėtojai jubiliejaus proga. Mes mokėmės toliau, dar sutikome puikių mokytojų ir dėstytojų, tačiau auklėtojos nuoširdumo ir širdies šilumos negalime pamiršti. Gražiausi dalykai visada gyvena žmogaus širdyje.
Mūsų auklėtoja puikiai atrodo ir nesiskundžia sveikata. Nors jai jau 90 metų, ji puikiai girdi, gerai vaikšto, daug skaito, puikiai viską atsimena, neturi antsvorio, net miegu nesiskundžia. Ji, likusi našle, šiuo metu gyvena pas studijų draugę Stefutę Beniulienę labai gražiame vienkiemyje. Kai paklausėme auklėtojos apie jos didžiausią svajonę, ji atsakė: „Svajoju, kad manęs niekada nepamirštų mano vaikai.“
Mieloji auklėtoja, Jūsų pamiršti mes nesugebėsime. Visada Jūs liksite mūsų širdyse tokia artima, nuoširdi ir mylinti. O šiandien linkime Jums, kad kiekviena gyvenimo diena atneštų nors po mažytį stebuklą, kad ir toliau Jus suptų tokie švelnūs, paslaugūs ir geraširdžiai žmonės, o svarbiausia – kad visada būtų puiki sveikata.
Teresė Butaitė-Plisienė