Tautinės kultūros puoselėtoja
Betygalos krašte prie sraunios Dubysos gimė Nijolė Balčiūnienė (Leščinskaitė) – žymi visuomenininkė, etnologė, tautinių vertybių puoselėtoja, žygeivė, geografė. Ji ne tik Rasos, Lygiadienio ir kitų paprotinių švenčių rengėja, bet ir žinoma lietuvybės ir lietuvių kalbos puoselėtoja, už Lietuvos Respublikos sienų likusiose lietuviškose žemėse gyvenančių lietuvių globėja, „Romuvos“ vaidilė.
Maslauskiškių kaime netoli garsiojo vandens malūno, pastatyto 1885 m., Angelės ir Prano Leščinskų šeimoje gimė Nijolė su savo seserimis Ramute ir Gene. Žygeiviai, turistai puikiai pažįsta Ramutę Poškienę (Leščinskaitę), kuri dažnai atrakina Maslauskiškių vandens malūno duris ir pasakoja, pasakoja… Sesuo Genė – biologė, ji pažįsta visus augalus prie Dubysos, gali daug papasakoti apie juos ir apie upėje plaukiojančias žuveles. Genė buvo sudariusi nemažą Dubysos slėnio augalų herbariumą.
Tėvai – garsūs dainininkai. Mama giedojo Betygalos bažnyčios chore ir šermenyse kartu su tėveliu. Seserys taip pat dainingos, ypač tuo pasižymi Nijolė. Daininga ir visa giminė. Maslauskiškių kaime apie 1965 m. buvo filmuojamas kinas ,,Niekas nenorėjo mirti“, kur malūnininko vaidmenį atliko P. Leščinskas.
Baigusi Betygalos vidurinę mokyklą Nijolė 1967 m. peržengė Vilniaus universiteto slenkstį ir pasirinko geografijos, meteorologijos studijas Gamtos mokslų fakultete. Studijuodama daug keliavo po Lietuvą, susipažino su etnografais.
Sovietmečiu švęsti Rasų, Ilgių šventes pradėjo filologai Jonas Trinkūnas, Vacys Bagdonavičius, Antanas Gudelis. Jie surinko nemažai žinių apie senąsias lietuvių apeigas, dainas, kupolinių ratelius, šokius ir atkūrė senovinę Rasos šventę. Prie jų prisijungė keliautojas Antanas Poška, prof. Česlovas Kudaba, iš žolynų burdavo Eugenija Šimkūnaitė, kiek vėliau – ir Norbertas Vėlius. O kaip be Nijolės? Pirmoje Rasos šventėje, vykusioje 1967 m. Kernavėje, mergina nedalyvavo, tačiau nuo 1968 m. ji tapo neatskiriama Rasos švenčių dalimi.
Saugumas nesnaudė. Sovietų represinės institucijos KGB darbuotojai žiūrėjo, kad jaunimas nenukryptų nuo sovietinės santvarkos. Nijolė ir jos bendražygis Tadas Šidiškis buvo ne kartą suimti ir tardomi: iš kur trispalvė, kodėl dainuojamos partizanų dainos, kas ta Gabija, Rasos, Ilgės? Kas jas organizavo, joms vadovavo? Pasirodo, būta ir skundikų.
Laikui bėgant teko ir slapčiomis organizuoti repeticijas, į kurias rinkdavosi ir disidentai – Petras Cizikas, Antanas Terleckas, Zita Vanagaitė. Pamažu folkloro judėjimas įsisiūbavo, nes Rasos šventės pralaužė ledus.
Nijolė pasakojo, kodėl ėmėsi rengti Rasos (Joninių) šventes Verkiuose: „Kad atkurčiau dvasią, kadaise mus lydėjusią Kernavėje. O J. Trinkūnas vis ragino – rašyk, vesk… Dirbdama Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje 1999 m. pabandžiau, o 2000 m. sėkmingai surengiau pirmąją šventę Verkių dvaro sodyboje. Iš pradžių atėjo keli šimtai, o paskui – tūkstančiai. O aš viena, bet turiu nemažą būrį pagalbininkų.
Rengiu ne tik Rasos šventes, bet ir pavasario lygiadienius ant Pūčkorių piliakalnio (scenarijų sukūriau pagal senovines tradicijas), ir Vėlines ant pilkapių. Vedu žygius jau 25 metus, o pažintinius pėsčiųjų žygius – jau 30 metų. Tūkstančius vilniečių supažindinau su vaizdingu Vilniaus kraštovaizdžiu, su šalia sostinės esančiais raguvynais, paskutinio ledyno sukurtais Vilnios ir Neries slėniais, šaltiniais, ežerėliais. Parašiau daug straipsnių, o dalį savo pasakojimų sudėjau į knygelę „Abipus Neries“. Ji išleista 2008 m.“
1993–1999 m. N. Balčiūnienė dirbo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Užsienio lietuvių skyriuje. Kuravo Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir kitų valstybių lietuvių bendruomenes, susipažino su etninių žemių lietuvių kultūros ir švietimo problemomis, kurios rūpi iki šiol. Moteris dažnai lankydavo lietuvius Taline, Punske, Polesėje, Lydoje. Jos iniciatyva etninėse lietuviškose žemėse pradėtos švęsti Baltų vienybės dienos, ant jotvingių piliakalnių užsidegė baltų vienybės laužai.
Nijolė mėgo keliauti. Per atostogas kopė į Uralo, Pamyro, Kaukazo, Krymo, Chibinų kalnus, pabuvojo Sibiro taigoje.
N. Balčiūnienė turi daug apdovanojimų, o 2016 m. gavo garbingą apdovanojimą iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų už lietuvybės saugojimą. Tai ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius.
Linkime Maslauskiškių kaimo šviesuolei Nijolei dar ilgai būti tautinės kultūros puoselėtoja.
Marijona Birutė Navakauskienė