Teatro „Braižas“ premjera

[1]Gimimo ir mirties ciklas Žem?je sukasi nepaliaujamu ratu, juo keliauja visa, kas gyva, – tai leit­motyvas, skambantis Raseini? rajono kult?ros centro m?g?j? teatro „Braižas“ spektaklyje „Rauda“ pagal to paties pavadinimo Birut?s P?kelevi?i?t?s dramin? poem?. Tai Jolantos Šimaitien?s režisuotas literat?rinis-muzikinis spektaklis, debiutav?s rugpj??io 23 d. – istoriškai skaudži?, bet kartu ir labai prasming? Juodojo kaspino, arba Baltijos kelio, dien?. Šviesos operatorius – Nerijus Guntarskis, garso operatorius – Domantas Valin?ius.
Spektaklis susitikimo su ži?rovais lauk? ne vienus metus. Nors premjera buvo numatyta dar pavasar?, ta?iau situacija d?l pandemijos pakoregavo premjeros planus. Galb?t Aukš?iausiasis nor?jo, kad premjera ?vykt? tokiu metu – kai palaikymo reikia m?s? šalies kaimynams. Ši? dien? kontekste spektaklio spalvos balta ir raudona tapo solidarumo simboliu kaimyn? tautai, išgyvenan?iai pilietinio virsmo išbandymus.
Sakrali?, archajišk?, mistin? scenografij? spektakliui suk?r? scenograf? Renata Lauraityt?. Aktori? kostiumai, dekoracijos tarsi susipina papildydami vienas kit?: juoda – gedulas, netektis, juodos spalvos fone raudona – žuvusi? s?n?, broli?, mylim?j? kraujas, o visk? vainikuoja balta – šviesios vilties spalva.
[2]Dinamiškus monologus spektaklyje kei?ia archajiški aktori? atliekami choriniai giedojimai. Muzikin? apipavidalinim? k?r? kompozitorius Raimundas Tarvydas. Muzika, savo s?skambiais nukelianti ži?rovus kelet? šimtme?i? atgal, – gili, šviesi, sopulinga, beldžianti ? sielos gelmes, nepaliekanti abejing?.
„Raudoje“ daug sakrali?, apeigini? element?. Aktorius Laimonas Stoškus tarsi senojo lietuvi? krivio vardu kalba apie garbingas apeigas, kad neb?t? paniekinta mirusio kovotojo mirtis, ži?rov? ?traukia ? ged?jimo, j?gos, grožio, ateities vilties aukštinimo, epo teatrin? pasakojim?. Spektaklio pagrindas motin? (aktor?s Nijol? Kavaliauskien?, Zita Giedraitien?), seser? (aktor?s Daiva Papreckien?, Sandra Pocien?) ir mylim?j? (aktor?s Lina Urnieži?t?, Sandra Maslauskien?) monologai. Ant savo širdies altoriaus mamos, seserys, mylimosios padeda jautriausius prisiminimus, kupinus šviesos ir skausmo šalia, aukštindamos s?n?, broli?, mylim?j? kov? prieš ?vairaus laikme?io neteisybes, priespaud?, siekiant aukšt? ideal?. Lietuvos moterys ilgus amžius siek? savo krašt? ginti aukodamos ir apraudodamos savo brangiuosius, vienintelius, mylimus.
Aktori? l?pose ne kart? skamba fraz?, kaip svarbu kovoti d?l tikros tiesos, tautos, beprasmišk? gyvenim? kei?iant „šviesia mirtim“. Prašoma žemel?s priglobti ne tik didvyri?, kovotoj? k?nus, pelenus, bet ir švent? atminim?. Atminim? apie brangiausius kaip kraujuojan?i? žaizd?, nutr?kusi? gij? kiek­viena žuvusio kovotojo netekusi moteris nešiojo savo širdyje nuo pagonyb?s iki partizanini? kov?. Kraujuoja ir aprauda moterys savo s?nus, brolius, mylimuosius ir dabar kitose pasaulio kraštuose vakar, šiandien, ši? minut?. Širdg?la aktori? l?pomis prasiveržia sopulingu „Aiman…“ Jaudinan?iai skamba aktoriaus Edgaro Juškos, žuvusio brolio, kvietimas ruoštis amžinon kelion?n, su viltingu padr?sinimu, kad jis atgims ateities kartoms ir sužaliuos lapeliais nesibaigian?iame gyvyb?s rate. Be pabaigos pradžios n?ra, o Žem?j viskas atsinaujina…
Turime vilt?, kad visi mat? spektakl? ir b?simi ži?rovai ži?r?dami „Raud?“ išgyvens mirties ir gimimo virsm?, prisikeldami skaidrioje vilties šviesoje. Š? stipr? nepakartojam? jausm? patiriame mes, Raseini? rajono kult?ros centro m?g?j? teatro „Braižas“ aktoriai, kaskart gal?dami dalyvauti žmog?, jo asmenyb? transformuojan?iame teatro k?rybiniame procese. Laukiame susitikim? su jumis, brang?s ži?rovai, „Braižo“ naujame spektaklyje „Rauda“.
Sandra Maslauskien?,
m?g?j? teatro „Braižas“ artist?