Nijolė PETROŠIŪTĖ
[1]
Kad ir kokį gilų įspūdį Tailandas bepaliktų, kad ir kuo beviliotų turistų širdis ir kaitintų jausmus, tikrasis Tailandas vis tik yra šiaurėje. Būti Tailande ir pasitenkinti tik pietine jo dalimi gali nebent tas, kuris žino, jog kitąmet aplankys ir šiaurinę dalį. Bet jei kelionės išlaidas tenka skaičiuoti dešimtinės tikslumu ir antrąkart į Tailandą
skristi nebeplanuojate, tai dvejoti nė neverta, kurią šios šalies dalį pasirinkti – žinoma, kad šiaurinę.
Senoji valstybės karalystė
Apie valanda skrydžio iš Bankoko, ir mes jau Čiangmajuje, senojoje valstybės karalystėje Lanoje. Mus pasitikęs gidas Jurijus pirmiausiai pasiūlo aplankyti dramblių šou, mat ši atrakcija esanti arčiausiai mūsų, nes paskui keliausime tolyn. Kaip jau rašiau ankstesniuose įspūdžiuose iš Tailando, dramblys šioje šalyje – kažkas panašaus į karvę Indijoje. Šiam gyvūnui rodoma itin didelė pagarba, pasak legendos, dramblys galįs net gamtos stichijas permaldauti, o ypač, jei dramblys yra baltas. Todėl kad ir kokia ekskursijos programa bebūtų siūloma turistui, be dramblių neapsieinama. Be abejo, mums, savo krašte tokio gyvūno neturintiems, drambliai yra įdomūs, tačiau ilgainiui jie ima pabosti, o ypač kai jie turistui brukami ten, kur visai nederėtų. Pvz., pasiūlė mums kelionę per džiungles ant dramblių, o kinkavome asfaltuotais takeliais. Gerai dar, kad dramblys džentelmenas pasitaikė: kai vėjas nuo galvos švystelėjo kepuraitę, dramblys sustojo, pakelė ją ir užrietęs straublį padavė.
Pasigrožėję drambliais bei jų gebėjimais, vykome į Wat Dhot Doi Suthep šventyklą, karaliaus Ku Na dar 1383 metais pastatytą ant kalno 3400 pėdų virš jūros lygio. Nors Tailande šventyklų devynios galybės, ši šventykla išsiskiria ir savo didybe, ir kažkokia nenusakoma mistika, kurios žodžiais pertekti tiesiog neįmanoma, tą galima tik pajausti. Nuo kalno atsiverianti panorama tiesiog užgniaužia kvapą, o oras čia toks, jog, rodos, pačius plaučius masažuoja.
Nepakartojamas pasivažinėjimas po naktinį safario parką, fontanų ir lazerių šou. Ir kokių tik žvėrių bei paukščių čia nėra! Nors safario gyventojai yra iš dalies laisvi, jie gyvena labai erdviuose aptvaruose, tačiau prie turistų jie yra pripratę ir traukinuku riedant aptvarų patvoriais, jie nebėga, nesislepia ir netgi prieina arčiau pasižiūrėti į smalsuolius.
Įspūdinga pažintis ir su meistrų kaimu Kampen, kur nagingi meistrai daro skėčius iš dažyto medienos plaušų popieriaus. Sako, tokių liaudies amatų centrų Tailande yra keli šimtai, tik gal ne kiekviename jų kantriai turistui rodo, kaip „verdamas“ popierius, kaip jis semiamas rėčiu, kaip džiovinamas ir t.t. Čia dirbantys meistrai už mažą atlygį ant bet kokio turisto daikto – džinsų, palaidinės, skarelės, fotoobjektyvo dangtelio ir kt. – pasiryžę ką nors nupiešti. Toks piešinėlis ne tik ilgam primena kelionę po Šiaurės Tailandą, bet ir daiktą padaro vienetiniu, nepakartojamu. Atvirai pasakius, nė nepatikėjome,jog šie piešinėliai gali būti ilgalaikiai, bet kai kainavo vos 50-100 batų (tailandiečių pinigas), tai tokiais piešinukais pasipuošėme visi. Tačiau ir šiandien, net po daugelio švarkelio skalbimų, piešinukas atrodo it ką tik nupieštas.
Beje, apie Čiangmajų yra daug ir įvairių amatininkų kaimelių: sidabro, odos šilko ir kt. Tie kaimai – nedideli fabrikėliai su senais stalais ir kėdėmis, prie kurių sėdi darbuotojai, o už jų – milžiniška, prabangi parduotuvė. Šilko fabrikėlyje galima įsigyti paties prašmatniausio ir natūraliausio šilko dirbinių, stebėti, kaip iš šilkverpių kokonų traukiami šilko siūlai, paskui rankomis audžiama medžiaga. Odos kaime leidžiama pačiupinėti krokodilo, gyvatės, dramblio, stručio, rajos odos. Sidabro gamintojai demonstruoja kaip daromi sidabriniai gaminiai, kaip randami ir apdirbami brangieji akmenukai, kaip lydomas ir į formas pilamas auksas,kaip į žiedus ar apyrankes klijuo-jami deimantai ir kt.
Pas ilgakakles
Įspūdinga pažintis su ilgakaklių moterų gentimi Paduan gyvenvietėje. Šiandien šioms moterims apie 8 kg sveriantys kaklo žiedai jau yra tik pragyvenimo šaltinis, t.y.
gentis išgyvena iš gausiai ją lankančių turistų. Smulkučiukės tailandietės su žieduotais kaklais turistų grupes pasitinka ir muzikiniais pasirodymais. Įeiname į kaimelį, ramu, it išmirę, bet vos kažkas mus pamatė, kažką šūktelėjo ir bemat visi subėgo koncertuoti, net visiškai maži vaikiukai. Žinoma, ne už dyką, turistai už jų atliktas genties dainas atsilygina. Ilgakaklės lūkuriuoja sėdėdamos ir ant namų slenksčių, bene prisės turistai nusifotografuoti ir už tai dar keliolika batų išmes. Gidas pasakoja, kad praeityje kaklo žiedai turėję dvejopą praktinę paskirtį. Pirmiausiai jie turėję apsaugoti moteris nuo laukinių žvėrių, kurie savo aukas medžiojo pirmiausiai griebdami jas už kaklo. O antra, Šiaurės Tailandas ilgus metus gyveno neramų gyvenimą, dažnai buvo puldinėjamas užkariautojų, ypač birmiečių.
Todėl turimo šeimos aukso, sulydyto į kaklo žiedus, moterys stengdavosi nenusiimti, kad pavojaus metą galėtų su visu turtu pabėgti. Pabandėme į žiedų apykaklę įsprausti savo lietuviškus kaklus. Genties moterims juokas ėmė iš tokių mūsų ketinimų. Kaklo žiedai pradedami nešioti, kai mergaitei sukanka treji metukai ir palaipsniui žiedų kiekis būna didinamas. Beje, pasirodo, kad ne žiedais kaklas yra ištempiamas, o nuo jų svorio nusileidžia pečiai, todėl ir kaklas atrodo ilgas. Tačiau anaiptol ne kiekviena mergytė yra atrenkama būti ilgakakle: ji turi būti gimusi trečiadienį, per jaunatį ir dar atitikti kažkokius atrankos kriterijus, kurių jau nebeprisimenu.
Baltasis stebuklas
Pakeliui į Čiangrajų – Wat Rong Khun baltoji šventykla, kurios vaizdas sapnuosis ir po daugelio metų. Tai – didžiulis įvairių šventyklų ir jų priedų kompleksas, pastatytas pagal tradicinę, tarsi ažūrinę architektūrą. Praktiškai visi komplekso statiniai yra balti ir apklijuoti mažomis veidrodžio šukelėmis. Kai tose šukelėse lūžta saulės spinduliai, nuo tokio reginio net kūnas nutirpsta. Jei kas dar, žiūrėdamas į meno kūrinį, nepatyrėte ekstazės, tai važiuokite į Wat Rong Khun.
Maloni atrakcija yra ir netoli balt-ojo stebuklo trykštantys karštieji „šaltiniai“. „Šaltiniai“ uždaryti neaukštuose rentinukuose, panašaus skersmens kaip tradiciniai
mūsų šuliniai. Ore tvyro aitrus sieros kvapas. Gidas paaiškina, jog vandens temperatūra versmėje yra apie 130 laipsnių. Vietos gyventojai iš tokios gamtos dovanos pelnosi. Jie į mažas pintinėles prideda vištų ar putpelių kiaušinių, pintinėlę pakabina ant ilgo pagalio galo ir siūlo turistams patiems išsivirti kiaušinių versmėje. Įdomi ir soti atrakcija. Tačiau net po dienos tokioje versmėje virto kiaušinio lukštas atsiduoda siera.
Ajutaja – Rytų perlas
Ajutaja kadaise, nuo 1350 metų, buvo senoji Tailando sostinė ir vienas svarbiausių miestų Pietryčių Azijoje. Daugiau nei 400 metų šis miestas buvo ne tik karalystės sostinė, bet ir svarbus dvasinis, prekybinis bei karinis Pietryčių Azijos centras. Nors šiandien Ajutaja ir nebeteko buvusio savo spindesio, tačiau išsaugojo tuometinę galingos karalystės sostinės dvasią ir kaip anuomet ji tebevadinama „Rytų perlu“. Ajutają 18 amžiuje sugriovė užpuolikai iš Birmos. Smarkiai suniokoto miesto karalius nebesiryžo atstatinėti ir todėl buvo nuspręsta sostinę perkelti į Bankoką.
Deja, šiandien Ajutajoje galima pamatyti tik tai, kas liko iš buvusio miesto didybės. Tačiau net apgriuvę vienuolynai tebėra žavūs, įspūdingi jų rūmai ir bokštai. Istorinis Ajutajos senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Bene žymiausia Šiaurės Tailando lankytina vieta – Auksinis trikampis. Vietovės pavadinimas kilo nuo čia kadaise klestėjusios narkotikų prekybos, kuomet už heroiną buvo mokama aukso luitais. Šis regionas kadaise pratisai žydėjo aguonomis, iš kurių buvo gaminamas opijus. Šiandien tuos laikus mena tik įspūdingas opiumo muziejus, kuriame,kaip pastebėjo vienas mūsų grupės draugų, vis tik galima išmokti teisingai rūkyti opijų.