Tyrinėjimų akiratyje – Burbiškių dvaras
Vikroras Vitkus
Jau rašėme, kad Raseinių kultūros paveldo vertinimo taryba skirs dėmesį 5 krašto objektų tyrimams, tarp jų ir Šiluvos seniūnijos buvusiam Burbiškių dvarui.
Dr. Rasa Bertašiutė teigia: “(…) Reikšminga medinės architektūros dalis – dvarai. Lietuvoje tebėra apie 500 dvarų sodybų fragmentų su 300 ypač vertingų medinių pastatų“. Tenka apgailestauti, kad Raseinių krašte toks reikšmingesnis statinys liko Šiluvos seniūnijoje – tai buv. Burbiškių dvaras. Skeptikai teigia, kad jame vyrauja rusiškos architektūros tradicijos, tačiau visuose mediniuose dvarų statiniuose aiškiai matoma profesionaliosios architektūros ir liaudies, dažnai vietos, tradicijų sąveika.
Rašoma, kad sudegus Burbiškių dvaro mediniams rūmams, juos naujai atstatė vokiečių kilmės baronas, rusų armijos generolas A.L.Grazgofas (А.Л.Гразгофъ).
Šį darbą atlikti jis pakvietė meistrus iš Rusijos. Tai, kad Burbiškių kaime žemes nuomojosi 20 sentikių šeimų, sužinome iš 1909 metų dokumentų. Tačiau 1906m. Raseinių šv. Trejybės cerkvės inventoriuje minima, kad šalia esančiame Papušinio kaime gyveno 7 stačiatikiai.
Dėl įvairių priežasčių (dvaro šeimininkų kaita bei jų noro greitai praturtėti) statiniai nebuvo nuosekliai ir deramai prižiūrimi. Be to, nuolat keitėsi ir patalpų paskirtis. Nenuostabu, kad 1991-11-12 Paminklų restauravimo projektavimo instituto architektė R.Smilgevičiutė ir Valstybinio žemėtvarkos instituto Kraštotvarkos ir želdinių projektavimo sektoriaus architektas R.Čėsna fiksavo dvaro sodybos (gyvenamojo namo) avarinę būklę. Tai pabrėžė savo straipsnyje “Greitai niekas neprisimins“ 2000-01-15 Nr.6(994) „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Rimantas Klusas. Jis suskubo žmones, susijusius su dvaro likimu, padalinti į dvi grupes. Gerieji – mesijai, gelbstintys dvaro pastatus nuo visiško nykimo ir pasiryžę jį panaudoti agroturizmui, blogieji – žandarai iš kultūros paveldo inspekcijos „(…) Tada jis dar priklausė kultūros paveldui – R.K.“ Reikia pastebėti, kad „kultūros paveldui” nepriklausė nei vienas kultūros ir istorijos paminklas. Tokio ūkinio balanso nebuvo. Šie donkinchotai, kuriuos taip buvo mėgiama kaltinti, vykdė savo pareigas, bandydami stabdyti nykstantį krašto palikimą.
Kas atsitiko su mesijais?
Šį kartą pritarsiu R.Kluso žodžiams: “(…)Dėl kainos ar dėl kitokių prieža-sčių “gelbėtojas“ dingo“. Kaip mes, lietuviai, mokam tuščiažodžiauti (ir nebūtinai prie alaus bokalo)…
Grižkime prie monstro ant „medinių kojų“. 1991 metais specialistų paskelbtas dvaro komplekso verdiktas nepakito. Susidaro įspūdis, kad kažkam patogu galutinai „nustekenti“ šį pastatą.
Akivaizdi menkaverčių ir parazituojančių augalų invazija į namo pamatus.
Nežinia, kiek laiko nebėra vandens surinkimo ir nuvedimo sistemos. Patalpose įrengiami malkų sandėliai, užpilamas rūsys – visos sąlygos pastatui “nekvėpuoti”.
Galbūt Levonevskių laikais po gaisro pastato pamatai deformavosi, nes šoninių fasadų sienų rąstai „nusėdo“. Daugiau ar mažiau krenta lentos, langų apvadai visu pastato perimetru. Tikrai priešingą argumentą R. Kluso teiginiui „ Būk ir supūk“ šiandien rasti sunku.
Šaltiniai
1.J.Brigio asmeninis archyvas
2.Raseinių šv. Trejybės cerkvės 1906-1907 inventorius
3.Buv. Burbiškių dvaro eksterjero ir interjero vertinimas, saugotinų elementų nustatymas. 2009
