[1]Nijolė PETROŠIŪTĖ
Tikriausiai nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie ketvirtadienį Tytuvėnus ištikusią nelaimę, apie jų pasididžiavimu buvusio ir vienu įdomiausių ir didžiausių sakralinės architektūros paminklų visoje Šiaurės Rytų Europoje laikyto barokinio ansamblio gaisrą. Objektas buvo ką tik po restauracijos, kainavusios per 10 mln. litų.
Pajuto klebonas
Informaciją apie gaisrą Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ugniagesiai gavo keletas minučių po 4 val. ryto, dar iki degančiame pastate nubundant Tytuvėnų parapijos klebonui Rimantui Žaromskiui. Klebonas nubudo nuo keistų garsų virš jo miegamojo lubų buvusioje malkų saugykloje, tarsi kažkas kalades mėtytų iš vieno kampo į kitą. Klebonas dar spėjęs pagalvoti, kad šįsyk labai anksti kūrikas atėjęs. Bet čia pat jo dėmesį patraukė neįprastai ryški šviesa už lango. Išpuolęs į lauką klebonas
pamatė, kad jau pleška ką tik restauruoto vienuolyno stogas. Bemat čia atkaukė ir pirmosios gaisrinės. Netrukus prie degančio architektūros perlo jau darbavosi ir kaimyninių rajonų ugniagesiai. Iš viso – 9 mašinos ir 2 keltuvai, kurių akivaizdžiai buvo per mažai, bet tik tiek jų yra visoje Šiaulių apskrityje.
Gesinimo bėdos
Gelbėtojai neslėpė, kad informacija apie nelaimę buvo gauta pernelyg vėlai. Jiems atvykus į gaisravietę, vienuolyno stogas jau baigė degti, o ugnis buvo įsikabinusi ir į bažnyčios stogą. Gali būti, kad prieš pastebint gaisrą ugnis pastogėje šeimininkavo jau keletą valandų, o gal net nuo vakaro, tik pro molines stogo čerpes liepsna nepajėgė prasimušti į paviršių.
Iki pat popietės iš po skardinio bažnyčios stogo veržėsi liepsnos ir tiršti dūmai, pats stogas buvo įkaitęs iki raudonumo. Kadangi perdenginiai buvo mediniai, tai ugnis greitai pasiekė ir vienuolyne įrengtą muziejų, kur buvo saugomi itin vertingi ir seni eksponatai, suvežti iš daugelio šalies bažnyčių. Be to, pasak Tytuvėnų seniūno Romo Čerkausko, vidinę skardos pusę statybininkai buvo nutepę bitumu, kad ji būtų atsparesnė laiko ir gamtos pokyčiams, o atsitiko taip, kad tapo pasismaginimu ugniai.
Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Virginijus Ramanauskis neslėpė, kad gan sudėtingos buvo ir gesinimo sąlygos. Ypač darbus sunkino tai, kad bažnyčios stogas – metalinis, perdenginiai – skiautiniai, o pats ansamblis – ant kalvos, sunkus priėjimas. Be to, gelbėtojai neturėjo reikiamos technikos tokiems objektams gesinti, trūko net kopėčių, ką jau bekalbėti tik apie du keltuvus. Keltuvais iki stoglangių maždaug į 23 metrų aukštį pakelti ugniagesiai pylė vandenį, bet tik keli stoge buvę arkiniai langeliai, per kuriuos buvo galima prieiti į pastogę lieti vandenį, lėtino gaisro gesinimą. Vėliau ugniagesiai sakys, kad skylių stogo skardoje buvo galima prakirsti ir daugiau, bet nebuvę keltuvų, nebuvę kaip pasiekti.
Kilo ugniagesiams keblumų ir dėl vandens. Kadangi iš pradžių buvo naudojamas ir vandentiekio vanduo, jo lygis bemat nukrito, buvo išjungti visi vandens gerinimo įrenginiai. Teko tiesti žarnas į netoliese esantį vandens telkinį. Šiame istoriniame gaisre panoro dalyvauti ir šaltis, tad ugniagesiams dar prisiėjo atšildyti gaisrines mašinas. Ugniagesių mašina, jeigu reikia aukštai purkšti, vandens užtenka 4-5 minutėms, po to vėl tenka važiuoti jo prisipildyti.
Prarastos vertybės
Kelmės policijos komisariato tyrėjas Ričardas Sukackas, greičiau už ugniagesius atsidūręs gaisravietėje, sielojosi, kad neišgelbėtas sakralinių vertybių muziejus: „Aš gi buvau prie jo, kai degė tik stogas. Dar lubos nedegė ir aš galėjau viską išnešti, bet atsitrenkiau į neįveikiamas ąžuolo duris…“ Deja, žmogus su raktu nuo muziejaus durų gaisravietėje atsirado tuomet, kai šio nebereikėjo, kai visą „vadovavimą“ buvo perėmusi ugnis.
Muziejuje buvo saugomi bažnyčių liturginiai reikmenys, paveikslai, skulptūros. Muziejuje buvo saugoma 350 registro numerį turinčių kultūros paveldo vertybių. Bet realiai jų buvo kur kas daugiau, nes čia buvo laikomos ir aplinkinių bažnyčių vertybės, tikint, kad joms čia saugiau. Čia veikė paroda. „Vertybės į parodą buvo atrinktos ne pagal teritorinį principą, o pagal istorinę, meninę vertę. Tai, kas buvo suvežta, sudegė viskas, išsilydė, ką geriausio buvo sukaupusios vyskupijos bažnyčios. Pastatus mes atstatysime, bet tų vertybių mums niekas nesugrąžins“, – sielojosi Kultūros paveldo departamento atstovas Rytis Budrys. Deja, iš muziejaus neliko nieko. Pasak R. Budrio, tai – neįkainojama netektis. Paveldosaugininkai dar tikėjosi, kad bus įmanoma bent metalinius eksponatus restauruoti, tačiau pamačius muziejaus degėsius beliko giliai atsidusti ir ašarą nubraukti.
Dabar bus atliekami tyrimai ir pagal lydinius nustatinėjama, ar niekas nebuvo dingę iš parodos dar prieš gaisrą.
Ieškoma priežasčių
Apie vidurdienį į Tytuvėnus atskubėjo Gaisrinių tyrimo centro ekspertai, apskrities ir kriminalinė policija, prokurorai. Visus juos, kaip ir kiekvieną Tytuvėnų gyventoją, kamavo klausimas, kodėl kilo gaisras? Ir ar ne ironija: jis kilo praėjus vos porai dienų, kai Kultūros paveldo departamentas pasidžiaugė, jog Tytuvėnų vienuolyno ansamblis yra saugus po nauju stogu, kad jį aplenkė gaisrai. Dėl tragedija virtusio ir milijoninius nuostolius padariusio gaisro pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Nelaimės priežasčių pareigūnai kol kas nekomentuoja, nors įtarimų, be abejo, turi. Tiriamos visos įmanomos versijos, neatmetamas ir tyčinis padegimas.
Vienuolyno pastate yra centrinis šildymas, katilinė įrengta namo rūsyje, bet gaisro židinio zona – palėpėje. Kas būtent ten galėjo įskelti tragedijos kibirkštį? Jau kone legendomis Tytuvėnuose apaugo žinia, kad nesuveikė priešgaisrinė signalizacija, kuri čia buvo įrengta ir kuri esanti itin jautri.
„Mano namuose signalizacija net bulves nusunkiant įsijungia, nuo garo. O čia… Stogas atvira liepsna pleška, o signalizacija tyli“, – kalbėjo vienas tytuvėniškių. Sklando kalbos, kad signalizacija buvo įrengta, bet prie nieko neprijungta. Atseit taip buvo taupoma.
Mūras ugniai atsparesnis
Vienas gelbėtojų prasitarė, kad bažnyčios stogo skarda laikosi it ant voratinklio, nes po apačia viskas išdegę. „Net stipriau čiaudėti yra pavojinga, nes gali griūti. Patys suprantate, koks ten karštis buvo, o medis – sausas.“
Nakties pašvaistė bemat iš lovų išvertė tytuvėniškius, kurie rinkosi gatvėse ir su ašaromis sekė, kaip ugnis ryja jų pasididžiavimą. Iš besiveržiančių dūmų ir liepsnos liežuvių žmonės bandė spėti, ar ugnis jau pasiekė centrinį altorių, neseniai restauruotus vargonus, varpinę… Laimei, šiandien jau žinoma, kad ne visi jų nuogąstavimai pasitvirtino, bet gaisras vis tiek pridarė milijoninių nuostolių. Nudegė naujas, du milijonus litų kainavęs restauruoto vienuolyno stogas. Kaip minėta, praktiškai nebėra ir bažnyčios stogo. Suniokotos patalpos antrajame aukšte, įgriuvo perdangos. Sulietos vandeniu antrajame aukšte, arčiau muziejaus buvusios celės. Apgadintos ir pirmajame aukšte esančios patalpos. Sulietas vandeniu ir visas bažnyčios vidus, aprūkusios nespėtos išnešti vertybės. Didesnio poveikio nepadaryta tik bažnyčios fundatorių Valavičių paveikslams.
Susivienijo nelaimėje
Tytuvėniškiai nebuvo tik nebylūs stebėtojai ar tylūs raudotojai. Jie, vadovaujami savo klebono Rimanto, skubėjo gelbėti bažnyčioje buvusį turtą, nukabinėjo paveikslus bei gelbėjo kitas vertybes, nešdami juos į saugią vietą. Kiti sėmė vandenį iš užliejamų patalpų. Tai buvo kažkas panašaus į Sizifo darbą, nes ugniagesiai vis pylė ir pylė vandenį, o žmonės vis sėmė ir sėmė. Beje, tai irgi reikėjo daryti kone slapčiomis nuo ugniagesių, kurie, saugodami žmones, neleido būti gaisro objekte. Vakarop, kai liovėsi pylimas iš ugniagesių žarnų, Tytuvėnų bendruomenės žmonės jau plovė suodžius bažnyčioje, valė kitus gaisro pėdsakus ir neslėpė džiaugsmo, kad bažnyčios vidus liko nesudegęs, tik labai permirkęs. Dirbo gimnazijos mokytojai, mokiniai, jaunųjų šaulių organizacija. Žmonės buvo labai laimingi, kad išliko unikalūs jų bažnyčios vargonai, nors tas džiaugsmas gal dar ir ankstokas. 1998 metų gamybos vargonų ugnis nepalietė, bet jie buvo aplieti vandeniu. Klebonas mano, kad vargonus išdžiovinti pavyks tik atšilus, o paskui jau bus matyti, ar užteks juos tik išdžiovinti ir suderinti skambėjimą, ar reikės rimtesnio remonto. Moterys vargonus bandė sausinti rankšluosčiais, šluostė.
Bažnyčios gelbėtojai plušėjo savimi nesirūpindami: šlapi, nuo vandens žliugsinčiais batais, iš kurių išpildavo vandenį ir darbavosi toliau. Tytuvėniškė Aldona Jokubauskienė prasitarė, kad jie dar liūdniau atrodytų, jei nebūtų jiems atvežę labdarai skirtų drabužių, kuriais jie čia pat persirengė, saviškius šlapius numesdami. Mokytoja Danguolė Žukauskienė ir jos dukra Monika neišsitiesdamos sėmė vandenį skudurais. Kitoje patalpoje tą patį darė mokytoja Regina Vaičiulienė, Regina Baliutavičiūtė… Toks
jausmas, kad visa miestelio bendruomenė susirinko į pilietiškumo egzaminą ir kiekvienas to egzamino dalyvis stengėsi jį kuo geriau išlaikyti. Klebonas sakė, jog besisiūlančiųjų talkon buvo labai daug, bet jų pagalbos kol kas atsisakęs, nes visi tiesiog nesutilptų.
Neatlaiko restauratorių
Tytuvėniškius suerzino penktadienio ryto pranešimas, kad Tytuvėnuose po praūžusio gaisro renkasi Ekstremalių situacijų komisija, kuri šalia taip pat rūpinsis valymo darbais, kad apdegusioje bažnyčioje būtų galima laikyti pamaldas. Tikrovėje bažnyčia buvo išvalyta dar gaisro dieną ir tai daryta dar tebepleškant stogams, o penktadienio rytą 9 val. jau vyko pamaldos. Tik, pasak R. Baliutavičiūtės, malda jau buvo kitokia, žmones jau buvo užvaldęs suvokimas, kokį turtą jie prarado ir kiek dar galėjo prarasti.
Tačiau tytuvėniškius įskaudino vietos valdininkų elgesys. Savivaldybės administracijos direktorius, kuris yra ir Ekstremalių situacijų komisijos (ESK) pirmininkas, Zenonas Mačernius, atvyko rytą į gaisravietę, pasistaipė it gaidys ant skiedryno ir išrūko į Vilnių mokytis daryti pertvarkas. Keletas rajono Tarybos narių sakėsi negalį suvokti tokio Savivaldybės vadovo elgesio: „ESK privalo vadovauti savivaldybės vykdomoji institucija, t. y. administracijos direktorius. Kai šis atostogauja, serga, toli išvykęs, vykdomąja institucija ir kartu ESK pirmininku tampa jo pavaduotojas. Rajone atsitikus ekstra įvykiui, visus ant kojų privalo sukelti būtent šios komisijos pirmininkas, kuris turi plačius įgaliojimus, gali pasitelkti bet kokios įstaigos pagalbą (net, nustatyta tvarka, Lietuvos armijos). Kilus pavojui prarasti kultūros vertybę, turėjo būti nedelsiant šaukiamas ESK posėdis ir imtasi skubių gelbėjimo priemonių, pasitelktos visos galimos rajono įstaigų pajėgos, organizuotas vertybių gelbėjimas ir t. t. O kaip visoje šitoje situacijoje elgėsi Kelmės rajono ESK pirmininkas Z. Mačernius? Rytą užsuko į gaisravietę, pažiūrėjo kaip dega ir… išvyko į Vilnių, į konferenciją apie valdymo reformas…“
Į nelaimę atskubėjo vyskupas, iš Vilniaus atlėkė įvairių žinybų specialistai, ministrai, Tytuvėnų seniūnas net iš ligoninės išsiprašė ir bemat nelaimės vietoje atsidūrė, o tas asmuo, kuris privalėjo organizuoti gelbėjimą, išvyko ,,tobulintis“.
Panašu, kad Savivaldybės galva nė nepastebėjo, kad ugniagesiai net neturi kuo pasiekti stogo, kad į 23 m aukštį pakyla tik du keltuvai, kad trūksta kopėčių, kad jiems stinga vandens ir t. t.
Turėjo ir daugiau ką pasakyti gaisre buvę žmonės: „Šimtmečius mūsų šventovė atlaikė, 400 metų išstovėjo, tiek karų ir miestelio gaisrą pakėlė, o štai restauratorių ir nebeatlaikė. Pasakyk man, kas čia per velnio monas, kad milijonus kainavusios restauracijos vis baigiasi gaisrais: Kurtuvėnų svirnas, Labanoro bažnyčia, Klaipėdos teatras, dabar – mūsiškė…“ „Ugnyje geriau nei vandenyje visi galai prapuola“. „Čia – Dievo bausmė. Prisimislijo visokių prabangų, net sysioti bažnyčioje užsimanė, tai dabar ir melsitės ant pamatų“.
Didelis praradimas
Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė apie degėsius vaikščiojo už debesį juodesnė.Ji prisipažino, kad ir ją apninka pačios neigiamiausios mintys: „Gal tai tik sutapimas, kad pasidžiaugus naujais stogais įvyko tragedija. Gal restauruojant buvo kas nors ne taip padaryta. Bet juk darbus priėmė valstybinė komisija. Tai – didžiulis materialus ir kultūrinis nuostolis. Net jeigu ir viską atstatytume, juk autentikos nebebus.“
D. Varnaitė priminė, kad tokio masto gaisro sakraliniame objekte nėra buvę. Ji neatsimenanti, kad naujaisiais Lietuvos laikais būtų degęs tokio masto sakralinis objektas. Ji prasitarė, kad gaisrų paveldo objektuose priežastis ištirti yra labai sudėtinga, o dar sunkiau yra nustatyti jų kaltininkus.
„Vienuolynas jau buvo restauruotas, o Tytuvėnų bažnyčiai restauruoti, išskyrus stogus, buvo gautos Europos Sąjungos lėšos, bet šis projektas dar nepradėtas įgyvendinti. Šiems darbams vykdyti veikia vietos įstaiga, kuri ir turėjo šįmet pradėti įgyvendinti antrąjį restauravimo etapą, tačiau dabar situacija labai pasikeitė. Dabar galbūt reikės stabdyti kai kurių kitų paveldo objektų restauravimą ir lėšas nukreipti Tytuvėnų vienuolyno ansambliui gelbėti“, – sakė D. Varnaitė.
Tytuvėnų vienuolyno ansamblis buvo vienas didžiausių ir vertingiausių XVII–XVIII a. baroko sakralinės architektūros paminklų visoje Šiaurės Rytų Europoje. Ansamblį sudaro bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukštis vienuolynas ir ūkinės paskirties statiniai. Ansamblis įtrauktas į Palaimintojo Jono Pauliaus kelio programą. Jau kone dešimtmetį vienuolyno erdvėse vyko tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis. Pats miestelis siekė susigrąžinti tarpukariu turėtą kurorto statusą.
Objektas buvo apdraustas. Tačiau randasi vis mažiau tuo besidžiaugiančiųjų. Sako, kažin kaip draudikai pažiūrės į tai, kad nesuveikė signalizacija? Ar buvo įvykdytos visos draudiminiam įvykiui būtinos sąlygos?
Su malda ir pasiryžimu
Sekmadienį Tytuvėnų bažnyčioje šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir kancleris Evaldas Alūza. Degėsiais atsiduodanti bažnyčia buvo pilnutėlė. Vyskupas savo pamoksle akcentavo žmonių susitelkimo svarbą ir dėkojo visiems už pagalbą. Klebonas R. Žaromskis kreipėsi į parapijiečius, o ypač į ūkininkus, kurie galėtų sušelpti dyzeliniu kuru, nes permirkusią bažnyčią būtina šildyti, o vienas šildytuvas per parą suryja apie 60 litrų kuro. Bažnyčią džiovina trys šildytuvai. Gal į šią bėdą atsilieptų ir kitų vietovių žmonės, nes kyla realus pavojus, kad šaltis gali pribaigti tai, ko nespėjo ugnis.
(Paramos gavėjo pavadinimas: Tytuvėnų Švč. M. Marijos parapija. Įmonės kodas: 191310853. Bankas: „Swedbankas“. Sąskaitos nr. LT 607300010002526602. Norintiems prisidėti kuru klebono tel. 8-611 51976).
Žmonės meldėsi ir už savo kunigo R. Žaromskio mamą, kurią, išgirdus apie nelaimę sūnaus parapijoje, ištiko širdies smūgis ir ji atsidūrė reanimacijoje.
Pirmadienį premjeras A. Kubilius sukvietė Vyriausybės pasitarimą dėl katastrofiško gaisro padarinių likvidavimo. Jau šiandien aišku, kad nuostoliai gali siekti keliolika milijonų. Tuo tarpu 2012 metų biudžete Vyriausybės rezerve suplanuota tik 3,897 mln. Tad net jei visus atiduotų, būtų tik lašas jūroje.