Urbanizacijos vingiai

Viktoras VITKUS

Dar 1962 metais žurnale „Mokslas ir technika“ buvo pradėta diskusija apie urbanizacijos ir pramonės problemas Lietuvoje. Architektai doc. S. Stulginskis, doc. K. Šešelgis ir ekonomistas V. Gubavičius  pripažino, kad Lietuvoje jokio įdirbio šioje srityje nebuvo. Žvelgiant į 1964 metus ir lyginant juos su pokariu, buvo konstatuota,  kad Vilniaus gyventojų skaičius padidėjo 190%, Klaipėdos – 220%, Kauno – 120%, Šiaulių ir Panevėžio – 100%. Tuo tarpu vidutinių miestų, turinčių 2-20 tūkstančius  gyventojų, – tik 10%, o mažesniuose miesteliuose gyventojų sumažėjo nuo 10 iki 50%.
Maždaug pusiaukelėje tarp Kauno – Vilniaus ir Klaipėdos ruožų, derlingiausiame respublikos rajone yra įsikūrę du stambesni respublikos miestai – Šiauliai ir Panevėžys. Į šį ruožą įeina  Šiluvos ir Pagojukų seniūnijos. Savo tarpusavio santykiu, atstumu, situacine padėtimi ir kitais požymiais jis primena Vilniaus – Kauno ruožą. Čia buvo planuojama vystyti respublikos žemės ūkio žaliavų perdirbimo pramonės bazę. Manyta, kad stiprinant bei mokamai vystant šią bazę, Šiauliai ir Panevėžys galėjo išaugti  į stambius miestus. Pasiekus optimalų dydį, buvo numatyta čia sukurti pramoninį ruožą Šiauliai – Panevėžys. Šis ruožas turėjo būti kitokio pobūdžio, nes jo bazę turėjo sudaryti respublikiniai žemės ūkio, o ne atvežtiniai žaliavų ištekliai. Tuometinėse urbanizacijos vystymosi priemonėse ypač svarbų vaidmenį turėjo atlikti naujo tipo  gyvenvietės – agrariniai miestai. Pasak Felikso Bielinskio, to tipo miestų tikrą profilį ir optimalų jų dydį, o taip pat jų santykį su kitomis žemės ūkio gyvenvietėmis buvo sunku nustatyti. Šios koncepcijos autoriams buvo aišku, kad pagrindinis tų miestų kūrimosi veiksnys – intensyvi žemės ūkio gamyba ir visa tai, kas su ja glaudžiai susiję. Pagrindinis jų gamybos pobūdis skyrėsi nuo pramonės gyvenviečių gamybos pobūdžio, todėl ir jų gamybiniai objektai turėjo savo specifiką, kuri atsispindėjo tiek pačios gyvenvietės architektūroje, tiek visame kraštovaizdyje. Prasidėjo gamybinių centrų, techninių kiemų ir fermų didžiųjų statybų metas. Šie beveidžiai, kartais agresyvūs statiniai dygo visur, kur buvo įmanoma: prie archeologijos, istorijos ir architektūros paminklų. 1983 metais situacija atrodė taip: (žr. lentelę).
Daugiausiai nukentėjo dvarai ir palivarkai, nes jų buvusiose ūkinėse dalyse arba šalia jų dygo nauji mediniai tvartai ir daržinės bei silikatinių plytų fermos, techniniai  kiemai ir kt. 1971-1983 metais Šiluvos seniūnijoje visiškai nugyventi (liko tik kelios alėjos arba pavieniai medžiai) 5 dvarai. Pagojukų seniūnijoje 11 senų dvarų nebeliko.
Tokia naujosios urbanizacijos kaimynystė tapo nepakenčiama. Taip šalia Pagojukų sen. Breckų k. kapinaičių išdygusi ferma privertė bajorų Astrauskų palikuonis iškelti  ir perlaidoti protėvių palaikus Šiluvos kapinėse. Neverta aiškintis, kada kapinaičių teritorijoje atsirado gelžbetoninis stulpas su atrama, vis vien tai būtų pateisinta. Nėra  abejonių, kad panašių atvejų buvo ir daugiau.
Žinoma, visi šie Maskvos „nuleisti“ urbanizacijos sprendimai turėjo savo ideologinę priedangą. 1964 metais žurnale „Mokslas ir technika“ Nr.1 buvo rašoma: „(…) Sprendžiant respublikos urbanizacijos klausimą, turėtų dalyvauti ne tik architektai, bet ir visuomenininkai, ekonomistai, geografai, sociologai, žemės ūkio ir pramonės
žinovai, pedagogai, transporto, energetikos ir kitų specialybių atstovai, inžinieriai bei medicinos darbuotojai. Toks kompleksinis visų rūšių specialistų darbasreikalingas ne dėl to, kad komplikuotųsi mūsų respublikos urbanizacijos sprendimas, o todėl, kad to reikalauja didžiulė tos problemos apimtis ir sudėtingumas.“