Už aplinką, matomą visiems!

Siųsti Versija spausdinimui

„Visuomenė pastebi arba akluosius, arba gerai matančius. Akląjį labai paprasta atpažinti, nes jis vaikšto su lazdele ir dažnai – tamsiais akiniais. O aš vaikštau be lazdelės, nes šiek tiek dar matau. Net jeigu ir pasakau, kad blogai matau, tai visi įsivaizduoja tą blogą matymą maždaug taip: visi turi regėjimo problemėlių šiais technologijų laikais, todėl užsidėję akinius vėl gali gerai matyti. Žmonės tiesiog nepagalvoja, kad gali būti ir rimtesnių sutrikimų“, – savo patirtimi dalijasi Kauno technologijos universiteto IT programų sistemų studijų absolventas Žygimantas Matusevičius.
Daugelis silpnaregių sako, kad kasdien susiduria su žmonių nežinojimu, kokios individualios ir skirtingos silpnaregių matymo galimybės, kokie skirtingi gali būti regos sutrikimai ir koks skirtingas kiekvieno prisitaikymas fizinėje aplinkoje.
Ar mes, gerai matantieji, galime įsivaizduoti, kokias problemas ir iššūkius kasdien tenka nugalėti silpnaregiams? 2019 m. Statistikos departamento duomenimis, prastai mato, net nešiodami akinius ar kontaktinius lęšius, 11,7 proc. 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų, tai beveik 280 tūkst. žmonių. Kaip tiek daug žmonių jaučiasi aplinkoje, iš esmės sukurtoje gerai matančių žmonių poreikiams? Kaip prisitaiko gyventi ir dirbti, neįžiūrėdami per mažo šrifto dokumentuose, knygose, prekių etiketėse, transporto informacinėse iškabose ir net ant gydytojo kabineto durų? Kaip kasdien keliauja į mokyklas, universitetus, darbus nepažymėtais laiptais, apeina ant šaligatvių „išdygusius“ kelio ženklus, stengiasi „nepereiti kiaurai“ nepažymėtų stiklinių vitrinų ir durų? Silpnai matančiam žmogui mums įprastoje aplinkoje reikia labai daug išmonės ir pastangų.
LSMUL Kauno klinikų Akių ligų klinikų gydytojas oftalmologas, Vaikų akių ligų skyriaus vadovas ir Retų akių ligų centro vadovas Arvydas Gelžinis akcentuoja, kad didžiumą akių ligų galima gydyti: „Svarbiausia, kad žmogus visada kreiptųsi į medikus ir neuždelstų.“ Jis pabrėžia, kad labai svarbi yra oftalmologo pagalba aiškiai įvardijant regėjimo sutrikimą. „Ar tai yra centrinio matymo sutrikimas, ar periferinio matymo sutrikimas. Koks yra kontrastinis jautrumas, kokia spalvinė juslė? Ir pagal tai bandyti rekomenduoti pagalbines priemones. Nes pagalbinių priemonių parinkimas Lietuvoje dar gana komplikuotas. Daugelis žmonių patys tiesiog išbando vieną, kitą, trečią priemonę.“ Gydytojas konstatuoja, kad oftalmologai gydo ir stebi tik akių ligas, o silpnaregystė pati savaime yra tokia būklė, kuri gali likti tarsi užribyje. Šiuo atveju svarbus ne tiek oftalmologas, kiek paties paciento asmeninės savybės, jo požiūris į ligą ir į negalią: „Tai labai priklauso nuo paties žmogaus gebėjimo ir noro išnaudoti regėjimo likučius. Apskritai, tai visiems silpnaregiams yra iššūkis, su kuriuo jie turi susitvarkyti. Ir vaikai, ir suaugusieji. Tačiau, jeigu nepasiduos, stengsis, tikrai ras savo vietą gyvenime.“
Pianistė Dainora Laukžemytė-Rubašenko, vaikystėje patyrusi avariją, pasibaigusią akių trauma, yra baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ir beveik niekada neprašo pagalbos, nes niekas netiki, kad ji turi matymo negalią. Dainora pasakoja, kad visą vaikystę praleido gerai matydama, todėl gestikuliacija ir kūno judesiai atmintyje tebėra išlikę. Paprašiusi pagalbos ji dažnai būna apšaukta: kokią tu čia negalią turi, jeigu sveikai atrodai? Arba, pavyzdžiui, važiuodama autobusu ji naudojasi 80 proc. lengvata kelionei ir pirkdama bilietą nuolat girdi vairuotojų priekaištus, kad esą jos neįgalumo pažymėjimas yra nusipirktas. Tokios situacijos skatina jų vengti ir atsiriboti.
Dainora įvardija, kas jai būtų svarbu kuriant silpnaregiui draugiškesnę aplinką: diegiant bet kokias naujoves, tarkime, elektronines eiles vaistinėse, poliklinikose ar parduotuvėse savitarnos kasas, verta pagalvoti, ar visoms žmonių grupėms tai bus patogu? Ir rasti visas galimas alternatyvas, pavyzdžiui, kad elektroninė eilė šnekėtų balsu.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Vladas Bagdonas tarsi paantrina Dainorai sakydamas: „Tiek silpnaregis, tiek nematantis ar visiškai sveikas – visi nori gyventi visavertį gyvenimą; ir buityje būti, ir kalti, ir pjauti, ir vairuoti.“ Dainininkas taip pat yra silpno regėjimo dėl vaikystėje patirtos akių traumos. O nueitą kelią iki Nacionalinės operos didžiosios scenos, kurioje dirbo 27 metus, laiko savo atkaklumo rezultatu. Solistas džiaugiasi šių laikų vadinamąja kompensacine technika ir ypač kompiuteriais bei telefonais: „Pavyzdžiui, jei tu nematai smulkaus užrašo, tai padarai nuotrauką; tada ją išsididini ir perskaitai.“ O gatvėje jis ir visi panašaus likimo žmonės bodisi nepaženklintų kontrastinėmis juostomis laiptų ir šaligatvių: „Kartais saulutė šviečia ir tu tarsi šiek tiek matai. Bet būna prieblanda ir laiptai „susilygina“, o tu jų nepamatai ir tada skrendi…“ Taip pat nevykusiai aukštai šviečia miesto autobusų švieslentės. „Jų dieną apskritai nepamatysi. Anksčiau autobusų numeriai būdavo už stiklo užkišti akių lygyje, tai būdavo prieini ir pamatai, katras autobusas“, – sako V. Bagdonas.
Biologijos mokslų daktaras Deividas Valiūnas dirba Gamtos tyrimų centro Augalų patologijos laboratorijoje su augalų ligas sukeliančiomis bakterijomis. Jis pasakoja, kad netikėtai prastėjant regėjimui buvo sunkiausia susitaikyti pačiam su savimi: „Pirmiausia pastebėjau, kad pradėjau nematyti mobiliajame telefone – dar tada jie nebuvo išmanieji. Prisitaikiau didinamuosius stiklus pats.“ Mokslų daktaras akcentuoja, kad medikai turėtų ne tik diagnozuoti ligą, bet pacientui rekomenduoti atitinkamas savigalbos organizacijas, pavyzdžiui, papasakoti apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. „Aklųjų sąjungoje sužinojau, kad yra elektroninė lupa, parodanti, kaip įjungti ar išjungti prietaisus“, – sako dr.
D. Valiūnas. Kaip vieną įstrigusių nepatogumų jis prisiminė komandiruotes ir keliones lėktuvais: „Oro uostuose informaciniai ekranai yra per aukštai. Ir žmonių čia nepasiteirausi, nes visi skuba į reisus. Autobusų ir traukinių stotyje irgi tie maršrutų tvarkaraščiai per aukštai.“
Programuotojas Ž. Matusevičius nuolat pastebi vadinamąsias „amžinas rekonstrukcijas“ miesto gatvėse ir šaligatviuose: „Užtveria STOP juosta tik vieną kokio griovio pusę ir jeigu, tarkim, ar eini greičiau, ar netgi bėgi, tai nieko ji nesulaikys ir krinti tiesiai į griovį. Tiesiog nesaugus miestas dėl tokių neapgalvotų rekonstrukcijos darbų: kai visas miestas išardomas, išdarkomas ir paskui pradeda tik po truputį tvarkyti.“ Jaunuoliui taip pat užkliūva šiuolaikiška miesto transporto priemonė – nuomojami paspirtukai: „Kartais jie tiesiog bet kaip numetami, guli nuversti viduryje tako. Silpnaregiui juos labai sunku pamatyti. Žmonės neatsakingai palieka tuos paspirtukus, bet čia, tikriausiai, yra atsakomybė tų, kurie juos nuomoja. Jie turėtų nesudaryti prielaidų, kad paspirtuką būtų galima bet kur palikti. Kaip, pavyzdžiui, yra su dviračių nuoma. Kiek žinau, bet kur dviračio nepaliksi.“
Tai tik kelios silpnaregių kasdienio gyvenimo akimirkos, o jas įveikti reikia, gydytojo
A. Gelžinio žodžiais tariant, labai didelio užsispyrimo ir gebėjimo išnaudoti likusį matymą. Jis skatina nesidrovėti naudotis didinamuoju stiklu ar kitais prietaisais, pavyzdžiui, parduotuvėje, kad galėtų perskaityti tekstą ar sužinoti kainas. Pagaliau verta paprašyti ir kitų žmonių pagalbos.
Šiemet Lietuvos aklųjų ir silp­naregių sąjunga (LASS), minėdama Tarptautinę baltosios lazdelės dieną, spalio 15-ąją, kviečia visuomenę atkreipti dėmesį ir prisijungti – „Už aplinką, matomą visiems“. Svarbiausias kvietimo tikslas – aplinką, kurią kuriame visi drauge, padaryti tinkamesnę tiems, kas blogai mato. Paradoksalu, bet labai skirtingai matantiems silpnaregiams pritaikyti fizinę ir informacinę aplinką nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kartais tereikia žinojimo, supratimo ir geranoriškumo, juolab kad gerai matoma aplinka yra naudinga absoliučiai visiems žmonėms.
„Myliu dideles raides“, – sako LASS fizinės aplinkos prieinamumo specialistas Vytautas Gendvilas. Jeigu informacinis tekstas viešojoje erdvėje būtų pateikiamas tiesiog didesniu ir tinkamu šriftu, tai būtų pirmasis svarbus žingsnis informacinės aplinkos prieinamumo kryptimi.
Jeigu aplinkos kūrėjai, architektai, dizaineriai savo kuriamuose vizualiniuose sprendiniuose vadovautųsi spalvų kontrasto principu, tai būtų antrasis svarbus žingsnis fizinės aplinkos prieinamumo kryptimi.
Jeigu ant šaligatvių bet kur nebūtų paliekami paspirtukai ir net automobiliai, tai būtų trečias svarbus žingsnis socialinės tolerancijos kryptimi.
Nesunkūs, bet dideli žingsniai visiems matomo pasaulio link.
Lina Puodžiūnė,
Laura Misiukonienė

Komentarų nėra