Užsienio kapitalo agresija
Viktoras VITKUS
1991-aisiais metais Lietuva, kaip ir kaimyninės šalys, tapo sąlyginai patrauklios užsienio kapitalui. Antrą vertus, dar ir pati įstatyminė bazė neturėjo tvirtų pagrindų, todėl buvo palankios sąlygos korupcijai klestėti bei „gaudyti žuvis“ drumstame vandenyje. Vienoje vaizdingiausių Raseinių rajonevietų sau gamybinę bazę nusižiūrėjo statytis bendra Lietuvos-Kanados UAB „Raseiniai – Agra“. Tuomet ir prasidėjo valstybinių institucijų kova su vis dar veikiančia senosios mokyklos valdininkų gvardija…
1991 metais gruodžio mėnesį Valstybinio žemėtvarkos instituto žemės skyrius sudarė, o atitinkama komisija patvirtino Kalnujų (Palendrių) piliakalnio – respublikinės reikšmės archeologinio paminklo – teritoriją ir apsaugos zoną. 1992-07-15 ŽŪM Žemės tvarkymo departamento žemėtvarkos ir žemės naudojimo skyriaus viršininkas S.Deveikis vienasmeniškai, nederindamas su ribas nustačiusia komisija, įrašė savo pastabą, jog būtina sumažinti saugomo gamtinio landšafto zoną iki 5,0 ha nuo 78,0 ha. Šiandien toks pareigūno „išdykavimas“ būtų tikrai gardus kąsnelis LNK laidai „Paskutinė instancija“. Remdamasi S.Deveikio pastaba, Raseinių rajono valdyba 1992-09-22 potvarkiu Nr.614 p. patvirtino sumažintąją iki 5,0 ha dydžio saugomo gamtinio landšafto zoną, kurioje 1992m. rudenį vyko „Raseiniai-Agra“ gamybinės bazės statyba. 1992-11-11 raštu Nr. 01-18-799 KPI generalinis direktorius N. Puteikis prašė Raseinių prokuratūrą užprotestuoti pastarąjį valdybos potvarkį. 1992-11-20 LR KPI Tauragės apygarda kreipėsi į Raseinių rajono vyr. prokurorą S.Lemežį dėl gamybinės bazės statybos sustabdymo, tačiau nei Raseinių rajono valdyba, nei prokuratūra jokių veiksmų nedarė.
Kanujų (Palendrių) piliakalnis bei gretimi kultūros paveldo objektai, esantys iš toli apžvelgiamame kraštovaizdyje, turėjo būti veiksmingai saugomi, kaip vientisas istorijos bei gamtos kompleksas. Tačiau stambus industrinis gamybinės bazės pastatas, įsibrovęs į šią teritoriją, sumenkino kraštovaizdžio kultūrinę bei gamtinę vertę. Įvykis prikaustė šalies visuomenės dėmesį, todėl 1992-11-24 buvo sudaryta ekspertų komisija, kurią sudarė A.Meškauskienė – LR paminklotvarkos ekspertė, Paminklų restauravimo projektavimo instituto skyriaus viršininkė; J.Bučas – LR paminklo tvarkos ekspertas, Architektūros ir statybos instituto vyr. mokslinis bendradarbis; V.Daugudis – LR paminklotvarkos ekspertas, Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, archeologas; R.Krupickas – Vilniaus Pedagoginio universiteto Geografijos katedros docentas, geografas; K.Labanauskas – Paminklotvarkos departamento prie LR Vyriausybės vyr. specialistas, kraštovaizdininkas; M.Purvinas – Architektūros ir statybos instituto vyr. mokslinis bendradarbis. Tuomet komisija siūlė, siekiant išsaugoti kraštovaizdžio vientisumą bei užtikrinti kultūros paveldo objektų tinkamą apsaugą, nedelsiant nustatyti ir patvirtinti paminklo teritoriją ir saugomo gamtinio landšafto (kartu ir reguliuojamo užstatymo) zoną, grįžtant prie 1991m. gruodžio mėn. komisijos nustatytų ribų, jas netgi praplečiant rytų pusėn (iki kelio Raseiniai – Jurbarkas) ir pietų pusėn. Atsižvelgiant į žemės ūkio įmonės „Raseiniai – Agra“ tuometinę svarbą Lietuvai bei realią ekonominę situaciją, teko sutikti su faktiškai jau pastatyto stambaus pastato egzistavimu, tačiau nurodomas švelnintis to statinio neigiamas poveikis aplinkai.
Siekiant atkurti ir išsaugoti kraštovaizdžio komplekso pažeistą vientisumą, buvo reikalaujama skubiai parengti visos saugotinos teritorijos sutvarkymo ir eksponavimo projektą. Projektas turėjo būti paruoštas ir realizuotas įmonės „Raseiniai – Agra“ sąskaita. Bendroji įmonė „Raseiniai – Agra“ privalėjo pateikti darbo atlikimo oficialias garantijas iki gamybinės bazės eksploatavimo pradžios (tai buvo padaryta 1992-11-26), o Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija privalėjo užtikrinti reikiamą kontrolę.
Ekspertizės išvadoje sakoma, kad išnagrinėtas atvejis rodo, jog atitinkamos institucijos turi padaryti veiksmingas išvadas. Buvo siūloma teisiškai įvertinti p. A.Deveikio poelgį, nepagrįsto rajono valdybos potvarkio Nr. 614 p. priėmimą, didelės statybos pradžią be reikiamos dokumentacijos bei suderinimo, Lietuvos pusę atstovaujančių bendrosios įmonės atstovų neatsakingus veiksmus. Siekiant išvengti panašių pažeidimų, buvo siūloma paspartinti kultūros paveldo objektų apsaugos zonų įteisinimą Raseinių rajone ir visoje Lietuvoje.
