Viktoras VITKUS
[1]
„1953-05-30 per vėdinimo angą įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiom dujom, čekistai suima Lietuvos partizanų vadą…“ – rašė Nijolė Gaškaitė. Tai įvyko Šimkaičių miške, 58 kvartale (anksčiau 46). Trumpai grįžkime prie šių įvykių. Paskutiniais pasipriešinimo metais NKVD jėgos vis labiau plėtė informatorių tinklą, ir žiedas aplink Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį vis siaurėjo, todėl jis nusprendė savo vadavietę perkelti į Pietų Lietuvos Tauro apygardos teritoriją. Tyrinėtojai rašo, kad dėl nelemtos klaidos J.Žemaičiui nepavyko susitikti su Tauro apygardos vadu A.Jankausku ir kartu aptarti organizacinių reikalų. J.Žemaitis buvo priverstas apsistoti Vaidoto rinktinės Mindaugo būrio vado J.Palubecko (Simo) žeminėje, kuri nebuvo pritaikyta šiam tikslui, nes tokiame mažame bunkeryje teko gyventi keliese (be J. Žemaičio suėmimo metu čia gyveno E.Palubeckaitė ir M.Žiliūtė). Žeminėje buvo drėgna, patalpos perimetras – 2 x 3m, aukštis ne didesnis nei 2m.
Didžiąją patalpos dalį užėmė gultas (apie 2 x 1,75m). Į gultą ir dvi sienas rėmėsi žemesnis už gultą suoliukas profiliuotomis kojomis (1 x 0,5m). Keturių pakopų kopėčios galėjo būti tvirtinamos prie sienos. Lubos, grindys ir sienos iškaltos lentomis. Primusas greičiausiai stovėjo ant suoliuko, tad ir kaminas turėjo būti šioje vietoje. Šulinėlis turbūt buvo įrengtas po suoliuku. Jame kaupėsi pelkės vanduo maistui gaminti. Trijuose kampuose buvo įrengtos 8-10 cm orlaidės. Partizanai turėjo radijo aparatą „Philips“ ir elektros lemputę, maitinamus dviejų radijo baterijų. Žeminę dengė nupjauto kūgio formos dangtis su pasodinta, nuolat keičiama plačiašake eglute angai užmaskuoti. Gamtiniais reikalais galėjo išeiti tik naktį. Naktį prie primuso šviesos teko gaminti ir maistą. Šilumos šaltinis – nuosavas kūnas. Prieš miegą partizanai melsdavosi. Visiems atsigulus, J.Žemaitis dar kurį laiką melsdavosi už sūnų.
J.Žemaitis buvo pripratęs prie aukštos karininkijos gyvenimo kultūros, todėl jam buvo būtinos geresnės kokybės asmens higienos priemonės, nuolatinė baltinių kaita ir kita. Esama buitinė padėtis slėgė J. Žemaitį.
1951-12-04 įvyksta nelaimė: J.Žemaitį ištinka paralyžius. Per žiemą jis gulėjo bunkeryje be medicinos pagalbos. Pasak V.Meškausko: „(…) Simas, praradęs bet kokį atsargumą, bėgiojo po kaimus, ieškojo vaistų, paramos, patarimų.“ Reikia atkreipti dėmesį, kad Šimkaičiuose prie pagrindinės gatvės 2-jų aukštų buvusiame Skužinsko name nuo 1944 metų buvo KGB kabinetai ir stribų būstinė. Kieme esančiame name buvo areštinė su keturiomis kameromis. Manoma, kad Simo neatsargumas buvo pastebėtas. .
1952m. pavasarį J.Žemaitį pradėjo slaugyti medicinos sesuo Marija Žiliūtė (Eglutė). Pasak Nijolės Gaškaitės: „(…) Tai buvo neeilinė gailestingoji sesuo, kilusi iš knygnešių šeimos, baigusi mokslą Vokietijoje, jau nuo vokiečių okupacijos laikų įsitraukusi į rezistencinę veiklą, nuo 1946m. slapstėsi, keliaudama per partizanų būrius ir teikdama medicininę pagalbą sužeistiesiems…“
Partizanams darėsi vis sunkiau susisiekti su Pietų, Rytų ir Vakarų sritimis. Stipriai pablogėjo buitinės sąlygos – trūko šviesos, maisto, išsikrovė baterijos, pradėjo kamuoti depresija.
1953 metais balandžio mėnesį M. Žiliūtės dėka J.Žemaičio sveikata kiek pagerėjo. Tais pačiais metais čekistai suima J.Palubecką, kuris neišlaikęs tardymų, išprovokuotas, nurodo J.Žemaičio bunkerį. Šiandien reikia pasakyti, kad egzistuoja ir kita versija. Prieš atvedant čekistus prie žeminės, J.Žemaitis turėjo pasitraukti. Dėl Simo parodymų, kaip ir dėl kitų suimtųjų, anot V.Meškausko, nei vienas žmogus nenukentėjo. Prieš tai čekistai, vadovaujami MVD 4 valdybos viršininko Roslano, pradėjo ruošti žeminės šturmo planą. Su grifu „Visiškai slaptai“ buvo parengta polimo schema, kuri vadinosi „СХЕМА ДЕЙСTВИЙ ВОЙСКО- ВОЙ ГРУППЫ ПО ЗАХВАТУ „ЖЕМАЙТИСА“ 30.05.1953г. Joje net šiaurės rytuose esantis kaimelis pavadintas rusiškai – Николаево.
Po suėmimo, kiek atstačius sveikatą, J.Žemaitis išvežamas į Maskvą, kur L.Berijos buvo verčiamas dirbti sovietams. Sulauktas griežtas atsisakymas. 1954-11-26 Maskvoje Butyrkų kalėjime J. Žemaitis buvo sušaudytas. Ten pat, kiek vėliau, gruodžio 2d., buvo sušaudytas ir J.Palubeckas. E.Palubeckaitė iš konclagerio buvo išleista 1956-06-26, o M.Žiliūtė – 1960-07-11.
L.Berija savo kalboje pripažino: „(…) Lietuvos pogrindžiui vadovauja buvęs buržuazinės Lietuvos kariuomenės kapitonas J. Žemaitis, pogrindyje išrinktas Lietuvos prezidentu“.
Po penkiasdešimties metų partizanų vado buvusioji žeminė sutvarkyta, prie jos atidengtas paminklinis akmuo.