Vadinkime daiktus tikraisiais vardais

Antrasis pasaulinis karas baigėsi daugiau nei prieš 60 metų. Jau daugiau nei pusė šimtmečio skiria šiandieną nuo partizanų, liaudies kovotojų žūtbūtinių kovų už laisvą
ir nepriklausomą Lietuvą. Jau daugiau nei dvidešimt metų mes tokią ją turime, bet vis dar imame ir pasiklystame net tarp paprasčiausių istorinių sąvokų, jau nekalbant
apie pačios istorinės tiesos vertinimą. Vis dar painiojame aukos ir budelio sąvokas. Apie tai pokalbis su rajono vicemeru Sigitu Vaičiumi.

-     Šiandienos mūsų pokalbį paakino Betygalos seniūnijos piliakalnio kapinių istorija. Priminkite ją mūsų skaitytojams.

-     Viliuosi, visi žinome, kad Antrasis pasaulinis karas Lietuvai nesibaigė rusų pergalės saliutais 1945-ųjų gegužės 9-ąją. Mūsų šalis liko okupuota sovietinės Raudonosios armijos ir todėl mūsų sąmoningiausi žmonės ėjo į miškus ir tęsė kovą prieš okupantus. Okupantai, savo ruožtu, skubėjo išvalyti Lietuvą nuo „buržuazinių nacionalistų“.  Į nežinią dundėjo gyvuliniai vagonai su darbščiausiais, mokyčiausiais ir kitaip sovietams pavojingais mūsų tautiečiais. Vėl liejosi kraujas, vėl buvo kasamos duobės. Ir šiandien dar nežinome, kur kai kuriuos mūsų kovotojus užkasė į stribų gaujas susibūrę sovietinės santvarkos šalininkai. Tuo tarpu stribai, vadinti sovietiniais aktyvistais, sulaukdavo ypatingos valdžios pagarbos, su didžiausia pompastika jie neretai būdavo laidojami karių kapinėse. Taip atsitiko ir Betygaloje.

-     Bet vėliau sovietinės armijos kariai iš Betygalos buvo iškelti.

-     Taip, jie buvo iškelti ir perlaidoti Ariogaloje, taip pat karių kapinėse. Betygalos kapinės turi išskirtinę istoriją, nes jose buvo palaidoti ir  Pirmajame pasauliniame kare žuvę rusų kariai. Kai buvo užsmaugtas partizaninis karas, 1956 m. tuometinis Ariogalos rajono vykdomasis komitetas priėmė sprendimą atskirti kovų dalyvius nuo žuvusiųjų pokariu. Karių palaikai buvo perlaidoti Ariogalos karių kapinėse, o Betygaloje liko tik sovietiniai aktyvistai.

-     Teko kažkur skaityti, kad nuo to laiko kapines imta vadinti Betygalos aktyvistų kapinėmis?

-     Ne visai taip. Oficialios sovietinės valdžios atstovai jas taip vadino, o paprasti žmonės vadino tiesiog stribkapiais. Vietos žmones, žinančius tikrąją kapinių istoriją,
labai skaudino ir apie 1958 m. pastatyto paminklo užrašas, šlovinantis „žuvusius už tarybų valdžią kovoje prieš buržuazinius nacionalistus.“

-     Tačiau ir šiandien toks užrašas tebėra.

-     Čia ir yra istorinės tiesos vertinimo tragizmas. Šitiek metų gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. Gyvename ir anuomet žuvusių šauniausių Lietuvos sūnų
ir dukrų dėka, o savo paminklais šloviname jų budelius. Tai yra nedovanotina ir sveiku protu nesuvokiama.

-     Bet kaip tai atsitiko?

- Toli kaltų ieškoti nereikia. Mūsų pačių atitinkamos institucijos dėl to kaltos. 2000 m. sovietinės armijos karių kapų sutvarkymu ėmė rūpintis Rusijos ambasada. Jų
rūpesčiu pernai buvo restauruotas ir paminklas Betygalos seniūnijoje, ant kurio, deja, buvo paliktas nepakeistas užrašas. Skaudu, apmaudu, kad tik kilus paprastų žmonių pasipiktinimo bangai nutarta užrašą uždengti.

- Kodėl tomis kapinėmis susirūpino Rusijos ambasada, jei jose rusų karių nebėra, liko tik mūsų pačių stribai?

-     Gal ne vien mūsų stribai? Yra spėjimų, jog vienas kitas kareivėlis galėjo ir likti. Čia ir glūdi esmė: Rusijos ambasada, tuo spėjimu prisidengdama, gavo progą atnaujinti savo talkininkus šlovinantį paminklą, o tuos procesus turėję prižiūrėti mūsų specialistai tarsi to nepastebėjo. Nežinau, kodėl nepastebėjo: nesuvokė istorinės tiesos ar nenorėjo jos suvokti?

- Į šį paminklą dėmesį atkreipė ir profesorius Vytautas Landsbergis.

- Jis ne tik dėmesį atkreipė, bet ir užrašą ant paminklo pasiūlė. Juk užrašo uždengimas – tik laikinas problemos sprendimas. Reikia kito, istorinę tiesą atitinkančio užrašo.
Seniai metas daiktus vadinti tikraisiais vardais, todėl profesorius Landsbergis ir pasiūlė ant paminklo užrašyti: „Sovietų okupantų ir vietinių talkininkų, kovojusių priešo
pusėje, atminčiai. Amžiną atilsį. Atnaujinta Raseinių savivaldybės tarnautojų ir Rusijos ambasados lėšomis.“ Aišku, profesorius ironizuoja, bet ši jo ironija, kaip ir visais kitais atvejais, yra labai taikli, tiesiai „į dešimtuką“. Antai, jis ir Vilniaus tilto „menui“ siūlo puikius pavadinimus: „SSSR okupacinės kariuomenės kariai – sovietinio
propagandinio meno pavyzdys“ arba „Lietuvos valstiečiai, likę neišvežti, o apiplėšti ir suvaryti į kolūkius. Vaizduojama jų laimė toje „padėtyje“. Sakysit, netaiklu?

- Tai jūs dabar ant paminklo taip ir užrašysite – „Sovietų okupantams ir vietiniams talkininkams, kovojusiems priešo pusėje, atminti“?

Nežinau. Mes kviečiame visus rajono žmones siūlyti užrašo tekstą. Mačiau, mūsų savivaldybės paminklotvarkininkė pasiūlė keletą užrašų, kaip antai  „Žuvusiems XX
a. kovose atminti“. Bet tai labai jau abstraktu ir be jokio istorijos vertinimo. Dar siūlo „Žuvusiems Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų kovose atminti.“ Bet tai jau visai prasilenkiama su tiesa, nes stribai siautėjo jau po karo. Aš pritarčiau vienam iš profesoriaus Landsbergio pasiūlytų variantų – „Žuvusiems už okupantų valdžią Lietuvoje prieš laisvės gynėjus.“ Bet galutinį žodį turi tarti rajono žmonės, kurių atmintyje dar neišsitrynė istorinė tiesa. Pasiūlymų laukiame telefonu 8-687 18646. Gyventojai gali užeiti į Savivaldybės administracijos 201 kabinetą arba parašyti el. laišką adresu sigitas.vaicius@raseiniai.lt

-     Galbūt jau sulaukėte gyventojų pasiūlymų?

-     Taip, nors ne taip aktyviai, kaip norėtume. Žmonės gal labiau pasidalina įspūdžiais dėl ant paminklo esančio, nors ir uždengto užrašo, išlieja širdgėlą. Žiniasklaidoje skaičiau įvairių atsiliepimų. Žmonės rašo: „Nužudžiusiems tūkstančius žmonių – amžina šlovė? Šito jau per daug, čia jau reikia kalbėti apie genocidą, kuriam senaties terminas netaikomas“,  „Esu Igarkos tremtinys. Pamatęs šį paminklą buvau šokiruotas.  Mano supratimu, tai aiški ideologinė diversija, arba kitaip – nusikaltimas. Jeigu gyvename teisinėje valstybėje, turėtume tikėtis, kad nusikaltimas neliks nenubaustas“ ir t. t. Taigi  žmonių atmintis dar gyva, ir ne visų ji nuspalvinta raudonai.

- Tai jūs pažadate, kad užrašas bus pakeistas ir atspindės istorinę tiesą?

- Taip, pažadu. Daiktus būtina vadinti tikraisiais vardais, kad ir kaip tai nepatiktų rusų ambasadai ar dar kam nors.

-     Ačiū už pokalbį.

Kalbino Nijolė Petrošiūtė.