Ve­ją rei­kia tręš­ti

Trę­ši­mas pa­spar­ti­na au­gi­mą, to­dėl pat­ręš­tą ve­ją rei­kės daž­niau pjau­ti. Tręš­ti bū­ti­na tam, kad ve­ja aug­tų tan­ki, bū­tų tam­siai ža­lios spal­vos, ne­pikt­žo­lė­ta ir be sa­ma­nų. Pat­ręš­tos ve­jos bū­na at­spa­res­nės saus­rai ir li­goms. Ge­riau­siai tręš­ti tuo­met, kai ve­ja yra sau­sa, ta­čiau prog­no­zuo­ja­mas lie­tus.

Trą­šų kie­kis, trę­ši­mo daž­nu­mas pri­klau­so nuo ve­jų pa­skir­ties, dir­vos sa­vy­bių, žo­lių su­dė­ties, prie­žiū­ros in­ten­sy­vu­mo. Sun­kes­nė­se prie­mo­lio dir­vo­se trą­šų rei­kia ma­žiau, nes to­kio­se dir­vo­se ve­joms yra dau­giau mais­to me­džia­gų. Leng­vo­se prie­smė­lio dir­vo­se mais­to me­džia­gų yra ma­žiau, jos grei­čiau iš­si­plau­na, to­dėl čia ve­jas rei­kia tręš­ti in­ten­sy­viau. Ve­joms dau­giau­sia rei­kia azo­to, ma­žiau fos­fo­ro ir ka­lio, kal­cio mag­nio, si­e­ros. Per ve­ge­ta­ci­ją ve­jas rei­kia pat­ręš­ti bent 2–3 kar­tus.

Anks­ti pa­va­sa­rį, ba­lan­džio mė­ne­sį, dar tik ve­joms pra­dė­jus ža­liuo­ti, jos pat­rę­šia­mos vie­na iš azo­to trą­šų. Ga­li­ma nau­do­ti 46 proc. kar­ba­mi­dą, 34,4 proc. amo­nio sa­liet­rą, 20,5 proc. amo­nio su­lfa­tą ar­ba 15,5 proc. kal­cio sa­liet­rą. Vi­sos šios trą­šos, iš­sky­rus kar­ba­mi­dą, grei­tai tirps­ta, au­ga­lai jas leng­vai pa­si­sa­vi­na. Kai dir­vo­je pa­kan­ka drėg­mės, jau po ke­le­to die­nų žo­lės ima aug­ti, pa­si­kei­čia la­pų spal­va. Azo­to trą­šų nor­mų ne­rei­kia per daug di­din­ti, vienam arui ve­jos pa­kan­ka ap­ie 1 kg kar­ba­mi­do ar 1,5 kg amo­nio sa­liet­ros, o amo­nio su­lfa­to ar kal­cio sa­liet­ros ga­li­ma iš­ber­ti iki 2 kg.

Ke­le­tą žo­džių ap­ie šių trą­šų var­to­ji­mą. Kar­ba­mi­de yra la­bai daug lė­tai vei­kian­čio azo­to ir to­dėl ve­jų žo­lėms jis la­bai nau­din­gas. Amo­nio su­lfa­tas – dir­vą rūgš­ti­nan­ti trą­ša. Tei­gia­ma, kad ji pa­rūgš­ti­na dir­vos pa­vir­šių, o tuo pa­čiu slo­pi­na slie­kų ak­ty­vu­mą, pikt­žo­lių, sėk­lų dy­gi­mą. Kal­cio sa­liet­ra vei­kia ne tik kaip azo­to trą­ša, ji dar ap­rū­pi­na dir­vo­že­mį kal­ciu.

Ant­ras bū­ti­nas trę­ši­mas va­sa­rą, bir­že­lio mė­ne­sį ar vė­liau komp­lek­si­nė­mis ar­ba spe­cia­lio­mis ve­jų trą­šo­mis. Tiks­las yra, kaip mi­nė­ta, ap­rū­pin­ti žo­ly­ną rei­ka­lin­gu fos­fo­ru, ka­liu, si­e­ra, mik­roe­le­men­tais. La­bai ge­rai tin­ka KE­MI­ROS spe­cia­li ve­jų trą­ša, kur NPK yra san­ty­kiu 20–5–10. Iš­skir­ti­nė šios trą­šos sa­vy­bė, jog azo­tas yra ke­lio­se for­mo­se, iš lė­to at­si­pa­lai­duo­ja, ir au­ga­lai per vi­są au­gi­mo pe­ri­o­dą gau­na pa­kan­ka­mai mais­to me­džia­gų. Trę­ši­mo nor­ma 3 kg vienam arui. Ga­li­ma nau­do­ti ir KE­MI­RA CROP­CA­RE NPK san­ty­kiu 10–10–20, ta­čiau jos nor­mą rei­kia pa­di­din­ti iki 4–5 kg. Ru­de­nį, rugp­jū­čio pa­bai­go­je, kad ve­jos prieš žie­mą su­tvir­tė­tų, pa­tar­ti­na pat­ręš­ti dar kar­tą. Spor­ti­nės ir min­do­mos ve­jos trę­šia­mos in­ten­sy­viau ir daž­niau.