Veiklioji kultūrininkė V. Aputytė: kaimas gyvas, kol jame skamba daina

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

„Norinčiųjų negalėčiau visų priimti“, – pripažįsta keliems saviveiklininkų kolektyvams vadovaujanti Vaida Aputytė. Kraštiečiai veržiasi dainuoti, muzikuoti, nors – paradoksas! – pačių kraštiečių skaičius rajone kasmet mažėja. Ką turi pasiūlyti veiklioji kultūrininkė, kad aplink save kuria negailestingoms demografijos tendencijoms nepaklūstančią aplinką? Kalbamės su Vaida apie kultūrą provincijoje, kurios niekaip nepavadinsi provincialia, apie krašto kūrybingumo geną, mažinantį atskirtį nuo savęs pačių ir pasaulio. Puikios pašnekovės įžvalgos neįtikėtinai dera su jos pačios asmenine istorija. Ji ne vien rožėmis klota – būta ir sunkaus meto, kai daina ją traukė iš nevilties liūno, po skaudžios netekties mokė iš naujo džiaugtis gyvenimu.

Dainuoja, kiek save atsimena
Vaida kasdien kelyje – tarp gimtųjų Paliepių, Betygalos, Ariogalos, kur repetuoja su moterų ansambliais ir jaunimo dainos studija, pati dainuoja vokaliniame duete bei liaudiškos muzikos kapeloje. Savaitgaliais, kai yra kviečiama į įvairius renginius, dažniausiai vestuves, tas kelias veda dar toliau, po visą Lietuvą. Pasakodama apie save pašnekovė neretai ir patį gyvenimą vaizduoja kaip kelią, kryptį, tėkmę – lekiant dideliu greičiu, susiduriant su netikėtais posūkiais, kartais net išlekiant iš jų, bet vėl sugrįžtant prie to, kas svarbiausia.

„Muzika mane pasigavo ir neša jau daugybę metų. Nepasakysiu, kada pradėjau dainuoti, bet kiek save atsimenu, tiek dainuoju, – skambiu dainininkės balsu kvatoja V. Aputytė. – Patys ankstyviausi prisiminimai susiję su mūsų kultūros namais Paliepiuose. Atvažiuodavo iš Ariogalos toks vyriškis su akordeonu, pavarde Norkus, mokydavo dainų. Man, vaikui, didžiulį įspūdį darė dainininkų, šokėjų rūbai, ilgos suknelės iki pat žemės. Ir patys kolektyvai – dideli, gausūs, negalėjau į juos atsižiūrėti, atsigėrėti.“
Namuose taip pat netrūko garsų. Mama buvusi daininga, kur eidama vis dainuodavusi. Tėtis grojo akordeonu, buvo išmokęs iš savo tėvo, visoje apylinkėje žinomo vestuvių muzikanto.
„Visa tėvo giminė ir mane labai lenkė prie akordeono. Anksčiau nebuvo didelio pasirinkimo – jei namie yra akordeonas, nieko nereiškia pamokyti vaiką groti tris natas. Tėčio padedama greitai pramokau, bet tas instrumentas nuo pat pradžių man nelipo“, – prisipažįsta Vaida.

Sunkus kelias į mokslus
Geru žodžiu V. Aputytė mini savo pirmąją muzikos mokytoją Paliepiuose šviesios atminties Danguolę Urbonienę. Mokytojos paskatinta ji, tuomet šeštokė, kartu su klasės drauge muzikos mokslus tęsė Ariogaloje – įstojo į akordeono klasę pas mokytoją Nedzinskienę.

„Buvome pirmoji Ariogalos meno mokyklos karta. Tą laiką prisimenu kaip labai sudėtingą. Autobusai važiuodavo retai, iš Paliepių dešimt kilometrų atmindavome dviračiais. Kadangi tėvai neleido važiuoti per miestelį, dviračius palikdavome pirmoje troboje pas pažįstamus ir toliau traukdavome pėsčios. Anuomet Meno mokykla buvo ten, kur dabar vaikų darželis, tad tekdavo eiti per visą miestelį daugiau nei keturis kilometrus. Po pamokų – tiek pat atgal“, – tiesiogine prasme sunkų kelią į mokslus prisimena Vaida.
Ištvermės ir atsidavimo pareikalavo visi šešeri mokslų Ariogalos meno mokykloje metai. Dėl tolesnio išsilavinimo abejonių nebuvo – laukė išsvajotasis didmiestis, studijos Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Per vasarą pasimokiusi privačiai Vaida be vargo įveikė egzaminus ir tapo studente. Bet čia laukė pirmieji sunkumai, kuriems mergina nebuvo pasiruošusi.

„Tikriausiai jau buvau persisotinusi akordeono, jis mane net iki ašarų privesdavo. Ir dabar negaliu pasakyti, kad tai mano mėgstamas instrumentas. Labai norėjau dainuoti, bet tiek tėvams, tiek man pačiai tai neatrodė rimta – kokie čia mokslai, atsistoji ir dainuoji. Dar ir grupė susirinko labai stipri. Ariogaloje buvau išaukštinta kaip labai muzikalus, ypatingų gebėjimų vaikas. Kaune niekuo neišsiskyriau, čia daug buvo savo instrumentą mylinčių, nuo ryto iki vakaro grojančių jaunų žmonių. Iš pradžių stengiausi, daug dirbau, bet paskui tiesiog perdegiau“, – neslepia Vaida, po pusantrų metų metusi studijas su mintimi niekada nebegrįžti prie muzikos.

Muzika griuvo ir užgriuvo
Kartu su draugu ji metams išvyko į Vokietiją, dirbo įvairiausius darbus, kūrė planus išmokti kirpėjos amato ir iš jo pelnytis duoną.
„Bet vos tik grįžau namo pas tėvus, kaip griuvo ta muzika, taip užgriuvo. Paliepiuose dirbanti kultūros renginių organizatorė Regina Krušinskienė būrė moterų kolektyvą ir paprašė mano pagalbos – paklausyti, kaip kuri dainuoja, įvertinti, pamokyti. Darbų dar tik žvalgiausi, tad kodėl gi ne, sutikau prisidėti gera valia, pasidalinti sukaupta patirtimi.
2007 metais Motinos dienos proga surengėme pirmą koncertą. Susirinko galybė žiūrovų, kultūros namai, kad ir nedideli, tiesiog lūžo. Nebuvo nė vienos laisvos vietos, tarsi kokiame žvaigždžių koncerte. Moterys dainavo baltais kaip popierius veidais, aš taip pat labai jaudinausi matydama baimę jų akyse. Bet žiūrovų reakcija atpirko viską – kiekvieną dainą lydėjo griausmingos ovacijos, emocingi šūksniai. Tada labai gerai supratau, kokios kultūros mums reikia. Mums smagu ant scenos pamatyti savo kaimo žmones, iš tų pačių, ne pakviestų įžymybių, kurias pažįstame iš televizijos. Iš to paties kaimelio, kur visi giminės, artimieji, draugai, ir štai jie stovi ant scenos ir atlieka nuoširdžias dainas, skirtas mamai. Taip po truputėlį viskas ir užsisuko“, – pasakoja V. Aputytė, atradusi prasmę kaimo saviveikloje.
Jauna, energinga kultūrininkė gerus metus dirbo be jokio atlygio. Buvo smagu sukiotis tarp kuriančių žmonių, dalintis savo gebėjimais ir patirtimi. Didžiausias atlygis Vaidai buvo tai, kad ji vėl sugrįžo prie muzikos ir ja mėgavosi. Nieko geriau ji nei prašė, nei tikėjosi. Bet garsas apie veiklią savanorę pasiekė tuometį Raseinių kultūros centro vadovą Alfredą Brauklį. Jis pasiūlė Vaidai dirbti Paliepių kultūros namų meno vadove, tiesa, iš pradžių tik puse etato.
„Paliepiuose saviveiklininkų netrūko, buvo daug dainingų, įvairiais instrumentais grojančių žmonių. Nuvaliau dulkes nuo akordeono, pradėjau groti ir paaiškėjo, kad mano kompetencijos visiškai pakanka. Nuo pat pradžių buvo gražūs koncertai, stengiausi, kad jie būtų įvairūs – dainuodavome tai tercetu, tai duetu, tai solo. Kai kaimo kultūros namuose neturi prabangos pasikviesti įvairių atlikėjų, sukiesi su savais. Ir mums viskas nuo pat pradžios sekėsi puikiai – žiūrovai plūdo, sulaukdavome plojimų, pagyrų“, – prisimena V. Aputytė.

Darbas teikė ir paguodą skausme
Tačiau tie kūrybinio ir profesinio pakylėjimo metai buvo lydimi ir itin skaudžių asmeninių išgyvenimų.
„Laukiausi dukters Elizos. Kai buvau penktą mėnesį nėščia, teko laidoti jos tėtį. Kartu buvome dešimt metų. Jis susirgo vėžiu, numirė per du mėnesius. Gimė Eliza, ir ta veikla, darbas mane įtraukė, davė postūmį gyventi toliau. Žinoma, pati svarbiausia atrama, neleidusi pasiduoti sielvartui, buvo dukra, bet ir muzika teikė didelę paguodą“, – sako anuomet tvirtybę ir ryžtą eiti pirmyn savyje atradusi moteris.
Profesiniame kelyje vėrėsi naujos galimybės, anot Vaidos, muzika ėmė traukti iš visų pusių. Vos gimus dukrai ji sulaukė pasiūlymo išbandyti naują sritį.
„Atsirado žmogus, kuris norėjo dainuoti privačiai. Tuo metu jis grojo nedaug, tad kvietė mane šiek tiek padėti, bet išėjo taip, kad pradėjome kartu repetuoti, važinėti po įvairias šventes. Dieną dirbdavau su moterų ansambliu ir kapela kultūros namuose, vakare repetuodavau su juo – įsidedu dukrą į nešynę, rankose mikrofonas ir pirmyn su daina. Savaitgaliais važinėjome po vakarėlius, atsirado šioks toks papildomas uždarbis“, – pasakoja dainininkė, dabar su savo gyvenimo draugu muzikantu Valdu Paulausku tapusi stipriu duetu, kviečiamu į privačius renginius visoje šalyje.

Dalindamasi ano meto prisiminimais V. Aputytė sklaido senas nuotraukas. Daugelyje jų – dukra Eliza scenoje, tarp atlikėjų, tai mažoje rankelėje laikanti mikrofoną, tai įsikūnijusi į įvairius sceninius personažus. Mergaitė dainuoti, vaidinti scenoje pradėjo būdavo vos dvejų ir, sako Vaida, tapo didele jos padėjėja. Šiandien 15-metė Eliza – rajone puikiai žinoma jaunoji atlikėja. Kartu su mama ji dainuoja ansamblyje „Šaltinėlis“, pasirodo kaip solistė.

Kaime daug šviesos, tik reikia ją matyti
Vaidos meno saviveiklos laukas sparčiai plėtėsi. Šiandien ji vadovauja Paliepių, Betygalos, Ariogalos mėgėjų kolektyvams – moterų ansambliams, jaunimo dainos studijai, pati dainuoja kartu su moterimis. Liaudies muzikos kapeloje „Šaltinėlis“, vadovaujamoje V. Paulausko, Vaida dainuoja kartu su dukterimi.
Moteris neslepia, kad ši veikla teikia jai daug laimės. Džiugina ne tik sceniniai pasiekimai, ne kartą įvertinti diplomais ir respublikiniu lygiu. Žengdama šiuo keliu ji jaučiasi atiduodanti duoklę savo kraštui, palaikanti jo tradicijas.
Beje, Vaida visiškai nesutinka su įsigalėjusia nuomone, kad kaimas nyksta, kad tas liūdnas procesas nesustabdomas. Prisimena, kai prieš gerą dešimtmetį atėjo dirbti į Betygalą, rado ten visą būrį energingų saviveiklininkų – dainavo, muzikavo kas gyvas, nuo mažo iki didelio, nuo ūkininko iki kunigo.
„Viskas eina ratu. Tų senųjų vyrų jau beveik nebeliko, bet turiu stiprų moterų kolektyvą. Tikiu, kad būtų ir jaunimo. Ariogaloje, atrodė, nebuvo jokio susidomėjimo, bet vos tik pradėjau dirbti, eina ir eina, durys neužsidaro, visų jau nebegaliu priimti, turiu prabangą atsirinkti gabiausius.
Mūsų kaimas dažnai piešiamas ne tomis spalvomis. Man nuolat skambina įvairaus amžiaus žmonės, klausia, kur galėtų dainuoti, į kokį kolektyvą įsilieti. Jei tik turėčiau laiko ir jėgų, galima būtų padaryti daugybę gražių dalykų. Nes žmonės į tai linksta, jiems to reikia. Matytumėt, kaip švyti tų paprastų kaimo moterų veidai, kai jos, atsitraukusios nuo kasdienybės, dainuoja scenoje. Emocijos, patiriamos per kultūrinę veiklą, – neįkainojamos“, – neabejoja V. Aputytė, pati taip pat gavusi šią didžiulę dovaną – galimybę kurti ir turtinti kitus savo kūryba.

Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“