Veiverių mokytojų seminarija
Viktoras VITKUS
1918 metais uždarytaVeiverių mokytojų seminarija, nuo 1868 metų paruošusi 1025 mokytojus. XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje mokyklos Lietuvoje buvo ne tik liaudies švietimo įstaigos, bet ir caro valdžios politikos įrankis. Tuomet Rusijos švietimo ministerijos žinioje tebuvo vienintelė Veiverių seminarija, rengusi mokytojus lietuvius, kurie privalėjo būti palankūs carinei administracijai. Seminarijos nuostatuose buvo parašyta: исключительно для ли-товской национальности. Tačiau čia mokėsi įvairių tautų atstovai, išskyrus žydus. Anot K. Simaškos,tai buvo viena seniausių mokytojų ruošimo įstaigų Lietuvoje, todėl
vertinti ją reikėtų pozityviai. 1924 metais Justinas Strimaitis straipsnyje „Sudarykim buv. Veiverių mokytojų seminarijos istoriją“ („Švietimo darbas“ Nr.10) ragino šios seminarijos auklėtinius pasidalinti prisiminimais apie šią mokymo įstaigą. Vadovaujantis surinkta medžiaga, 1926 metais buvo planuojama išleisti knygą. Paskutiniaisiais 1918 metais seminariją baigė 20 auklėtinių. Nuo 1925 m. rugpjūčio 1 d. Šiluvos progimnazijoje dirbo Antanas Paltanavičius (g. 1887 m.), kuris 1908 metais baigė Veiverių mokytojų seminariją, dėstė lietuvių kalbą, istoriją, visuomenės mokslą. J. Kudirkos veikale „Veiverių mokytojų seminarija
(1866-1918)“ Paltanavičius įvardijamas Andriumi, profesorius A. Vaišvila tą patį asmenį mini Antano vardu. Visi kiti duomenys (seminarijos baigimo metai, pedagoginės karjeros pradžia) sutampa.Seminarija Lietuvai davė daug iškilių žmonių. Seminarijos auklėtiniai leido aritmetikos, istorijos, gamtos mokslų ir kitų sričių vadovėlius. 1905 metais Vilniuje buvo išleistas P. Bendoriaus vadovėlis „Vaikų žvaigždutė“, 1906 m. Varšuvoje – J. Domijonaičio elementorius „ABC“ (viršelis M. K. Čiurlionio), 1909 m. – „Trumpa lietuvių kalbos gramatika“, 1907 m. M.Vasiliauskas išleido pirmą lietuvišką chrestomatiją „Mūsų dirva“ pradžios mokykloms, 1909 metais pasirodo V. Palukaičio dainų rinkinys „Vieversėlis“, kurio bendraautorius buvo M. K. Čiurlionis, K. Sakalauskas-Vanagėlis parengia elementorių „Dovanėlė“. Šių vadovėlių ir metodinių rinkinių autorių sąrašą gali papildyti S. Matijošaičio – Esmaičio, J. Geniušo, J. Gvildžio, A. Jakučionio, J. Lazausko, A. Matulevičiaus, J. Matulevičiaus, J. Palukaičio, A.Vokietaičio veikalai. Pedagogikos – švietimo klausimais daug nuveikė J. Arminas–Trupinėlis, J. Geniušas, A. Sakalauskas-Vanagėlis. Vaikams rašė K. Lekeckas.
Galima drąsiai teigti, kad caro režimo siekiai padaryti seminarijos auklėtinius klusniais vykdytojais nuėjo veltui. Jie dalyvavo slaptoje „Lietuvių mokytojų draugijoje“ Vilniuje, rinko lėšas pirmam pedagoginiam žurnalui „Lietuvis“. Žinios, įgytos Veiverių mokytojų seminarijoje, buvo gana aukštai vertinamos. Auklėtiniams, norintiems toliau tęsti mokslus Kauno universitete, pakakdavo papildomai išlaikyti užsienio kalbos egzaminą. Seminarijos baigimo atestatai buvo
vertinami kaip gimnazijų, todėl buvo galima stoti ir į karo mokyklas.Didelis seminaristų indėlis buvo ir į kultūrinį Lietuvos gyvenimą. 1905-10-10 V. Palukaitis su M. K.Čiurlioniu organizavo lietuvių chorą. Seminarijoje mokėsi būsimieji teatralai P. Kubertavičius ir A. Kučingis, kanklininkai Pr. Puskunigis ir J. Strimaitis, rašytojai P. Arminas, J. Andziulis–Kalnėnas, K. Sakalauskas–Vanagėlis, dailininkas A. Žmuidzinavičus.
Nuo 1924-09-01 Veiveriuose pradėjo veikti dviejų metų mokytojų kursai.
