Vėjo energetika – kliūčių yra, bet plėtra nebesustabdoma

Vėjo energetika sparčiai žengia į priekį. Lietuvoje jau sukasi ir švarią energiją gamina 500 vėjo elektrinių, o jos dalis bendrame elektros energijos kiekyje pasiekė 23 procentus. „Traukinys jau įsibėgėjo, transformacija jau vyksta“, – konstatuoja Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktoriaus pavaduotojas Edgaras Maladauskas atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad ne visos šalies savivaldybės paskui tą traukinį spėja. Tarp pastarųjų, deja, – ir Raseiniai.

– Koks šiuo metu yra bendras šalies vėjo elektrinių pagėjumas? Kiek jis padidėjo, lyginant su praėjusiais metais, dar ankstesniu laikotarpiu?
– Instaliuota galia perkopė 1 322 megavatų (MW). Tačiau iš jų vis dar neturi gamybos leidimo gaminti apie 500 MW, nes susiduria su problemomis tinklo testavimo metu dėl per griežtų „Litgrid“ reikalavimų. Gerai, kad šie parkai jau gamina elektros energiją ir patiekia ją į bendrą tinklą.

Šiuo metu bendrai vystoma sausumoje („onshore“) – apie 2 800 MW, jūroje („offshore“) – 700 MW. Vėjo elektrinių yra apie 500 vienetų.
Norint pasiekti nepriklausomybės tikslus reikėtų dar bent jau 5 000 MW vėjo „onshore“. Turint daugiau vėjo gamybos galima būtų gamintis žalią vandenilį ir jį naudoti pastatų šildymui ar transportui, bei, žinoma, atsivertų galimybės pramonei užsitikrinti pigesnius gamybos kaštus. Konkurencija ateityje bus mažiau gailestinga dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) ir anglies dioksido, kitų mokesčių.
Traukinys jau įsibėgėjo, transformacija jau vyksta.

– Kiek iš viso elektros energijos pagamina vėjo elektrinės? Kokią dalį bendro elektros energijos kiekio tai sudaro?
– Perkopė 23 procentus bendro elektros energijos kiekio.

– Kuriuose šalies regionuose vėjo jėgainių yra daugiausia? Ar galima kalbėti apie vystytojams patrauklius ar mažiau patrauklius rajonus? Nuo ko tai priklauso – reljefo, oro sąlygų, galbūt savivaldybės vadovų požiūrio?
– Daugiausia vėjo elektrinių yra Vakarų Lietuvoje dėl stipresnio vėjo. Tačiau vėjo parkai dabar statomi visur, kur tik leidžia galimybės.
Patrauklūs rajonai tie, kurie turi laisvus tinklų pralaidumus ir kur savivaldybės palaiko vėjo elektrinių plėtrą, tos savivaldybės, kurios turi nusimačiusios detaliuosius planus vėjo elektrinių plėtrai, kurios kuria akceleravimo zonas.
Juk naudos gauna tiek pačios savivaldybės surinkdamos daugiau pinigų į biudžetą iš nekilnojamojo turto mokesčio, tiek bendruomenės iš gamybos mokesčio, žemių savininkai gauna pasyvių pajamų iš žemės nuomos, Lietuva gauna švarią vietinę elektros energijos gamybą. Ir visa tai prisideda prie Lietuvos energetinės strategijos ir energetinės nepriklausomybės tikslų bei Europos žaliojo kurso.
Lietuvoje reljefas tobulas – neturime didelių kalnų, dirvožemis tinkamas vėjo elektrinių statybai, vėjo Lietuvoje pakanka, vėjo elektrinės tapo didesnės, didesnės galios ir gali pagaminti daugiau švarios elektros energijos.
Turime vis dar skatinti vėjo parkų atsiradimą, nes neturime kito pasirinkimo. Naftos ir dujų ištekliai pasaulyje senka, dėl to kyla karai. Jau nemažai žmonių supranta, kad naftos pramonė itin teršia aplinką, išskiria anglies dioksidą, nuodija miesto žmones. Dėl to turėtume pakovoti visi už švaresnį rytojų.

– Kaip šia, patrauklumo, prasme atrodo Raseiniai? Žinome, kad aplinkiniai rajonai mus gerokai lenkia. Kodėl?
– Raseinių rajono savivaldybė galėtų būti itin patraukli, nes ji yra vėjo zonoje. O priežasčių, kodėl ji aplenkiama, turbūt yra ne viena.

– Su kokiomis kliūtimis dažniausiai susiduria vystytojai? Kaip ieškoma sprendimų? Ar yra buvę atvejų, kad tiesiog tenka atsitraukti ir ieškoti palankesnių teritorijų?
– Pagrindinės kliūtys – per lėta tinklų plėtra, trūksta laisvų pralaidumų „Litgrid“ tinkle.

Trūksta tarpvalstybinių elektros jungčių elektros eksportui į Vokietiją ir kitur. Čia galėtų atsirasti privatus tinklo operatorius, dar geriau keli, kad būtų konkurencija.
Koją kiša ir priešiškai nusiteikusios savivaldybės, pavyzdžiui, garsiai nuskambėjusi Širvintų rajono savivaldybė, kuri apskritai nepalaiko atsinaujinančių energijos išteklių plėtros. To pavyzdys – savivaldybės pasipriešinimas ir vandenilio gamyklai. Tačiau mes neturime tokios prabangos savivaldybių žaidimams priešintis ir toliau palaikyti senąsias energetikos šakas, tokias kaip nafta ir dujos. Čia gana akivaizdu, koks „karas“ vyksta.
Kitos kliūtys – vėjo energetikos projektų įgyvendinimo sudėtingumas ir besikeičiantys įstatymai bei politiniai sprendimai. Norisi daugiau skaidrumo ir konkurencingumo. Taip pat – išaugusios vėjo elektrinių kainos dėl paklausos visoje Europoje, aukštos palūkanų normos, sudėtingas projektų finansavimas.
Žinoma, kaip ir visur, yra žmonių trūkumas visoje vėjo industrijoje, tiek „onshore“ tiek „offshore“.
Kalbant apie investicijas į jūrinį vėją – konkursų organizavimo tvarka ir įstatymų rengimas, geopolitinė situacija.

Parengė Daiva Genytė