Vėjo energetika: proveržis pažadino senuosius mitus

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

Lietuvos kraštovaizdyje sutinkamos vėjo jėgainės jau nieko nestebina. Gyventojai su jomis apsiprato – didžioji dauguma, kaip rodo apklausos, pritaria vėjo energetikos plėtrai, palaiko tvarios ir nepriklausomos energetikos kryptį. Tačiau šiai plėtrai priartėjus prie konkrečių vietovių žmonėms kyla daugybė klausimų. Specialistai pastebi, kad pastaraisiais metais vėl atgimsta mitai, prieš du dešimtmečius lydėję pirmųjų vėjo jėgainių statybas.

Iš senų patalų – tos pačios pasakos
Lietuva nuosekliai artėja prie Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje iškelto tikslo – iki 2050 metų tapti klimatui neutralia ir visiškai energetiškai nepriklausoma valstybe. Pirmieji žingsniai šia linkme buvo žengti prieš 20 metų, kai šalyje iškilo pirmosios vėjo jėgainės. Per tą laiką keitėsi ne tik technologijos, teisės aktai, įtvirtinę atsinaujinančią energetiką kaip prioritetinę valstybės kryptį, bet ir gyventojų požiūris į ją.
„Iš pradžių vėjo jėgainės gąsdino, apie jas sklandė įvairiausi mitai. Prieš dešimtmetį viskas jau buvo aiškiau, aistros nurimusios. Bet per pastaruosius kelerius metus, kai atsinaujinančioje energetikoje stebimas gerokai aktyvesnis proveržis, vyksta intensyvios vėjo elektrinių statybos, tos baimės ir mitai pakilo tarsi iš senų patalų“, – šiandieninę situaciją įvertina UAB „Ekosistema“ visuomenės sveikatos specialistė Neda Smalinskienė.
Tiesa, mitų turinys šiek tiek pakito. Anksčiau dažnai buvo minima, kad karvės užtrūks ir nebeduos pieno, kad aplink vėjo elektrinę nebus galima vykdyti žemės ūkio veiklos – teks dideles teritorijas užleisti pievomis. Šie mitai jau praradę aktualumą ir minimi rečiau.
Dabar išsakant savo nerimą dėl vėjo elektrinių orientuojamasi į dvi temas – poveikį sveikatai ir paukščių žūtis.

Pervertinamas ir triukšmas, ir šešėliai
Specialistai, rengiantys poveikio visuomenės sveikatai vertinimus, susiduria su įvairiais gyventojų nusiskundimais dėl sveikatos. Tarp dažniausiai minimų – kylantis kraujospūdis, didėjantis nerimas, atsirandantys kojų skausmai, sunkumai vaikštant. Bet įdomu tai, kad gyvenantieji pirmoje zonoje, t. y. arčiausiai vėjo elektrinių, nei šių, nei panašių negalavimų nė nemini.
„Tokius dalykus paprastai pasakoja ir skundžiasi tolimesnėje kaimynystėje gyvenantys žmonės. Kaip rodo ilgametė patirtis, jie turi kitokių sumetimų – ar pavydi, kad kažkas gyvenantis artimesnėje zonoje gauna išmokas, o jie už kilometro ar pusantro jau nebegauna, ar tiesiog nenusiteikę priimti į jų akiratį įžengiančias naujoves. Didžiąja dalimi tie nusiskundimai – mitai. Nei mokslinėje literatūroje, nei specifiniuose tyrimuose tokio poveikio nustatyta nebuvo“, – pabrėžia N. Smalinskienė.
Tarp kitų dažnai pasitaikančių nusiskundimų – triukšmas ir šešėliavimas. Šie efektai iš tiesų lydi vėjo elektrinių veiklą, tačiau dažniausiai jie išpučiami į burbulą, su realybe neturintį nieko bendro.
„Jei bendrai kalbėtume apie triukšmą, per laiką jis gali erzinti, dirginti, bet atitinkamai turėtų būti daug didesnis negu tokiu atstumu nuo vėjo elektrinės atsklindantis. Gyvenamųjų patalpų kambariuose slenkstinės labai mažos vertės yra dar mažesnės negu išorėje, nesiekiančios dešimt decibelų, tad šnaresio ar panašaus jam prilygstančio garso gyventojai pajusti negali“, – tikina visuomenės sveikatos specialistė.
Teisės aktais apibrėžtoje zonoje aplink vėjo elektrinių parką triukšmas turi būti suvaldytas iki leidžiamų verčių. Pavyzdžiui, nakties metu gyvenamojoje teritorijoje jis negali viršyti 45 decibelų.
Kaip rodo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro matavimai, kurie yra atliekami reaguojant į gyventojų skundus, tos vertės nėra pažeidžiamos. Nė vienas tyrimas neparodė, kad triukšmas nėra suvaldytas.
„Šešėliavimo sukeliamas nerimas, susierzinimas – tai jau ne mitas. Jei gyvenamojoje aplinkoje pasikartojantis blykčiojimas būtų nemažą laiko tarpą, jis iš tiesų vienus daugiau, kitus mažiau, priklauso nuo jautrumo, galėtų erzinti. Todėl yra nustatytos normos, kuriomis apibrėžiama šio poveikio trukmė, – gyvenamojoje aplinkoje šešėliavimas negali viršyti 30 valandų per metus. Jų labai paisoma, artėjant prie maksimalios 30 valandų trukmės paprastai parenkamos poveikį mažinančios priemonės, kad gyventojai būtų trikdomi kuo mažiau“, – aiškina N. Smalinskienė.
Sparnas užkris ant gyvenamojo namo – kartais gyventojai įsivaizduoja ir tokią grėsmę. Pašnekovė  vadina ją „mitų mitu“ ir tikina, kad toks scenarijus visiškai nerealus, kadangi tiesiogiai po vėjo elektrine jokių statinių nėra. Net darant prielaidą, kad įvyks avarija ir sparnai kažkokiu būdu atitrūks nuo stiebo, neįmanoma, kad sunkios konstrukcijos detalės būtų išblaškytos dideliu atstumu ir pasiektų gyvenamąją aplinką.
N. Smalinskienė primena, kad vėjo jėgainės statomos ne mažesniu saugos atstumu iki gyvenamojo namo nei 300 metrų.

Paukščiai nesiliaus čiulbėję
Paukščių mylėtojai taip pat gali būti ramūs. Vėjo elektrinės – ne daržo baidyklės, paukščių jos neatbaido.
„Pastaraisiais metais būtent dėl paukščių kyla didžiausios įtampos. Žmonės įsivaizduoja, kad ten, kur sukasi vėjo elektrinė, paukščiai išnyksta. Sako: niekada nebeatskris, nebečiulbės aplinkui… Galiu patikinti, kad tokios baimės visiškai nepagrįstos, atliekami stebėjimai to nepatvirtina. Patys neseniai dalyvavome tyrime, matavome garso lygį po vėjo elektrinėmis laukuose – visoje zonoje skraidė vyturiai, įvairūs žvirbliniai, gausybė paukščių“, – ramina pašnekovė.
Didiesiems, plėšriesiems paukščiams vėjo elektrinė gali tapti grėsmę keliančia kliūtimi. Bet tiek patys paukščiai per laiką pastebi atsirandančias kliūtis ir keičia savo kelius vengdami susidūrimo, tiek atliekant ilgus, kruopščius tyrimus vėjo elektrinėms parenkamos tokios vietos, kad paukščių perimvietės ir buveinės būtų kuo mažiau trikdomos.
„Planuojant statybas taikomi aplinkosauginiai reikalavimai spaudžia vėjo elektrines į pačias saugiausias vietas – tiek dėl žmonių, tiek dėl paukščių“, – tikina N. Smalinskienė.

NT vertė, žemės ūkis nenukenčia
Viena didžiausių gyventojų baimių yra turimo būsto vertė, kuri esą dėl vėjo elektrinių statybų galėtų kristi. Tačiau pašnekovei neteko matyti nė vieno tyrimo, įrodančio, kad vėjo elektrinės kerta per nekilnojamojo turto kainą.
„Yra atlikta nemažai vertinimų, bet pagrindžiančių, tiesiogiai parodančių kainos pokytį būtent dėl šios veiklos man neteko matyti. Kita vertus, kalbant apie šį poveikį, kas vieniems yra minusas, kitiems – pliusas. Kažkam horizonte besisukančios vėjo jėgainės pagyvina kraštovaizdį ir tampa papildoma paskata įsigyti sklypą būtent ten, o kažkam tokia kaimynystė bus nepriimtina“, – svarsto N. Smalinskienė.
Vis dar iškyla gąsdinimų, kad vėjo jėgainės išstumia iš laukų tiek gyvulininkystę, tiek augalininkystę. Tai dar vienas senas mitas tebesklandantis, nors daugelyje šalies vietovių šios veiklos kuo puikiausiai sugyvena. Vėjo jėgainės ne tik nekelia jokios grėsmės tradicinei veiklai, bet sukuria geresnes sąlygas ją vystyti.
„Vėjo elektrinių parkų teritorijoje dažnu atveju sutvarkoma visa infrastruktūra. Yra atitinkami reikalavimai keliams, jų tankumui, sutvirtinimui ir prieš pradedant statybas pagrindiniai keliai, privažiavimai yra sutvarkomi. Ūkininkai, aplinkiniai gyventojai, bendruomenės iš to tik išlošia“, – primena ji.
Žemės ūkio veiklai jokie apribojimai nėra taikomi. Vėjo elektrinė paprastai įrengiama 20 arų sklype, iškart už jo ribų ūkininkas gali tęsti savo įprastus darbus. Dažnas vaizdas – visai šalia besiganančios karvės, aplinkui plytintys laukai.