Vėjo energetikos Lietuvoje 20-metis: idėja subrandinta po bažnyčios skliautais

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

Raseinių kraštovaizdis modernėja – jį keičia Kelmėje, Jurbarke statomos vėjo jėgainės, kurios puikiai matomos ir mūsų krašte. Raseinių rajone taip pat vystomi keli vėjo elektrinių parkai. Vėjo energetika, sparčiai plėtojama visoje šalyje, šįmet mini simbolinę pradžią – lygiai prieš du dešimtmečius Vydmantuose buvo pastatyta ir į bendrą energetikos sistemos tinklą įjungta pirmoji vėjo jėgainė. Nors šiandien statomos gerokai aukštesnės ir galingesnės vėjo elektrinės, senoji Vydmantuose tebesisuka ir tebegamina švarią, saugią žaliąją energiją.
Ja tebesirūpina Aidmantas Bernatonis, prieš du dešimtmečius būtent šiam tikslui įkurtos UAB „Dalis gero“ direktorius, lydėjęs visus anuomet unikalaus projekto etapus – nuo idėjos iki pirmųjų pagamintų kilovatvalandžių.

– Vėjo jėgainės, davusios impulsą atsinaujinančios energetikos plėtrai Lietuvoje, iniciatorė buvo… Kaišiadorių vyskupija. Kodėl Katalikų bažnyčiai parūpo ši veikla, rodos, niekaip su ja nesusijusi?
– Kaišiadorių vyskupiją, beje, mažiausią Lietuvoje, siejo ilgametė partnerystė su Magdeburgo vyskupija. Vokiečiai čia vežė labdarą, įgyvendino įvairius paramos projektus, kol galiausiai nutarė savo partneriams duoti meškerę – padėti patiems užsidirbti lėšų bažnyčios vykdomiems socialiniams ir sielovadiniams projektams. Apie 2000-uosius jie pasiūlė statyti vėjo jėgainę, kuri būtų pirmoji Lietuvoje, taigi ne tik leistų užsidirbti, bet ir skleistų žaliosios energetikos idėją šalyje.
Magdeburgo vyskupija turėjo tokios patirties. Jos įsteigta įmonė „Gero AG“ valdė kelis vėjo jėgainių parkus ir pati gamino elektros energiją. Katalikų bažnyčios mokymui tokia veikla neprieštarauja – jame taip pat kalbama apie aplinkos, kūrinijos išsaugojimą, gamtos jėgų panaudojimą geriems dalykams.
Nenorėjome sulaukti priekaištų, kad bažnyčia nemoka mokesčių ir panašiai, todėl įsteigėme uždarąją akcinę bendrovę. Pavadinome ją UAB „Dalis gero“ ir mokesčius mokame tokius pat, kaip ir kiekvienas UAB‘as.

– Kaip jūs pats įsitraukėte į šią veiklą? Ar turėjote tam reikalingų žinių?
– Mano pažintis su vėjo jėgainėmis apsiribojo tuo, kad kadaise viešėdamas Danijoje pažįstamo ūkininko buvau pakviestas į pikniką, kurį jis surengė po vėjo jėgaine. Atsimenu, žiūrėjau į besisukančius sparnus ir grožėjausi jais. O supratimo, nors turėjau inžinieriaus išsilavinimą, buvo mažai, tiksliau – nebuvo jokio. Ėmęsis kuruoti šį projektą nei pats daug išmaniau, nei čia, Lietuvoje, turėjau kieno pasiklausti.
Prisiminimui tebelaikau 2000 metais išsikirptą „Lietuvos ryto“ straipsnį. Rašyta, kad Alytaus rajone žmogus prie katilinės kamino pritvirtino sparnus ir gamina vėjo energiją, tai buvo pateikta kaip sensacija. Taip ir buvo, o šiandien žiūrint į tą nuotrauką ima juokas. Kokį mes šuolį padarėme!
Vėjo energetika Lietuvoje tuomet mažai kam buvo įdomi. Šiuo reikalu domėjosi pavieniai entuziastai, o verslininkai, bankininkai, valdininkai tik iš šalies stebėjo, kaip čia mums seksis.
Elektros tiekėjai, įpratę prie centralizuoto energijos tiekimo, jos kratėsi, esą kažkas čia jungsis prie jų tinklų, sugadins. Bankai paskolų neteikė – jiems buvo neaišku, kokie čia mūsų tikslai, koks atsipirkimas, kokią naudą sukursime. Ir visur kitur susidūrėme nebent su deklaratyviu žaliosios energijos palaikymu, bet praktiškai jo neturėjome. Pajudėjome tik vokiečių dėka. Magdeburgo vyskupijai laidavus gavome paskolą Vokietijos banke ir pradėjome darbus.

– Įsibėgėjant vėjo parkų kūrimui vystytojai taupė veždami į Lietuvą naudotas jėgaines. Kokią pasirinkote jūs?
– Nuo pokario laikų buvo ne vienas bandymas kažką sukonstruoti, padaryti. Mano senelis apie 1946-uosius Mosėdyje taip pat buvo pasidaręs majaką – sukalė medinį bokštą prie namo galo, pritaisė sparnus prie trofėjinės mašinos generatoriaus ir esant vėjui namie šviesdavo lemputė. Sovietmečio pabaigoje vėjo jėgainę buvo pasistatęs Vyšniūnų kolūkis Prienų rajone, apie 1990-uosius entuziastai buvo pastatę kelias savadarbes vėjo elektrines prie Palangos gelbėjimo stoties, tačiau jos veikė tik iki pirmos rimtesnės audros. Apie 2002 metus Lietuvoje iškilo pirmosios gamyklinės naudotos mažos galios vėjo jėgainės iš Danijos.
Tačiau mes pirmieji Lietuvoje pastatėme naują pramoninę vėjo elektrinę. Pradėję įgyvendinti šią idėją puikiai supratome, kad sulauksime daug dėmesio ir nuo to priklausys tolesnė vėjo energetikos plėtra ir požiūris į ją. Viską darėme su didele atsakomybe, rinkomės geriausius to meto sprendimus.
Pirmoji elektrinei numatyta vieta buvo už Jūrų muziejaus Kopgalyje. Tai buvo šviesios atminties muziejaus įkūrėjo ir direktoriaus Aloyzo Každailio svajonė. Gerą pusmetį dirbome kartu bandydami ją įgyvendinti. Tačiau, kadangi Kuršių Nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, savo planus turėjome nukreipti kitur. Pasirinkome Vydmantus, vietą netoli kelio Kretinga–Palanga, kur geras vėjingumas. Be to, jėgainė turėjo atlikti ir demonstracinę funkciją, tad ši gerai matoma ir prieinama vieta puikiai tiko.
Konsultantai iš Vokietijos pasiūlė mums statyti Vokietijos kompanijos „Enercon“ gamybos 600 kilovatų galios vėjo elektrinę „E-40“.
Tai buvo pagal pažangiausias technologijas pagamintas patikimiausias ir mažiausiai techninių gedimų turintis modelis.
Kompanijos „Enercon“ įkūrėjas ir savininkas Aloys Wobben pirmąją elektrinę 1984 metais buvo sukonstravęs tiesiog savo garaže. Įspūdinga, kad jau 1992 metais „Enercon“ buvo absoliuti vėjo jėgainių technologijos ir gamybos lyderė Vokietijoje. Kompanijos gaunamą pelną šviesios atminties A. Wobben investuodavo į mokslinius tyrimus savo įkurtame institute ieškodamas galimybių, kaip naudojant gamtos jėgą aprūpinti vandeniu Afrikos šalis, kaip švari energija galėtų pakeisti iškastinio kuro vartojimą pasaulyje. Laikome didele garbe, kad ši šviesi asmenybė atvyko į mūsų jėgainės atidarymą 2004 metais. Teko jį pažinti kaip kuklų žmogų, savo gyvenimą ir talentą paskyrusį kilniems tikslams.

– Kaip vyko pats paleidimas? Kiek truko dokumentų derinimo, poveikio aplinkai vertinimo etapas?
– Tai buvo visiškai naujas iššūkis tiek mums, tiek institucijoms. Vėjo energetika Lietuvoje nebuvo aiškiai reglamentuota, tad lygiagrečiai su mūsų projektu buvo kuriami teisės aktai. Ne viskas ėjosi sklandžiai, kai kurias procedūras teko kartoti, ir ne vieną kartą. Projekto idėja pradėta vystyti 2000 metais, o jėgainė paleista tik 2004-aisiais, taigi viskas užtruko ketverius metus. Tuomet tai atrodė daug, tačiau šiais laikais vėjo energetikos projektų įgyvendinimas trunka dar ilgiau.

– Pastarąjį dešimtmetį griuvo ne vienas mitas apie vėjo elektrinių poveikį aplinkai ar žmogui, bet ir šiandien ne visi jas pasitinka džiugiai. Dėl ko labiausiai gyventojai nuogąstavo anuomet?
– Įdomu tai, kad pačioje pradžioje aplinkiniai gyventojai žiūrėjo ramiai. Bet netrukus pasirodė įvairūs kurstytojai, gąsdintojai ir net tie gyventojai, kurie anksčiau buvo nusiteikę draugiškai, ėmė baimintis. Buvo renkami parašai, vyko protestai, tai gerokai stabdė visą reikalą. Pakakdavo vieno menkai argumentuoto laiško ir procedūrą tekdavo kartoti iš naujo – perdarant, papildant, sugaištant daug brangaus laiko. Gali suprasti – juk nė vienas valdininkas nebuvo atleistas už tai, kad jis kažko neleido. Bet už tai, kad kažką leido, atleistas ne vienas. Taip ir dirbome. Tie dalykai, matom, ir šiandien tebevyksta.
O mitų buvo įdomių. Tuomet žmonės dar laikė karves – bijojo, kad jos užtrūks, pieno sumažės. Dabar karvių jau nebėra, tik kad jos dingo ne dėl vėjo malūnų. Kurmiai išnyks, paukščiai žus… Tos pačios nesąmonės, kaip ir šiandien. Jas skleidusi entuziastų brigada vėliau reiškėsi ir kitose vietose, gąsdino žmones visur, kur tik buvo statomos jėgainės. Net buvome sugalvoję tokį pavadinimą – žaliasis reketas.

– Prisijungimas prie tinklų – dar vienas iššūkis?
– Daugiau bėdos buvo su jau pastatytos jėgainės pridavimu elektros tinklams, apmokėjimu už pagamintą elektros energiją. Pirmuosius du mėnesius turėjome tiekti ją už dyka, kol nepasirašėme sutarties supirkėjo padiktuotomis sąlygomis. Tuo metu biznio kaip ir neturėjome. Supirkimo kaina buvo maža, tad to pyrago neteko daug ragauti, išskyrus garbę būti šioje srityje pirmiesiems. Tik nuo 2007-ųjų, kai buvo padidintas elektros energijos supirkimo tarifas, pradėjome gauti naudą.

– Ar po dviejų dešimtmečių eksploatavimo tebeturite naudos?
– Dabar elektros energiją galime parduoti tik per nepriklausomą tiekėją, kuris atsiriekia savo dalį pyrago, tad uždirbame mažiau. Bet, aišku, skųstis negalime, nes pati jėgainė jau yra atsipirkusi ir tebegamina elektros energiją – kasmet apie 1,5 mln. kilovatvalandžių (KWh). Šįmet minime pirmosios vėjo elektrinės 20-metį. Įprastai vėjo elektrinės paskaičiuotos dirbti 25 metus, bet tinkamai prižiūrint jos gali tarnauti daug ilgiau. Manau, kad sėkmingai ją eksploatuosime dar bent dešimtmetį. O naudą jaučiame – džiaugiuosi, kad su mūsų parama galime išlaikyti ne tik mūsų vyskupijos sielovadines organizacijas – „Caritas“, Jaunimo, Šeimos, Katechetikos centrus, bet paremti ir kitas krikščioniškas iniciatyvas.