Vėjo jėgainės ir paukščiai – saugi kaimynystė įmanoma

Siųsti Versija spausdinimui

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

Vėjo jėgainės reikšmingos įtakos bendram paukščių žuvimui nedaro. Kliūtimi jos gali tapti tik kelioms rūšims, tarp jų – ir Raseinių krašte lizdus sukantiems plėšriesiems paukščiams, iš dalies ir gandrams, bet tam yra apsaugos priemonių, maksimaliai veiksmingai naudojamų visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. „Baimintis tikrai nereikia – paukščiai iš Raseinių krašto neatsitrauks“, – tvirtina Lietuvos ornitologų draugijos direktorius, vyr. biologas ekspertas Liutauras Raudonikis, užtikrinantis, kad ir iškilus jėgainėms mūsų kraštas bus toks pat patrauklus sparnuočiams.

Ornitologai – už vėjo energetikos plėtrą
Vėjo energetikos plėtrai priartėjus prie Raseinių, tiek vietos gyventojai, tiek gamtininkai ėmė dairytis į dangų svarstydami, kaip su šiuo nauju peizažu susigyvens sparnuočiai.
Specialistai į šį klausimą jau seniai yra atsakę. Jų pozicija – ne prieš vėjo elektrines.
Lietuvos ir tarptautinės ornitologų organizacijos vienareikšmiškai pasisako už atsinaujinančios energetikos plėtrą, nes ji gali būti visiškai saugi. Su sąlyga, kad bus vystoma atsakingai – šiuolaikinės technologinės galimybės tai leidžia, joms tobulėjant kasdien atsiranda naujų, patikimesnių saugiklių.
„Ne tik gali, bet ir sugyvena, – paklaustas, ar gali vėjo energetika sugyventi su paukščiais, patikina Lietuvos ornitologų draugijos vadovas L. Raudonikis. – Tiek Vakarų Europos, tiek Amerikos šalių, kur yra didžiulis vėjo elektrinių tinklas, patirtis tą rodo. Yra jautrių vietų tam tikroms paukščių rūšims, tačiau bendra žinia yra ta, kad vėjo jėgainės nedaro didelės įtakos bendram jų žuvimui.“
Šią žinią jis grindžia Europoje ir Amerikoje atliktais moksliniais vertinimais nustatant paukščių žūtis dėl žmogaus sukurtų kliūčių. Pirmoje sąrašo vietoje – pastatų langai, patys stikliniai pastatai. Šalia jų aptinkama apie 50 procentų visų žuvusių sparnuočių. Antroje vietoje – transportas, trečioje – elektros perdavimo oro linijos, ketvirtoje – pesticidai. Kiekviena iš šių kliūčių įvertinta dešimtimis procentų. Tuo metu dėl vėjo energetikos žūsta vos 0,1 procento paukščių.
Ir dar vienas palyginimas: atlikus stebėjimus Danijoje, kurioje vėjo energetika plačiai išplėtota, paaiškėjo, kad telekomunikacijos bokštai paukščius pražudo dešimtimis kartų dažniau nei vėjo jėgainės.
„Nuo 2012 metų vykdydami monitoringą veikiančiuose vėjo jėgainių parkuose matome, kad kai kurios rūšys, pavyzdžiui, pempės, gana gausiai žūstančios po elektros oro linijomis, vėjo parkuose peri, maitinasi – ir nėra nė vieno žuvimo atvejo. Keista, mes nežinome, kodėl jos nemato elektros laidų, o jėgainių išvengia. Bet tai ilgamečių stebėjimų patvirtintas faktas“, – sako L. Raudonikis komentuodamas dviejuose Pagėgių savivaldybės vėjo parkuose dešimtmetį trukusius reguliarius stebėjimus.

Galimas reikšmingesnis poveikis – tik dešimčiai rūšių
Ornitologai nemato priežasčių dėl vėjo energetikos skambinti pavojaus varpais. Tiesa, problema yra – tai poveikis kai kurioms paukščių rūšims.
Kai kurioms, pabrėžia pašnekovas, nes, pavyzdžiui, aplink jėgaines besibūriuojančioms žąsims jokio neigiamo poveikio nebuvo pastebėta. Nei Lietuvos ornitologų draugijos Pagėgių rajone atliekamas monitoringas, nei Pajūrio tyrimų ir planavimo instituto stebėjimai dideliuose Šilutės rajono vėjo jėgainių parkuose jų žūčių neužfiksavo, nors tose teritorijose per dieną skrenda, maitinasi, laikosi tūkstančiai žąsų.
„Žąsys susidūrimų išvengia, bet yra paukščių rūšių, kurios kenčia. Europos Komisija yra parengusi rekomendacinį sąrašą, kurioms paukščių rūšims vėjo elektrinės gali kelti problemų. Jis ganėtinai neilgas – Lietuvai aktualios iki dešimties rūšių. Pasitaiko pavienių atvejų, kai parke per sezoną žūva viena kita naktį migruojanti kregždė, nykštukas ar strazdas, bet sąraše jų nėra. Į sąrašą įtrauktos rūšys, kurioms galimas reikšmingas poveikis“, – aiškina L. Raudonikis.
Galimas neigiamas poveikis pirmiausia yra sklandančių plėšriųjų paukščių populiacijoms. Lietuvoje – ereliams rėksniams, jūriniams ereliams, ereliams žuvininkams, juodiesiems ir rudiesiems pesliams, vapsvaėdžiams, potencialiai – ir juodiesiems gandrams.
Tai lemia jų medžiojimo ypatumai. Pavyzdžiui, jūrinis erelis, sklandydamas maždaug jėgainių menčių lygyje, kelių šimtų metrų aukštyje, sutelkia dėmesį į grobį ir neįvertina jo paties tykančio pavojaus – atsiduria per arti mentės. O kadangi dideli paukščiai nėra tokie manevringi kaip kregždės ar kiti mažesnieji, net ir pamatę kliūtį paskutiniu momentu nesugeba išlaviruoti.
„Šie paukščiai, tiek ereliai rėksniai, tiek suopiai, tiek pesliai, peri miške, o maitinasi pamiškėse, atvirame agrariniame kraštovaizdyje. Jie žūsta ne prie lizdų, o būtent šiose atvirose erdvėse. Tarkim, vištvanagis, perėdamas miške, ten ir tūno labai retai pasirodydamas kur nors atviruose laukuose. Jis nėra priskiriamas prie tų rūšių, kurioms jėgainės kelia pavojų. Yra tokių paukščių rūšių, kurios vengia jėgainių, pavyzdžiui, migruojančios gervės nesileidžia ir nesibūriuoja vėjo parkuose ir aplinkinėse teritorijose. Ten jos pasirodo tik perėjimo metu, vedžiodamos jauniklius, bet ir tada žūčių išvengia“, – rūšių ypatumus dėsto ornitologas.

Apsaugos priemonės sparčiai tobulėja
Mūsų kraštas pastaruoju metu intriguoja gamtininkus ir paukščių stebėtojus. Anksčiau jūriniai ereliai čia buvo labai reti, o dabar Raseinių rajone, Blinstrubiškio miško biosferos poligone, – stabiliai peri nuo trijų iki keturių porų (iš viso Lietuvoje – 200 porų). Pernai čia buvo pasirodęs ir itin retas svečias – kilnusis erelis, dar vadinamas paukščių karaliumi.
Komentuodamas šią džiugią tendenciją L. Raudonikis sako nematantis priežasčių, kad vystant vėjo parkus ji pasikeistų.
„Paukščiai iš Raseinių krašto neatsitrauks. Taip, ereliams rėksniams ar jūriniams ereliams, sėkmingai čia perintiems aplink žuvininkystės tvenkinius, vėjo elektrinių kaimynystė galbūt mažiau pageidautina, bet yra keli dalykai, įgyvendinami visur pasaulyje, kurie bet kokią riziką maksimaliai sumažina“, – ramina specialistas.

Pirmiausia tai jautrių teritorijų apsauga. Kadangi didžiausia sparnuočių žūčių rizika yra arčiau veisimosi vietų, vėjo jėgainės turi būti nutolusios nuo jų saugiu atstumu – 500 metrų minimalus atstumas nuo lizdo, o 300 metrų nuo miško pakraščio. Antras efektyvus saugiklis – pati jėgainių įranga, kuri labai sparčiai tobulėja.
„Europoje paukščių saugumas užtikrinamas būtent šiais dviem būdais. Visada numatomos zonos, kur jėgainės nėra statomos – ten, kur didžiausias pavojus, arti lizdų. Šalyse, kuriose vėjo energetika labiau išplėtota, pavyzdžiui, Vokietijoje, apsauginės zonos sumažinamos“, – sako jis.
Taip pat egzistuoja daugybė technologinių apsaugos priemonių. Vienos iš efektyviausių – autoregistratoriai, fiksuojantys paukščius lazerinėmis kameromis.
„Kameros pamato artėjantį paukštį, užtenka iki 300 metrų, kad jėgainės sukimasis automatiškai sustotų ir paukštis nežūtų. Šiandien jų efektyvumas siekia 90 procentų. Mes siūlome įrengti autoregistratorius visose teritorijose, kur skraido paukščiai, kuriems vėjo elektrinės kelia grėsmę, taip, kaip daroma visoje Europoje. Šios priemonės labai tobulėja, nes jomis suinteresuoti visi, taip pat ir vėjininkai“, – aiškina L. Raudonikis.
Anot jo, vėjo elektrinių parkų vystytojams svarbu užtikrinti sparnuočių saugumą, nes to nepaisymas užtraukia atsakomybę, numatytą teisės aktuose. Kartojantis paukščių žūtims privaloma jėgainę išjungti visam laikotarpiui, per kurį jos veikla kelia grėsmę. Tarkim, jeigu per dvejus metus jėgainė užmušė du ar daugiau erelių, ji turi būti stabdoma viso veisimosi metu, t. y. 5–6 mėnesiams priklausomai nuo rūšies. Vystytojams tai reiškia didžiulius nuostolius.
„Taikant šias dvi priemones grėsmę galima sumažinti maksimaliai, iki atsitiktinių žūčių lygmens“, – sako Lietuvos ornitologų draugijos vadovas pastebintis, kad savo teritorijas šalyje vis labiau plečiantys vėjininkai linkę atsižvelgti į visas grėsmes ir jų mažinimą.

1 Komentaras

  1. Domas

    2024-11-19 22:41

    Kiek vėjininkai paklojo už tokį straipsniuką?