Vėjo jėgainės prisitaikė ir prie šikšnosparnių – patikima apsauga atitolina grėsmes
Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com
Šalyje plečiantis vėjo elektrinių ūkiui visuomenė aktyviai domisi jų poveikiu paukščių populiacijai.
Gamtosaugininkai primena, kad vystant bet kokią veiklą yra saugomi ne tik paukščiai, bet ir šikšnosparniai. Ir vieni, ir kiti dalijasi su vėjo jėgainėmis ta pačia erdve – skraido menčių sukimosi zonoje, tad jų apsaugai skiriamas maksimalus dėmesys. Ją užtikrina tiek teisės aktai, tiek šiuolaikinės technologijos, leidžiančios vystyti vėjo energetiką be žalos gyvajai gamtai. Ornitologai pastebi, kad nėra buvę nė vieno atvejo, kad dėl šikšnosparnių žuvimo tektų stabdyti vėjo elektrinės veiklą, nors tokią galimybę numato įstatymai. Vadinasi, taikomos apsaugos priemonės ir stebėjimai yra efektyvūs.
Aukštesnės jėgainės saugesnės
Statant naujosios kartos vėjo elektrines pavojus, kad tamsiuoju paros metu skraidantys šikšnosparniai gali susidurti su besisukančiomis vėjo elektrinių mentėmis, tampa mažiau aktualus. Tą rodo nuolatiniai stebėjimai, kuriais siekiama išsiaiškinti bet kokias grėsmes ir maksimaliai sumažinti jų poveikį.
„Dabartinės vėjo elektrinės yra didelės, jų mentys sukasi aukštai – žemiausias taškas siekia 70–80 metrų virš žemės paviršiaus. Didžioji dalis šikšnosparnių tokiame aukštyje neskraido. Tačiau atliekami tyrimai rodo, kad tam tikra grėsmė yra ir mes privalome į ją atsižvelgti“, – aiškina Lietuvos ornitologų draugijos vyriausiasis biologas ekspertas Gintaras Riauba.
Ypatingą dėmesį tyrėjai skiria šikšnosparnių migracijos laikotarpiu, kai dauguma rūšių skrenda į žiemavietes, esančias piečiau nuo Lietuvos. Taip pat stambesnėms šikšnosparnių rūšims, pavyzdžiui, rudajam nakvišai, skraidančiam gana aukštai, virš miško, tad ir vėjo jėgainių aukštis jiems yra pasiekiamas.
„Šikšnosparniai gali nukentėti nebūtinai tiesiogiai atsitrenkę į besisukantį sparną. Kartais juos gali sužeisti ir stiprūs vėjo sūkuriai, susiformuojantys už sparnuotės elektrinei sukantis dideliu greičiu, – tada šikšnosparniai patiria vadinamąją barotraumą. Šikšnosparniai neatpažįsta tų sūkurių, mes taip pat savo akimi jų nematome. Tiesa, jie būna pavojingi tik prie pačios sparnuotės“, – priduria G. Riauba pabrėždamas, kad fiksuojamos tik atskirų individų, jokiu būdu ne masinės žūtys.
Raseiniai pasižymi gamtos įvairove
Kai kurie kraštovaizdžio elementai šikšnosparniams itin svarbūs. Medžių alėjas, krūmų juostas, pamiškes, linijinius vandens telkinius – upes, upelius, netgi kanalizuotas upes – jie dažnai naudoja kaip perskridimo kelius. Vykstant poveikio aplinkai vertinimo procedūroms svarbu nustatyti, ar planuojamoje vėjo elektrinių parko teritorijoje yra šikšnosparnių naudojamų tokių elementų.
„Tyrimai atliekami naktį naudojant specialius ultragarso detektorius. Tyrėjas, parinkęs potencialiai svarbias šikšnosparniams vietas, registruoja jų ultragarso signalus ir tokiu būdu įvertina, kurioje vietoje tų perskridimų registruojama daugiausia. Toliau eina duomenų analizė ir vertinimas, ar tose vietose skraido vėjo elektrinėms jautrios, mažiau jautrios ar visiškai nejautrios šių gyvūnų rūšys.
Šikšnosparniai dažniausiai naudoja ant žemės esančius linijinius orientyrus. Bet perskridimas galimas ir virš atvirų plotų, esančių tarp gyvenviečių, vandens telkinių, miškų, medžių alėjų. Šios teritorijos naudojamos daug rečiau, bet jas taip pat svarbu ištirti“, – priduria pašnekovas.
Šikšnosparnių tyrimai moderniais ultragarso detektoriais Lietuvoje vykdomi jau keliolika metų. Gamtininkai sutaria, kad beveik visos 13–14 rūšių šalyje paplitusios gana tolygiai. Pasirinkus tinkamą vietą – stebint gyvenvietėse, prie senų parkų, vandens telkinių, ten, kur jie dažniausiai lankosi maitindamiesi ar ieškodami kur atsigerti, – visur Lietuvoje pavyksta užfiksuoti bent dešimt šių skraidančių žinduolių rūšių.
„Raseinių rajone aplinka įvairi, mozaikiška, čia vyrauja lapuočių, mišrūs miškų medynai ir šikšnosparniams tai palanku. Tiek populiacijos gausumu, tiek rūšių įvairove šios vietos gerokai lenkia, tarkim, Pietų Lietuva, kur kraštovaizdžiai skurdesni, monotoniškesni“, – įvertina G. Riauba, pats prieš keletą metų atlikęs tyrimus Raseinių krašte.
Interesai sutampa
Siekiant sumažinti galimą neigiamą poveikį šikšnosparniams yra taikomi tam tikri aplinkosauginiai reikalavimai, numatytos reikšmingos neigiamo poveikio prevencijos ir jo mažinimo priemonės.
Šios priemonės – veiksmingos, tad bendruomenės, kurių kaimynystėje planuojama vėjo energetikos plėtra, neturi pagrindo baimintis. Kalbos apie tarp turbinų menčių žūvančius šikšnosparnius – tik vienas iš mitų. Ilgamečiai tyrimai jau veikiančiuose vėjo jėgainių parkuose masinių žūčių nefiksuoja, o ženklaus šikšnosparnių sumažėjimo nepastebėta.
„Yra kelios priemonės, kurios padeda patikimai sumažinti grėsmę šikšnosparniams. Pirmiausia tai pasyvi priemonė – vėjo elektrinių stabdymas tamsiuoju paros metu, tvyrant tinkamam jiems skraidyti orui. Yra žinoma, kad šikšnosparnių aktyvumas didesnis, kai naktį temperatūra būna aukštesnė negu devyni laipsniai šilumos. Esant vėsesniam orui jie neskrenda arba skraidydami vengia atvirų plotų, tai yra kaip tik tokių vietų, kur vėjo elektrinės yra planuojamos ir statomos“, – aiškina pašnekovas.
Anot jo, taikant šią priemonę šikšnosparnių ir vėjo elektrinių interesai sutampa: ramiomis šiltomis naktimis jas išjungiant išvengiama grėsmės šikšnosparniams, bet nenukenčia ir vėjo parkų vystytojų interesai, kadangi esant silpnam vėjui jėgainės dirba mažesniu pajėgumu, generuoja mažiau elektros energijos.
Grėsmes efektyviai mažina ir techninės priemonės. Ant vėjo elektrinių, kurios yra arčiau šikšnosparniams svarbių kraštovaizdžio elementų, gali būti montuojami programuojami ultragarso detektoriai. Esant tam tikram šikšnosparnių aktyvumui, pavyzdžiui, per valandą užfiksavus 1–2 ultragarso signalus, sistema automatiškai reaguoja ir stabdo vėjo elektrinę.
„Kalbant apie šių priemonių taikymo dažnumą, Lietuvos ornitologų draugija rekomenduoja stabdyti tas elektrines, kurios stovi arčiau nei 300 metrų nuo miško ar kito šikšnosparniams svarbaus kraštovaizdžio elemento. Kolegų atlikti tyrimai rodo, kad tolstant nuo miško jau ir 50 metrų atstumu šikšnosparnių perskridimų skaičius sumažėja ženkliai, daugiau kaip dvigubai. Kuo toliau nuo miško, tuo tų perskridimų atviroje vietoje mažiau“, – aiškina G. Riauba pabrėždamas, kad apsidrausdami ornitologai nurodo net kelis kartus didesnį apsauginį atstumą.
Elektrinės šikšnosparniams saugiu atstumu nuo miško atitraukiamos jau pradiniame vėjo parko planavimo etape. Tačiau pasitaiko atvejų, kai vystytojai, derindamiesi prie daugybės reikalavimų, neturi realios galimybės išlaikyti 300 metrų atstumo. Tuomet tiriama konkreti vieta: atliekami stebėjimai visą šikšnosparnių skraidymo laikotarpį, t. y. nuo gegužės mėnesio pradžios iki spalio pabaigos, vertinama, ar užfiksuotas skrydžių intensyvumas yra reikšmingas. Tokiais atvejais kaip alternatyva atitraukimui rekomentuojamas naktinis elektrinės stabdymas.
Tyrimai trunka ir pirmus trejus veiklos metus
Vėjo energetikai Lietuvoje žengiant į trečią dešimtmetį reikšmingos patirties turi sukaupę ir šios veiklos įtaką gyvajai gamtai stebintys specialistai. Apie galimas grėsmes jie kalba remdamiesi tyrimais, paneigdami vis dar tebesklandančius mitus.
„Jautrūs žmonės gali nerimauti, – šypteli pašnekovas. – Mes taip pat pripažįstame, kad vėjo elektrinės kelia tam tikrą grėsmę šikšnosparniams. Bet pagal atliktus tyrimus, jų rezultatus stengiamės planuoti taip, kad tas galimas poveikis būtų kuo mažesnis.“
Jis pabrėžia, kad pastačius vėjo jėgainių parką tyrimai tęsiami dar trejus metus – vykdoma registracija nakties metu, be to, po visomis besisukančiomis elektrinėmis ieškoma žuvusių paukščių ir šikšnosparnių. Teisės aktais yra nustatytos reikšmės, pagal kurias, radus tam tikrą skaičių negyvų šikšnosparnių, elektrinė turi būti stabdoma.
„Tai dar vienas saugiklis, nuraminimo signalas žmonėms, kurie rūpinasi šikšnosparniais. Kiek teko bendrauti su kolegomis, nėra buvę nė vieno atvejo, kad dėl šikšnosparnių žuvimo būtų stabdoma vėjo elektrinės veikla. Visiškai pakanka rekomendacijos stabdyti ramiomis, šiltomis naktimis. Tai patikima šikšnosparnių apsauga“, – sako G. Riauba.
