Vėjo malūnai
Viktoras Vitkus
XIX – XXa. pirmoje pusėje Lietuvoje buvo gausu vėjo malūnų. Savo aukštais (iki 20m ir net daugiau) siluetais jie buvo raiškūs ir įspūdingi kraštovaizdyje. Tačiau beveik visi jie išnyko. Pirmojo pasaulinio karo metu daug jų sudegino vokiečiai.
Štai kaimyniniame Jurbarko rajone liko tiktai po vieną Jurbarko – Asleksandravos dvare, Skirsnemunėje ir Veliuonoje. Panaši situacija buvo ir mūsų krašte. Apie daugelį buvusių malūnų sužinome tik iš įvairių šaltinių.
Jonas Brigys surinko istorinę medžiagą apie Raseinių krašto dvarų pramonę, kurioje minimi 2 vėjiniai malūnai. Pirmasis, pagal 1881m. informaciją, buvo Paklanių dvaro savininko Grincevičiaus Vladislovo Liudviko valdose. Kitas malūnas (1925m. informacija) priklausė Bagdoniškės dvaro savininkėms Suchockaitei Teofilei ir Suchockaitei – Olienskienei Kristinai. Tai 6x 6×12 m medinių sienų, gontų stogo avarinės būklės statinys. Malūnui priklausė: medinė avarinės būklės trobelė (13×6,60×2 m) dengta šiaudais, tokios pat būklės dengtas šiaudais ( 14x6x2 m) medinis tvartas.
1892 metų Kauno gubernijos atmintinėje knygutėje sakoma, kad Raseinių valsčiuje buvo vienas vėjinis malūnas, kurio metinė apyvarta siekė 12000 rub., pelnas – 200 rub. (?). Gal tai buvo Ilgižių I kaimo vėjinis malūnas, statytas 1885 metais?
1893 – 1907 metų Raseinių Švč.Trejybės cerkvės inventoriuose minimas Skerbų vėjinis malūnas, apie kurį jau buvo rašyta. Leonas Jurša knygoje „Auksinė Šiluvos karūna“ mini Šiluvos vėjinį malūną, išgabenta į Rumšiškes. Dar 1983 metų kultūros ir istorijos paminklų sąrašuose yra jau sunaikintas Šiluvos seniūnijos Medingių kaimo vėjinis malūnas, turėjęs vietinės reikšmės architektūros paminklo statusą (AtV – 589).
Dabar tokie objektai priskiriami technikos paminklų kategorijai. Funkciniais dydžiais ir pasukimo pagal kryptį konstrukciją, vėjiniai malūnai yra dviejų tipų: vienstiebiai ir kepuriniai. Vienstiebiai vėjo malūnai (liaudies vadinami bukiniais, ožiniais ) neaukšti, iki 12m, ir tik retai aukštesni. Toks malūnas buvo Šiluvos sen., Akmenės kaime. Tai dviejų aukštų ant akmeninių pamatų su platrinkėmis statinys. Statybos ir architektūros instituto archyve išliko jo brėžiniai.
Kepurinių vėjo malūnų Lietuvojebuvo daugiau. Jie įvairesnių medžiagų ir konstrukcijų. Šie statiniai turėjo 3 – 5 aukštus ir siekė 20m aukštį. Paskutinis vėjo malūnas Raseinių rajone buvo Betygalos sen., 0,65 km į šiaurės rytus nuo Žibulių kaimavietės. Vieni sako, kad jis veikė dar pirmaisiais pokario metais, antri tvirtina matę „gyvus“ sparnus dar net 1953 metais. Yra žinių, kad jis veikė 1847-1958 metais. Malūnas medinis, aštuonbriaunis, ant aukšto akmenų mūropamato. Sparnai sulūžę, stogas ir liemuo – skiedrų.
1980 metais, vykdant Raseinių rajono žemės ūkio naudmenų inventorizacijos lauko darbus, buvo fiksuota nemaža dalis vidaus techninių įrengimų. Kurį laiką sklido gandas, kad į malūną „nusitaikė“ Rumšiškės muziejus. Tačiau tai ir liko tik gandas. 1994m. vasarą į Ilgižius buvo atvykusi Ela Boc iš Kalifornijos. Vaikystės draugės, vandens malūno Maslausiškėse savininkės Ernos Badendorf paskatinta, viešnia užsikrėtė idėja susigrąžinti savo tėvo vėjo malūną ir prikelti gyvenimui. Viską suskaičiavusi, sumanymo p. Ela Boc atsisakė: per daug kainuotų darbai.Gerokai sunykęs jis demontuotas 2006 metais. Iš jo rąstų pastatytas 10m aukščio kryžius Žibulių kaimo vietinių kelių sankirtoje. Kryžių dirbdino keturi vietiniai meistrai. Prasminga, kad vėjo malūnas nebuvo ištrintas iš čiabuvių atminties, o įamžintas kitame pavidale. Pasak A.Kurminienės, dar liko medžiagos kryžiaus tvorelei.
Literatūra ir šaltiniai
1. J.Brigys. Raseinių krašto dvarų pramonė R. 2005
2. Raseinių šv. Trejybės cerkvės 1893 – 1907m. inventorius
3. V.Barevičius, G.Gardauskienė. Vienintėlis ir paskutinis.//Kauno kraštas. Nr. 36 1995-03-09
4. V.Vitkus. Prasminga rudens atostogų diena. // Raseinių žinios. 2007-11-09. Nr.27 ( 27 )
