Vėl susitiksime amžinajame gyvenime… 1934 metų Vėlinės Raseinių kapinėse

Jonas Brigys,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas

Kiekvienų metų lapkričio pirmosiomis dienomis net ir atokiausių Lietuvos vietovių kapinės suspindi Vėlinių žiburėlių šviesa, kuri primena mirties prarajos nuo mūsų atskirtus žmones. Tačiau ta švieselių jūra ne visada buvo tokia ryški. Daugiau nei prieš 90 m. Visų Šventųjų dieną po Raseinių kapines vaikščiojęs raseiniškis tuos žiburėlius matė tik kur ne kur. Jis nerašė apie čia sutiktus žmones – tik paminėjo, kad tądien kapinės buvo perpildytos. Daugiausia dėmesio skirta antkapiniams paminklams, juose įrašytoms epitafijoms. Beveik prieš šimtmetį pramintu takeliu paėjėkime ir mes…
***
RASEINIAI. Visų Šventųjų diena. Liūdna, pilka rudens diena. Šiandien kapinės perpildytos. Tai šen, tai ten ant kapų mirga žvakių šviesos, kur ne kur šie improvizuoti žibintuvėliai plazdena spalvingomis liepsnelėmis. Atrodo, kad visus šiuos kapus gaubia kažkokia didi, iškilminga paslaptis. Ore virpa žodžiai: memento mori – prisimink mirtį!

Mirusiųjų miestas. Anot ant pamaldžių tėvų dominikonų rankomis pastatyto paminklo iškaltų žodžių, tai tylusis miegančiųjų, „kurie laukia tos didžiosios prisikėlimo dienos“, miestas.
Vaikštome tarp kapų. Čia, prie mažos koplyčios, jau pasvirusios per daugelį metų, guli daugybė didelių, plokščių, stačiakampių granito akmenų. Laikas nenuilstamai braižė jų paviršių, apgaubė pilkomis samanomis. „Sic transit gloria mundi“ – taip praeina pasaulio šlovė! Šie žmonės, kadaise garsūs ir reikšmingi, dabar miega vieniši, o ant jų kapų auga samanos. Tiek daug šių akmens plokščių. Štai akmuo su seniausia data – 1821. Pavardė neįskaitoma. Kitas – Cydzik – 1847. O čia – Woytkiewicz, 1862. Seni laikai. Toliau visiškai samanomis apaugusi plokštė, jas pašalinus galima perskaityti – pulkininkas leitenantas… (pavardė visiškai neįskaitoma) 1861. Čia guli sukilėlio, šio laisvės kovotojo, kūnas… Norisi atsiklaupti ir apkabinti šį šaltą, samanotą akmenį, nes po juo miega širdis, kuri mokėjo mylėti, kovoti ir paaukoti savo gyvybės duoklę. Tai didvyrio kapas.
Toliau – dar viena plokštė, o šalia jos – maloningos rankos palikta rudens gėlių puokštė. Skaitome – Franciszek Dąbrowski, buvusios Lenkijos armijos vėliavnešys, gimęs 1772 m. Mirties datos nėra. Taigi šis vyras gyveno prieš pusantro amžiaus. Kada jis galėjo būti vėliavnešiu? Tikriausiai 1831 m., kai jam buvo 57 metai. Taigi, vėl tas kruvinas kelias link laisvės saulės.

Visų tų, kurie stojo į mirtiną kovą „už mūsų ir jūsų laisvę“, svajonės ir troškimai išsipildė, o jie miega čia, pamiršti, ant jų kapų auga samanos…
Dar vienas įrašas – Marja z Zalewskich Giedyminowa, mergautinė pavardė Zalewski, 1855 m. – likusios raidės vėl neįskaitomos. Lietuvos kunigaikščių pavardės! Ar jos kaip nors susijusios su praeitimi?
Tarp šių negyvų akmenų netrūksta emocijų. Štai du dideli pusapvaliai akmenys, o ant jų – granito kubas su metaliniu kryžiumi viršuje. Neįskaitoma nei vardų, nei pavardžių. Datų nematyti, bet vienoje kubo pusėje yra eilėraštis: „Miegokite ramiai vaikai, mes vėl susitiksime amžinajame gyvenime.“
O štai vėl kuklus juodas paminklas, pagamintas iš poliruoto akmens: „Józia Narkiewicz 1875–1902. Iki pasimatymo, mano vienintele!“ Kaip trumpa, tačiau tiek daug šiuose paprastuose žodžiuose. Koks stiprus tikėjimas šiuo susitikimu po mirties, kurį gali pagimdyti tik karšta meilė. Iš šių žodžių sklinda tikra galia. Į juos ilgai žiūri, nors sakinys toks trumpas… Kiekvieno žmogaus širdis turėtų branginti tokią viltį. Tada ir gyvenimas lengvesnis, ir mirtis ne tokia baisi.
Eikime toliau. Štai nedidelis, kuklus kapas, o virš jo – aukštas medinis kryžius. Kunigas Faustyn Butrymowicz, 1867 m. liepos 5 d. (mirė) būdamas 77 metų amžiaus. Paminklo papėdėje pamaldaus žmogaus ranka įrašė: „Praeivi, pasimelsk už jo sielą.“ O visai netoliese stiebiasi gražus, originalus akmeninis paminklas. Ant dviejų didelių granito plokščių kyla plokščias, 2,5 metro aukščio akmeninis stulpas, kurio viršuje rutulys ir geležinis kryžius. Šis akmuo, matyt, buvo atvežtas iš Prancūzijos.
„Władysław Hryncewicz, gimęs 1850 m., miręs 1920 m. Tegul jo siela ilsisi ramybėje.“ Ramybės! Gyvieji jos ieško, mes jos linkime mirusiesiems, bet tuo tarpu pasaulį nuolat siaubia audros. Bet pakelkime galvas, ištieskime rankas į priekį ir ženkime į gyvenimo kovą, iš šių kapų semdamiesi stiprybės, galios, vilties, kad vieną dieną pagaliau mums išauš ilgai laukta taikos diena. Nenuleiskime rankų, nepraraskime ryžto, nes tikėjimas daro stebuklus; tvirtai tikėkime geresniu rytojumi, ir jis tikrai ateis.
***
Atidesnis skaitytojas tikriausiai atkreipė dėmesį, o gal ir pasipiktino, kodėl visų minimų asmenų vardai ir pavardės rašyti lenkiškai. Tai ne klaida – 1934 m. lapkričio 17 d. šis pseudonimu Haiduczek prisidengusio asmens (pseudonimą jis, matyt, pasiskolino iš 1926 m. Kauno lenkų scenos mylėtojų ratelio H. Senkevičiaus romano „Ponas Volodyjevskis“ motyvais pastatyto spektaklio pavadinimo) parašytas straipsnis buvo išspausdintas Kaune leistame savaitraštyje „Chata rodzinna“ (Gimtoji pirkia). „Alio Raseinių“ skaitytojams pateikiame į lietuvių kalbą išverstą jo tekstą, nes laikraštis buvo skirtas lenkakalbiams Lietuvos gyventojams ir autorius sustojo tik prie bendrataučių kapų.
Paminklų įrašai liudija mums jau primirštą metą, kai lenkų kalba šnekėjo nemažai save lenkais laikiusių Lietuvos gyventojų. Tačiau grįžkime prie Haidučeko teksto. Šį spalį bandžiau koplyčios apylinkėse paieškoti minėtų kapų ir radau tik vieną – Pranciškaus Dabrovskio. Įdomu, kad 1934 m. straipsnio autorius neįžiūrėjo mirimo datos, nors dabar ji gerai matoma – 1847 m. vasario 7 d. Matyt, prieš 90 metų antkapis jau buvo gana giliai įsmigęs į žemę (paradoksas – nuo jo pastatymo iki 1934 m. taip pat buvo prabėgę beveik 90 metų). Tai vienas seniausių išlikusių antkapių Raseinių kapinėse.
Epitafijos užfiksavo ne tik XIX a. žmonių vardus, gyvenimo kelio svarbiausias datas, bet ir jausmus, viltį susitikti pomirtiniame gyvenime. Tekste jaučiama XX a. 4-ajame dešimtmetyje tvyrojusi įtampa, didelio karo nuojauta, minimos pasaulį siaubiančios audros. Kaip tai primena nūdieną – ir dabar norime tikėti geresniu rytojumi, viliamės netoli Lietuvos sienų siautėjančio karo greitesnės pabaigos.
Po Antrojo pasaulinio karo neatpažįstamai pasikeitė ne tik Lietuvos kraštovaizdis, bet ir gyventojų tautinė sudėtis. Keitėsi ir Raseinių kapinės – kito ne tik paminklų stilius, bet ir juose vyraujanti kalba. Ką mes žinome apie aną, į praeitį nuskendusią, po apsamanojusiais antkapiais atgulusią Lietuvą? Manau, kad toli gražu ne viską, nes pirmiausia gilinamės į mums aktualias problemas. Vienaip tą istoriją skaitome mes, nes, himno žodžiais tariant, iš praeities semiamės stiprybės. Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos – žydai, lenkai, baltarusiai – neretai turi kitokią nuomonę, kuri mums, lietuviams, gali pasirodyti neteisinga. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos leidžiamo kultūros ir istorijos žurnalo „Rasupis“ šiemetinio spaudai rengiamo numerio puslapiuose pabandysime į Raseinių krašto istoriją pažvelgti kitu kampu.