Vėlinės – šviesos ir vilties šventė

Auksė PLUŠČIAUSKĖ
aukseja@gmail.com

Artėjant Vėlinėms ir Visų Šventųjų dienai apie jų prasmę ir tradicijas Šiluvos piligrimų centre susitikome pasikalbėti su Šiluvos parapijos klebonu Žilvinu Zinkevičiumi ir Piligrimų centro vadove Silvija Čižaite-Rudokiene.
„Bažnyčia visada prisimena ir gyvuosius, ir mirusiuosius. Bažnyčia turi dvi šventes. Lapkričio 1-ąją minimi Visi Šventieji. Jie yra mirę, tačiau yra daug Bažnyčios nepaskelbtų šventųjų. Gal buvo kokia močiutė, kuri darydavo gailestingumo darbus, patarnaudavo bažnyčioje, gal kitas žmogus rodė meilės darbus gydydamas, gal buvo mokytojas, kuris savo darbą atliko iš širdies.
Visi savo gyvenime turėjome žmonių, kurie spinduliavo gėriu, viską darė iš širdies. Apie tokius žmones mano močiutė sakydavo: „Tai buvo šventas žmogus.“
Lapkričio 2 dieną bažnyčia prisimena šventuosius, kurie yra paskelbti, tokius kaip Antanas, Pranciškus ir visi kiti. Lapkričio 2-ąją meldžiamasi tik už mirusiuosius, bažnyčiose aukojamos gedulinės šventosios Mišios, o lapkričio 1-ąją aukojamos šviesiosios Mišios. Taigi dvi dienos išskirtinės, bet jų nuotaikos ir spalvos visai kitokios.

Lankydami artimųjų kapus kartais žmonės naudojasi prietarais. Pavyzdžiui, manoma, kad kuo daugiau uždegsi žvakių ir gražiau papuoši kapą, tuo labiau tas miręs žmogus bus mylimas. Kiti sako, kuo daugiau uždegsi žvakių, tuo mirusiam bus šilčiau. Aš sakau, kad abejoju, ar žmogui, kuris yra du metrus po žeme, bus šilčiau. Mirusiam žmogui svarbiau yra malda ir vienos žvakės uždegimas, kuris simbolizuoja prisikėlimą.
Mirusiajam baigėsi žemiškas gyvenimas ir prasideda amžinybė. Pašventintos žvakės uždegimas simbolizuoja amžinąjį gyvenimą, kuris neturi pabaigos, nuolat vyksta ir nuolat tęsiasi. Uždekite vieną žvakę ir pasimelskite prie artimojo kapo. Raginu žmones ateiti į Mišias, pasimelsti už savo mirusiuosius. Tuo jiems galime pasitarnauti ir tai yra didžiausia dovana mirusiesiems.
Dažnai artimą žmogų prisimename, kai jis miršta, bet gyvenime didelės bendrystės nebuvo. Žmonės dažnai į kapines eina atsiprašyti artimųjų, kad kažko nesuspėjo padaryti, kad vaikai nelankė tėvų, kai šie buvo gyvi. Lankydami kapines aplankykite ir tame kaime ar miestelyje gyvenančius gyvus artimuosius, nepraraskime santykių su gyvaisiais.
Lapkričio 1–2 dienomis lankydami kapines galime mirusiesiems laimėti atlaidus“, – apie Vėlinių ir Visų Šventųjų dienų prasmę papasakojo klebonas Ž. Zinkevičius.

Visų laukia neišvengiama mirtis
„Mes visi žinome, kad mirsime. Mirtis – šviesos dalykas. Katalikų tikėjime mirtis nėra pabaiga, tai šviesos spindėjimas tamsoje, jį simbolizuoja žvakutės uždegimas. Vėlinės – tradicijų laikymasis, važiavimas lankyti artimųjų kapų su šeimomis ir tai tampa įvykiu. Mirusieji suburia šeimą bent karą metuose. Tai gražus ir sveikintinas dalykas, jungiančios žmones tradicijos ir tikėjimo prasme, – mintimis apie žvakių nušviestas rudens šventes pasidalino Piligrimų centro vadovė S. Čižaitė-Rudokienė. – Mane neramina komercializacija, kaip lengvai mes perimame pigias linksmybes. Galima daug pamokslų ir moralų pasakyti apie Helovyną, tačiau tai yra pigi komercija, per ją pamirštame savo ramias šventes. Helovyno šventimas ateina per išskobtus moliūgus ir daugybę niekučių parduotuvėje. Tai tampa vakarėliu, kurį pradainavome, prašokome ir pamiršome.

Spalio pabaigoje prikuriama įvairių siaubo parkų, mamos dalinasi įspūdžiais iš jų, kurie baisūs, o kuriuose vaikas išsigąstų mažiau. Atsiranda toks paradoksas – mažų vaikų tėvai nesiveda į laidotuves, kad jie nepatirtų neigiamų emocijų, o į siaubo parkus galima vesti.
Mūsų giminės kapai yra Vilniuje, važiuodami jų aplankyti per Vėlines stovime kamščiuose, įvažiavimas sudėtingas, policija pristato užtvarų. Reikia įdėti pastangų, kad jas aplankytum. Todėl viskas, kas yra vertinga, reikalauja pastangų. Nemokamai gauni gyvenimą, tačiau kad jį oriai pragyventum, taip pat turi įdėti pastangų.
Lietuvoje likus dviem savaitėms iki Vėlinių ir Visų Šventųjų prie kapinių atsiranda šurmuliukas: žmonės puošia, tvarko artimųjų kapus. Tuo metu matome ir kitą šurmuliuką parduotuvėse, kai perkami Helovyno niekučiai.
Dievas yra gyvųjų dievas, tai svarbus momentas. Daugelis Vėlinių ir Visų Šventųjų dienų tradicijų yra skirtos gyviesiems. Tai malda, žvakių uždegimas ant artimųjų kapų. Per Vėlines kapinės nušvinta ir matome, kiek gyvųjų prisimena savo mirusiuosius.
Kapų lankymas yra atminties dalykas. Lankydami kapus vaikams galime pasakoti apie senelius, prosenelius, kurių jie nematė. Anksčiau ant antkapių būdavo nuotraukos ir jaunesni giminaičiai galėjo matyti, kaip atrodė jų nepažinotas senelis ar močiutė. Lankydamas kapus ant antkapių matai mirusių giminaičių gimimo ir mirties datą, vardą, pavardę. Tai lyg savo giminės medžio turėjimas per antkapį, atsiminimai. Nemačiau savo senelio, jį pažįstu tik iš močiutės pasakojimų, mano vaikas mano senelius, močiutę pažinos iš mano pasakojimų. Artimųjų kapai – mūsų asmeninės istorijos.
Vėlinės turi didelę prasmę: ir tikėjimą, ir tradicijas mirusiesiems bei gyviesiems.“
„Helovynas bando išvyti vėles, sielas. Mūsų tradicijoje tai nepriimtina, nes vieną dieną sielas išvejame, o kitą dieną einame už jas melstis“, – trumpai apie Helovyna pridėjo klebonas.

Išsiskyrimas su artimaisiais būna sunkus
Lankydami artimųjų kapus daugelis gailisi, kad šalia nebėra brangaus žmogaus, kad liko daug jam nepasakytų žodžių. Pasak dvasininko Ž. Zinkevičiaus, žmonės supranta, kad išėjus į amžinybę brangiam žmogui jų gyvenimas keisis ir išsiskyrimas paprastai būna sunkus momentas.
„Kartais vaikai išvažiuoja ilgesnei kelionei ir tėvai labai jaudinasi. Mirtis yra toks išsiskyrimas, kai supranti, kad to žmogaus žemėje nebepamatysi. Tikintieji turime viltį susitikti amžinybėje su savo brangiais mirusiaisiais, bet tai jau bus kitokie santykiai. Nežinojimas, kaip bus toliau, kaip reikės gyventi be artimo žmogaus, kelia išgyvenimus. Po kiek laiko susitaikoma su netektimi, tačiau reikia laiko mirties priėmimui. Prieš septynerius metus mirė mano tėtis. Po to jo mirties dieną kas mėnesį jį sapnuodavau ir tie prisiminimai mane apsunkindavo. Metinių dieną paprašiau tėčio, kad jis mane paleistų, kaip ir aš jį paleidžiu. Atėjo ramybė.“
Pasak S. Čižaitės-Rudokienės, apie mirtį, ligas, senatvę nenorime kalbėti, tai yra paribys. „Anksčiau šermenys trukdavo tris dienas, tai būdavo liūdnas ir sunkus laikas, lydimas ašarų ir atsisveikinimo su artimuoju skausmo. Dabar šermenų tradicija sutrumpėjusi, kartais per laidotuves tik ir sutinki gimines. Tame matau šviesą ir viltį. Gyvenk oriai, atsimink, kad mirsi ir ką po savęs paliksi.“
„Anksčiau mirusiuosius šarvodavo namuose, todėl artimieji turėdavo iškraustyti namus, paruošti vietą, paskui paruošti maistą, sukviesti žmones į šermenis. Giminės į šermenis suvažiuodavo iš toliau, likdavo nakvoti, duobę kasdavo kaimynai, artimieji. Taigi mirtis šalia gyvųjų būdavo ilgiau, tekdavo iškentėti daugiau atsisveikinimo skausmo. Dabar žmonės nori mirties turėti mažiau. Yra kremavimas, gal tada su žmogumi atsisveikinti lengviau – pamatome tik jo gyvo nuotraukas, prisimename jį tokį, koks buvo gyvenime. Šiuolaikinės tendencijos kartais prasilenkia su išgyvenimu, netektimi“, – mintis apie netekties prasmę išsakė Šiluvos klebonas.
Dvasininkas ir S. Čižaitė-Rudokienė pasidžiaugė, kad Šiluvos kapinėse yra negimusių vaikų kapas, ant kurio negęsta žvakės.
„Šie vaikai gimė iki 22 savaitės ir neišgyveno, jie yra be vardo. Tai nėra medicininės atliekos, jie palaidoti, prie jų kapo gali apsilankyti mamos. Moterims, kurios sovietmečiu persileido ar patyrė abortą, šis kapas yra šviesos dalykas. Simboliška, kad negimusių vaikų kapas yra Šiluvoje, Mergelės Marijos globoje. Džiaugiamės, kad medikai palaiko, saugo ligoninėse negimusius kūdikius iki kol jie bus palaidoti“, – sakė Piligrimų centro vadovė.
Klebonas priminė, kad spalio 13 dieną buvo palaidotos urnos su negimusiais kūdikiais iš trijų Kauno ligoninių, vienoje urnoje buvo 702 negimę kūdikėliai.
„Jeigu iki artimųjų kapų jums reikia toli važiuoti, lapkričio 1–2 dienomis visų laukiame Šiluvoje. Lapkričio 1-ąją, Vėlinių dieną, 10 ir 12 val. šventos Mišios bus aukojamos bazilikoje, 17 val. – procesija iš bazilikos į kapines ir 18 val. šventos Mišios bus aukojamos Apsireiškimo koplyčioje.
Lapkričio 2-ąją šventos Mišios 10 ir 12 valandomis bus aukojamos bazilikoje.
Savo vietinėse bažnyčiose pasimelskite už mirusiuosius, nes tai dovana jiems. Vėlinės ir Visų Šventųjų diena nėra tamsos, nevilties šventė, o šviesos ir vilties, kupinos ramybės šventės“, – atsisveikindamas sakė dvasininkas Ž. Zinkevičius.

Vėlinių papročiai keičiasi
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintieji, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena vykdant šventus tėvų ir protėvių priesakus saugoti mirusiųjų atminimą.
Tačiau, kaip ir daugelis papročių, taip ir Vėlinių papročiai keičiasi. „Anksčiau prieš Vėlinių šventes tikrai būdavo daugiau pirkėjų. Žmonės pirkdavo daugiau gyvų gėlių, žvakių. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių savo artimųjų kapus uždengia granito plokštėmis ir išvažiuoja į didesnius miestus ar užsienį. Atvyksta vieną kartą per metus aplankyti artimųjų kapų, padeda dirbtinių gėlių puokštę ir viskas“, – „Alio Raseinių“ žurnalistams sakė prie miesto kapinių gėlių puokštes ir žvakes pardavinėjančios moterys.

Pasak gėlininkių, kaip pasaulyje keičiasi visos mados, jos keičiasi ir puokštėse. „Šiuo metu žmonės mėgsta kapavietes puošti viržiais. Kadangi jis dabar „ant bangos“, tai ir nepigiai kainuoja. Šis augalas per žiemą gali iššalti, tad jį perkant reikia nusiteikti, kad pavasarį prireiks pirkti ir kitų augalų.
Per Vėlinių šventes žmonės artimųjų kapus vis mieliau puošia dirbtinėmis puokštėmis – jos ilgiau laikosi nei gyvos gėlės. Kad puokštės ant kapavietės tikrai tvirtai laikytųsi, patyrusios gėlininkės į lovelį įdeda vandenyje įmirkusią kempinę ir jau ant jos kuria gėlių kompoziciją. „Tokia puokštė sveria apie tris kilogramus ir joks stipresnis vėjas jai nebaisus, – sakė moterys. – Sulaukiame įvairių užsakymų. Žmogus paskambina kartais iš Kauno ar Vilniaus ir užsisako puokštę. Dirbame, stengiamės, kad puokštė būtų originali, estetiška ir, aišku, atitiktų savo kainą. Ne paslaptis, kad kai kuriuose gėlių salonuose į puokštes pridedama įvairiausių dekoracijų, kurios tik išpučia jų kainą. Mes neplėšikaujame. Suprantame, kad dabar žmonėms ne patys geriausi laikai. Be abejo, pagal klientų pageidavimus galima padaryti ir brangesnes.“

Ne ant visų kapų per Vėlines dega žvakelės
Ne paslaptis, kad visose kapinėse yra apleistų, nelankomų kapų. Kai kurių mirusiųjų artimieji gal jau ir patys iškeliavę anapilin, o kiti giminaičiai išvykę gyventi svetur.

„Raseinių miesto kapinėse apleistų ir nelankomų kapų nėra daug – tik 7–8 kapavietės. Po Vėlinių su seniūnu apžiūrėsime kapus – po švenčių geriausiai matyti nelankomi, netvarkomi kapai, ant kurių nebuvo uždegta žvakučių. Šie kapai bus pažymėti kuoleliais ir, jeigu po 2 metų neatsiras jų savininkai, apleistus kapus galima atiduoti kitiems žmonėms. Tiesa, nuo paskutinio palaidojimo apleistuose kapuose turi praeiti 25 metai“, – sakė kapinių prižiūrėtojas V. Kavaliauskas.
Pasak jo, apleistus kapus atiduoti kitiems savininkams miesto kapinėse kol kas nėra jokio poreikio. „Kapinėse kol kas laidojimo vietų netrūksta. Viengungių kapavietėms, kurių plotas yra 3,75 kvadratinio metro, vietų yra daug, kiek mažiau šeimų kapavietėms, nes jų plotas didesnis – 7 kvadratiniai metrai. Tačiau žmonės savo artimuosius dažnai laidoja šeimų kapavietėse, todėl naujoms didelio poreikio nėra. Taip pat miesto kapinėse mirusieji laidojami vadinamajame jau išnykusiame „rusų kampelyje“. Naujų kapaviečių kasmet atsiranda ne per daugiausiai – po 20–23. Kartais patys žmonės prašo, kad sumažintume jų turimų kapaviečių plotą. Štai buvo atėjusi gyventojų pora ir prašė, kad šeimos kapavietės plotą sumažintume iki viengungio kapavietės, nes žada laidoti tik urneles.“

Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“