Velykos

Viktoras VITKUS

Religijotyrininkas Romualdas Petraitis teigia, jog Nikėjos Susirinkimas nustatęs, kad Velykos turi būti švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio, tarp kovo 21d. ir balandžio 25d., ir būtinai atskirai nuo judėjų.

Pabandykime nors trumpai žvilgtelti į Velykų istoriją.

Velykų pavadinimas įvairiomis kalbomis yra gana skirtingas: mūsų kalboje Velykos yra skolinys iš slavų kalbos: великий день – didžioji diena, lenkų kalba vadinama dar ir wielkanoc – didžioji naktis. Germanų kalbomis Velykos vadinamos easter ir oster. Šis pavadinimas kilęs iš pagoniškos germanų deivės Eostre vardo. Šiai deivei senovėje buvo skiriamas pavasario mėnuo, atitinkąs mūsų balandžio mėnesį, kuris buvo vadinamas jos vardu. Lotynų, graikų ir kai kuriomis slavų kalbomis Velykos vadinamos pascha. Šitas pavadinimas kildinamas iš Palestinos, iš hebrajų ir aramėjų kalbų, kur pavasario šventės buvo vadinamos pesach arba pascha.

Senovės Mažojoje Azijoje, Egipte, Graikijoje ir kitose šalyse ilgą laiką prieš krikščionybę buvo paplitusios įvairios šventės ir apeigos, susijusios su saulėgrįža. Tuomet buvo garbinami frigų dievas Atis, finikiečių Adonis, egiptiečių Oziris, graikų  Dionisijus, babiloniečių  Tamuzas ir kiti. Dievams – gamtos globėjams buvo nešamos aukos: ėriukai, veršiukai, ožiukai. Tokios šventės buvo paplitusios visoje Romos imperijoje.

Sekmadienis, kaip Kristaus prisikėlimo diena, buvo pasirinktas neatsitiktinai: senovės Romoje sekmadienis, pirmoji savaitės diena, vadinosi saulės diena (dies solis), kuri vėliau tapo Viešpaties diena (dies dominica). Katakombų piešiniuose Kristus (gerasis ganytojas) buvo vaizduojamas su avinėliu ant pečių. Vėliau ir pats Kristus buvo vadinamas Avinėliu ir vaizduojamas avinėlio su kryžiumi ant galvos pavidalu. Tai patvirtina ir liturginis maldynas (1992m. psl. 160 ): „(…) Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga kiekvienu metu Tave, Viešpatie, garbinti, o ypač šiuo didingu laiku teikti Tau šlovę, nes mūsų Velykų Avinėlis – Kristus – jau yra paaukotas. Šviesos vaikus jis pašventino amžinajam gyvenimui, tikintiems atkėlė vartus į dangaus karalystę…“ Velykos tapo svarbiausia krikščionių švente, skirta Jėzaus Kristaus prisikėlimui iš mirusiųjų atminti. Tiesa, būta nesutarimų dėl datos – vieni šventė šeštadieniais (kaip judėjai), kiti – sekmadieniais. Stačiatikių bažnyčios, tebenaudojančios Julijaus kalendorių, švenčia Velykas 15 dienų vėliau. Profesoriaus J. Baldžiaus teigimu, Kristaus prisikėlimo data turėtų būti pastovi, o ne kilnojama kaip dabar.

Vėliau Velykų apeigos išsiplėtė, į jas įėjo vis daugiau elementų iš mirštančio ir prisikeliančio dievo kulto, kurį, istorikų manymu, krikščionybė perėmė iš senovės Rytų religijų. Duonos virtimas į kūną ir vyno – į kraują buvo praktikuojami frigų dievo Ačio, dievo Adonio ir saulės dievo Mitros apeigose. Sekmadienis buvo nenugalimojo saulės dievo Mitros pergalės diena.

Po Jeruzalės šventyklos sugriovimo Velykos prarado aukojimo apeigos pobūdį, virto namų švente, svarbiausia jos apeiga tapo Velykų vakarienė. Velykų apeigose išliko ir pagoniškų pavasario švenčių reliktų, kaip kiaušinių dažymas bei daužymas.