Vertingiausios gyvenimo pamokos – iš gimtųjų namų
JÅ«ratÄ— KIELÄ–
jurate.alioraseiniai@gmail.com
Ant Marijonos BirutÄ—s NavakauskienÄ—s darbo stalo – dokumentinÄ—s-istorinÄ—s apybraižos „MilaÅ¡aiÄių kraÅ¡tas“ rankraÅ¡tis. Jis netrukus keliaus į spaustuvÄ™ ir papildys beveik trijų deÅ¡imÄių kraÅ¡totyrininkÄ—s, muziejininkÄ—s, pedagogÄ—s autorinių knygų lentynÄ…. Nemaža dalis jų – leidiniai, parengti kartu su dukromis, anÅ«kais ir proanÅ«kÄ—mis, liudijantys ne tik iÅ¡ kartos į kartÄ… perduodamÄ… kÅ«rybiÅ¡kumÄ…, bet ir stiprų giminiÅ¡kÄ… ryšį. VisÄ… gyvenimÄ… savo mylimai profesijai atidavusi ir iki Å¡iol jai tebetarnaujanti – bÅ«dama 83-ejų tebedirba Betygalos muziejuje! – Betygalos Å¡viesuolÄ— niekada nepritrÅ«kdavo laiko Å¡eimai. „Atsidavimo, rÅ«pesÄio, pasiaukojimo mokiausi iÅ¡ savo mamos. Augome sunkiu metu – pokariu, kai kasdien trÅ«ko maisto, bet mÅ«sų vaikystÄ— buvo jauki ir linksma“, – sako M. B. NavakauskienÄ—, vertingiausias gyvenimo pamokas iÅ¡mokusi gimtuosiuose namuose.
Į kūrybą įtraukė anūkus, proanūkes
Ne vienus metus brandintas 300 puslapių „MilaÅ¡aiÄių kraÅ¡tas“ rikiuosis greta „Betygalos žemÄ—s“, „ŠiaulÄ—nų žemÄ—s“, „Šaukoto kraÅ¡to“ – leidinių, kuriuose sukaupta gausi istorinÄ—, kraÅ¡totyrinÄ— medžiaga. Tokie darbai negimsta vien tik iÅ¡ paÅ¡aukimo, jie reikalauja atsidavimo, kruopÅ¡tumo, atidaus tyrÄ—jo žvilgsnio. Autorei Å¡ių savybių netrÅ«ko. Pati juokiasi, kad ant muziejaus durų dažnai prikabinusi raÅ¡telį „IÅ¡Ä—jau į kaimus rinkti medžiagos“, tose savo kraÅ¡totyrinÄ—se iÅ¡vykose pradingdavusi ilgam. Grįždavusi su lobiu – užraÅ¡ytais senų žmonių pasakojimais, iÅ¡nykusių, bet jų atmintyje tebegyvuojanÄių kaimų pavadinimais, autentiÅ¡kais dainų tekstais. Tada laukdavusios ilgos valandos prie darbo stalo visÄ… tÄ… medžiagÄ… grupuojant, apibendrinant, ruoÅ¡iant leidybai.
Neatsitraukdama nuo Å¡ių „akademinių“ darbų Marijona vis imdavosi ir „lengvesnÄ—s“ plunksnos – raÅ¡Ä— knygas vaikams. „Pieno upę“ ir „Pasakų fÄ—ją“, paskutines dvi, į kurias sudÄ—tos eiliuotos pasakos ir vaidinimai, iliustravo autorÄ—s anÅ«kÄ— Monika bei proanÅ«kÄ—s Milda ir Marta. Prie anksÄiau iÅ¡leistų vaikiÅ¡kų knygelių rankÄ… yra pridÄ—jÄ™ ir kiti trys anÅ«kai.
KÅ«rybingai moteriai visada rÅ«pÄ—jo įtraukti Å¡eimÄ… į savų interesų ratÄ…. Bendra veikla leido daugiau laiko praleisti kartu, dalintis tuo, kas paÄiai svarbu. Å iandien ji džiaugiasi abiem gyvenimo pusÄ—mis – ilgu profesinių pasiekimų sÄ…raÅ¡u ir tvirtais Å¡eimos santykiais.
Kartu su paÅ¡nekove sklaidome jos Å¡eimos albumÄ…. Daugumoje nuotraukų – visas bÅ«rys paÄių artimiausiųjų: dukros Neringa, pedagogÄ—, gyvenanti Å iauliuose, ir EglÄ—, medikÄ—, kaunietÄ—, anÅ«kai Monika, SvajÅ«nas, Kristina ir ŽivilÄ—, proanÅ«kÄ—s Milda ir Marta. Visi kartu – ir namų aplinkoje, ir minint Å¡eimos Å¡ventes, ir keliaujant po tolimus kraÅ¡tus.
Marijonos profesinis aktyvumas, galbÅ«t atitolindavÄ™s nuo kasdienių reikalų, buities, Å¡eimai netrukdÄ—. PrieÅ¡ingai – skatino palaikyti, didžiuotis jos pelnytais apdovanojimais: M. B. NavakauskienÄ— yra Raseinių garbÄ—s pilietÄ—, nusipelniusi kraÅ¡totyrininkÄ—, garsinanti BetygalÄ… 1998 metais paÄios įkurtu mineralų muziejumi bei jame sukauptų eksponatų gausa, įvairių kÅ«rybinių konkursų laureatÄ—.
Pagarba mamai – pabuÄiuoti rankÄ…
Mintimis grįždama į tÄ… metÄ…, kai pati buvo vaikas, Marijona vargiai beprisimena kokias nors tradicijas ar jų puoselÄ—jimÄ…. Gimtuosiuose namuose kartu su broliais ji augo apgaubta meilÄ—s, taÄiau anuomet nebuvo nei sÄ…lygų, nei laiko tų santykių įprasminti ar Å¡ventiÅ¡kai minÄ—ti.
„Augau pokary, kolÅ«kių kÅ«rimosi pradžioje, ir tada rÅ«pÄ—jo ne tradicijos, o iÅ¡likimas – iÅ¡veÅ¡ į SibirÄ… ar neiÅ¡veÅ¡. Be to, mama gana anksti mirÄ—. Netekome jos 1963 metais, man tuomet tebuvo 22-eji. Bet Motinos diena, kuri, kaip ir dabar, buvo minima gegužės pirmÄ…jį sekmadienį, atmintyje iÅ¡liko. TÄ…dien pasveikindavome mamÄ…. Prisiskindavome laukuose įvairių gÄ—lelių, žolelių, daugiausia neužmirÅ¡tuolių, plukių, darydavome mažyÄius vainikÄ—lius ir dÄ—davome į lÄ—kÅ¡tutes su vandeniu. Jie ilgai stovÄ—davo ant stalo, keisdami spalvas nuo melsvų iki rausvų“, – pasakoja M. B. NavakauskienÄ—.
Sveikindami mamÄ… vaikai buÄiuodavo jai ranką – tai buvusi pagarbos ir dÄ—kingumo iÅ¡raiÅ¡ka. Apsikabinti, prisiglausti, pakÅ¡telÄ—ti į skruostÄ… anuomet atrodÄ— nederama – vaikai patys tokių jausmų nerodÄ—. Å iandien, sako moteris, dukros, anÅ«kai, proanÅ«kiai apdovanoja jÄ… paÄiu nuoÅ¡irdžiausiu dÄ—mesiu, Å¡ilÄiausiomis emocijomis, Å¡alia kurių anuometinÄ—s gal ir atrodo kukliai. Bet bÅ«tent iÅ¡ gimtųjų namų, tÄ—vų kuriamos meilÄ—s ir saugumo aplinkos, ji iÅ¡keliavo į pasaulį pasiruoÅ¡usi visiems jo iÅ¡Å¡Å«kiams.
Marijonos gimtinė – Radviliškio rajono Šiaulėnų seniūnijos Montviliškių kaimas.
„MÅ«sų buvo septyni vaikai, augome varge. Tokia ta pokario realybÄ—. PrieÅ¡ ginklÄ… nepaÅ¡okinÄ—si – ateidavo iÅ¡ netolimo miÅ¡kelio, atimdavo viskÄ…. Papjauni kiaulÄ™ ir lieki be laÅ¡inių, be deÅ¡rų. Mums ant peÄiaus bÅ«davo privirtas didžiulis puodas sriubos, mama augindavo labai daug pupų, jų padÄ—davo ant stalo. Atsimenu, visÄ… laikÄ… norÄ—davau valgyti. LaÅ¡iniukų nÄ—ra – o jie gi sotumo pagrindas“, – visÄ… vaikystÄ™ lydÄ—jusį nepriteklių prisimena moteris.
Kasdien lydÄ—jo daina
Kad ir skurdus, tas metas Marijonai buvęs labai laimingas. Ji su ilgesiu prisimena nuoširdų bendravimą, žmonių norą susitikti vieniems su kitais, visus siejusią bendrystę. Dabar ji išsklaidyta –dėmesį esame sutelkę į ekranus, bendraujame ne žiūrėdami vienas kitam į akis, o per socialinius tinklus.
„Būdavo, armoškė kažkur grajina, jei ne ji, tai, puikiai atsimenu, šokdavome net prie lūpinės armonikėlės. Susieina keli kaimynai – vienas groja, o kiti šokam, taigi smagu! Šeštadieniais jau didesnis būrys susirinkdavo, būdavo vadinamieji šokiai. Ar pas vieną kaimyną, ar pas kitą, bet dažniausiai pas tokią motinėlę, vyriausią kaimo moteriškę. Jaunimas, bernai, susiėję žaisdavo kvadratą, mažesnieji savus žaidimus, o moteriškės kur susėdusios ple ple ple, aptarinėja savus reikalus. Bet tik saulutė nusileidžia, ir taškas – visi į namus“, – apie pokario linksmybes pasakoja M. B. Navakauskienė, labiausiai besiilginti visur skambėjusio dainavimo.
Eini dainuodamas, pareini dainuodamas, pavargsti rugius kirsdamas – trauki dainą. Vyrukai, atsimena kaip šiandien, kirsdavo šešiolika pradalgių, rišėjos paskui juos. Į kaimą visi grįždavo suplukę, bet būtinai su daina.
„O namuose kaip dainuodavom! Brolis Vytautas turėjo labai gerą balsą. Kumštelėdavo man į pašonę sakydamas: einam padainuot, užeidavom už sodno, kur aukštesnė vietelė, ir pradėdavo dainuoti. Tuoj kaimynai išgirsta – atsiliepia ir tie. Pavakariais kasdien per kaimą aidėdavo dainos. Va, koks buvo gyvenimas. Reikia filmus apie tai kurti, rašyti knygas, taigi toks stebuklas!“ – praeitin nukeliavusia realybe neatsistebi M. B. Navakauskienė, pati taip pat apdovanota geru balsu, užauginusi dainingas dukras.
Linksmomis valandėlėmis ji vadina tas retas dienas, kai tėvas gamindavo alų. Prisimena, procesas būdavęs ilgas, o jį vainikuodavo ragauti alaus susirinkdavusių kaimynų vakaronės. Vyrai išgerdavo, bet niekada nepasigerdavo – būdavo daug kalbų ir žaidimų. Kai kurie tebėra išlikę Marijonos atmintyje, pavyzdžiui, kai susėdę ant ilgo suolo vyrai užsirišdavo akis ir bandydavo vienas kitą nustumti.
„Puikiai atsimenu, kaip mano tėvukas su skarele ant akių bando atsilošti arba nulinkti į priekį, kad tas kaimynas stumtų ir pats nugriūtų, o jis liktų sveikas ant suolo. Tokie būdavę suaugusių vyrų žaidimai. Gyvenome labai smagų gyvenimą, nors pokario laikai buvo labai sudėtingi“, – tikina ji.
Į mokslus – su visos šeimos parama
Vargus iÅ¡gyvenanÄiÄ… Å¡eimÄ… slÄ—gÄ— ne tik okupuotos Å¡alies situacija, bet ir karo pradžioje jÄ… palietusi tragedija. 1941 metų birželio 14 dienÄ… sovietai iÅ¡sivedÄ— tÄ—vo motinÄ…, beveik Å¡imtametÄ™, ir įgrÅ«do į tremtin lietuvius vežusį traukinį. KelionÄ— netruko ilgai – senolÄ—s Å¡irdis neatlaikÄ—, jos kÅ«nas iÅ¡ lekianÄio traukinio buvo iÅ¡mestas kažkur Baltarusijos tyruose. Neliko net kapo kauburÄ—lio… Sibiro vargus su kaupu atvargo tÄ—vo brolis Liudvikas, paskutinÄ™ akimirkÄ… įsipraÅ¡Ä™s lydÄ—ti motinÄ…. Tais paÄiais metais gimusi Marijona BirutÄ— pirmÄ…jį vardÄ… paveldÄ—jo iÅ¡ moÄiutÄ—s. Beje, su metais paaiÅ¡kÄ—jo ir tremties priežastis – senolÄ™ pakiÅ¡o pats iÅ¡ tremiamųjų sÄ…raÅ¡o iÅ¡sipirkÄ™s ir jÄ… vietoj savÄ™s pasiÅ«lÄ™s kaimynas.
Tarp skaudžių giminės istorijos puslapių netrūksta ir itin šviesių momentų. Už vieną jų Marijona Birutė savo artimiesiems bus dėkinga iki gyvenimo pabaigos.
„AÅ¡ vienintelÄ— iÅ¡ didelÄ—s Å¡eimos iÅ¡Ä—jau į aukÅ¡tÄ… mokslÄ…. Vyresnieji sudÄ—jo daug pastangų, kiek galÄ—jo, rÄ—mÄ— finansiÅ¡kai. Labai norÄ—jau mokytis ir broliai, patys tokios galimybÄ—s neturÄ—jÄ™, pasiryžo mano norÄ… iÅ¡pildyti. Brolis Vytautas buvo labai gabus, iÅ¡radÄ—jas, apdovanotas įvairiausiomis premijomis, Å iaulių dviraÄių gamykloje galvaniniame ceche padarÄ™s ne vienÄ… patobulinimÄ…, ir jis liko be diplomo. Broliai, mane iÅ¡leisdami, prisakÄ—: mes tau padÄ—sime, bet jau turi mokytis“, – pasakoja saviÅ¡kių niekados nenuvylusi, stropia studente tapusi Marijona. Vilniaus pedagoginiame institute ji įgijo istorijos ir geografijos mokytojos diplomÄ….
IÅ¡ gimtųjų MontviliÅ¡kių į Vilnių, prisimena, ji kaskart vykdavo prisidÄ—jusi lagaminÄ… laÅ¡inių ir 60 vienetų kiauÅ¡inių. Å iauliuose dirbÄ™ broliai, Å«kininkavusios seserys rÄ—mÄ— vienu kitu rubliu nuo tuomeÄių varganų uždarbių.
Betygala atstojo prarastąją tėviškę
„Melioracijos bumas praūžė per visÄ… LietuvÄ…, nebeliko ir MontviliÅ¡kių… Mama ir tÄ—vas jau buvo mirÄ™, mes, vaikai, suaugę – namus nugriovus iÅ¡sisklaidÄ—me kas sau, tuo ir pasibaigÄ—. TuÅ¡Äia beliko, dabar ten tik vÄ—jas Å¡eimininkauja. Bet, žiÅ«riu, ta pelkÄ—, tas buvÄ™s akivaras nepasiduoda – toje vietoje vanduo prasiÅ¡vieÄia, krÅ«mokÅ¡niai atželia“, – Marijona prisipažįsta, kad savus plotus atsikovojanti gamta jÄ… džiugina.
Ji tebeprisimena tą dieną, kai pamatė nugriautus namus – patyrė didžiulį šoką. Bėgant metams ta žaizda neužgijo, atimtos tėviškės jausmas lydi iki šių dienų.
Vis tik praradus MontviliÅ¡kes likimas tarsi mainais Marijonai įteikÄ— BetygalÄ…. Atkeliavo Äia iÅ¡kart po studijų Vilniuje ir taip tvirtai įleido Å¡aknis, kad apie jokiÄ… kitÄ… vietÄ… gyventi ir nebegalvojo.
„Mano studijų draugÄ— Elena Å ukutytÄ— buvo iÅ¡ PakalniÅ¡kių kaimo. Ji taip gražiai kalbÄ—davo apie DubysÄ…, vis minÄ—davo BetygalÄ…. NegalÄ—jau atsiklausyti pasakojimų apie Raseinių MagdÄ™, manau, tai ji mane ir užbÅ«rÄ—. Studijoms besibaigiant pasipraÅ¡iau paskyrimo į BetygalÄ…, tiesa, prieÅ¡ tai buvau atvažiavusi į žvalgytuves. Kalnai palei DubysÄ… tuomet dar buvo ne visai apaugÄ™, žiÅ«riu, na tikrai labai gražu. Dabar kraÅ¡tovaizdis pasikeitÄ™s, bet Dubysa daro savo – ji turi žavesio, traukia žmones. Ir mane kai pritraukÄ—, tai visam gyvenimui. Betygaloje gyvenu nuo 1966-ųjų, Äia praleidau didžiÄ…jÄ… gyvenimo dalį“, – pabrėžia M. B. NavakauskienÄ—, antraisiais namais jai tapusiai Betygalai atsidÄ—kojusi su kaupu – tiek ilgameÄiu darbu mokykloje, tiek kraÅ¡totyrine bei muziejine veikla.
Projektas „Pasaulis keiÄiasi – tradicijos lieka tos paÄios“
