Vertingiausios gyvenimo pamokos – iš gimtųjų namų

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

Ant Marijonos Birutės Navakauskienės darbo stalo – dokumentinės-istorinės apybraižos „Milašaičių kraštas“ rankraštis. Jis netrukus keliaus į spaustuvę ir papildys beveik trijų dešimčių kraštotyrininkės, muziejininkės, pedagogės autorinių knygų lentyną. Nemaža dalis jų – leidiniai, parengti kartu su dukromis, anūkais ir proanūkėmis, liudijantys ne tik iš kartos į kartą perduodamą kūrybiškumą, bet ir stiprų giminišką ryšį. Visą gyvenimą savo mylimai profesijai atidavusi ir iki šiol jai tebetarnaujanti – būdama 83-ejų tebedirba Betygalos muziejuje! – Betygalos šviesuolė niekada nepritrūkdavo laiko šeimai. „Atsidavimo, rūpesčio, pasiaukojimo mokiausi iš savo mamos. Augome sunkiu metu – pokariu, kai kasdien trūko maisto, bet mūsų vaikystė buvo jauki ir linksma“, – sako M. B. Navakauskienė, vertingiausias gyvenimo pamokas išmokusi gimtuosiuose namuose.

Į kūrybą įtraukė anūkus, proanūkes
Ne vienus metus brandintas 300 puslapių „Milašaičių kraštas“ rikiuosis greta „Betygalos žemės“, „Šiaulėnų žemės“, „Šaukoto krašto“ – leidinių, kuriuose sukaupta gausi istorinė, kraštotyrinė medžiaga. Tokie darbai negimsta vien tik iš pašaukimo, jie reikalauja atsidavimo, kruopštumo, atidaus tyrėjo žvilgsnio. Autorei šių savybių netrūko. Pati juokiasi, kad ant muziejaus durų dažnai prikabinusi raštelį „Išėjau į kaimus rinkti medžiagos“, tose savo kraštotyrinėse išvykose pradingdavusi ilgam. Grįždavusi su lobiu – užrašytais senų žmonių pasakojimais, išnykusių, bet jų atmintyje tebegyvuojančių kaimų pavadinimais, autentiškais dainų tekstais. Tada laukdavusios ilgos valandos prie darbo stalo visą tą medžiagą grupuojant, apibendrinant, ruošiant leidybai.
Neatsitraukdama nuo šių „akademinių“ darbų Marijona vis imdavosi ir „lengvesnės“ plunksnos – rašė knygas vaikams. „Pieno upę“ ir „Pasakų fėją“, paskutines dvi, į kurias sudėtos eiliuotos pasakos ir vaidinimai, iliustravo autorės anūkė Monika bei proanūkės Milda ir Marta. Prie anksčiau išleistų vaikiškų knygelių ranką yra pridėję ir kiti trys anūkai.

Kūrybingai moteriai visada rūpėjo įtraukti šeimą į savų interesų ratą. Bendra veikla leido daugiau laiko praleisti kartu, dalintis tuo, kas pačiai svarbu. Šiandien ji džiaugiasi abiem gyvenimo pusėmis – ilgu profesinių pasiekimų sąrašu ir tvirtais šeimos santykiais.
Kartu su pašnekove sklaidome jos šeimos albumą. Daugumoje nuotraukų – visas būrys pačių artimiausiųjų: dukros Neringa, pedagogė, gyvenanti Šiauliuose, ir Eglė, medikė, kaunietė, anūkai Monika, Svajūnas, Kristina ir Živilė, proanūkės Milda ir Marta. Visi kartu – ir namų aplinkoje, ir minint šeimos šventes, ir keliaujant po tolimus kraštus.
Marijonos profesinis aktyvumas, galbūt atitolindavęs nuo kasdienių reikalų, buities, šeimai netrukdė. Priešingai – skatino palaikyti, didžiuotis jos pelnytais apdovanojimais: M. B. Navakauskienė yra Raseinių garbės pilietė, nusipelniusi kraštotyrininkė, garsinanti Betygalą 1998 metais pačios įkurtu mineralų muziejumi bei jame sukauptų eksponatų gausa, įvairių kūrybinių konkursų laureatė.

Pagarba mamai – pabučiuoti ranką
Mintimis grįždama į tą metą, kai pati buvo vaikas, Marijona vargiai beprisimena kokias nors tradicijas ar jų puoselėjimą. Gimtuosiuose namuose kartu su broliais ji augo apgaubta meilės, tačiau anuomet nebuvo nei sąlygų, nei laiko tų santykių įprasminti ar šventiškai minėti.

„Augau pokary, kolūkių kūrimosi pradžioje, ir tada rūpėjo ne tradicijos, o išlikimas – išveš į Sibirą ar neišveš. Be to, mama gana anksti mirė. Netekome jos 1963 metais, man tuomet tebuvo 22-eji. Bet Motinos diena, kuri, kaip ir dabar, buvo minima gegužės pirmąjį sekmadienį, atmintyje išliko. Tądien pasveikindavome mamą. Prisiskindavome laukuose įvairių gėlelių, žolelių, daugiausia neužmirštuolių, plukių, darydavome mažyčius vainikėlius ir dėdavome į lėkštutes su vandeniu. Jie ilgai stovėdavo ant stalo, keisdami spalvas nuo melsvų iki rausvų“, – pasakoja M. B. Navakauskienė.
Sveikindami mamą vaikai bučiuodavo jai ranką – tai buvusi pagarbos ir dėkingumo išraiška. Apsikabinti, prisiglausti, pakštelėti į skruostą anuomet atrodė nederama – vaikai patys tokių jausmų nerodė. Šiandien, sako moteris, dukros, anūkai, proanūkiai apdovanoja ją pačiu nuoširdžiausiu dėmesiu, šilčiausiomis emocijomis, šalia kurių anuometinės gal ir atrodo kukliai. Bet būtent iš gimtųjų namų, tėvų kuriamos meilės ir saugumo aplinkos, ji iškeliavo į pasaulį pasiruošusi visiems jo iššūkiams.
Marijonos gimtinė – Radviliškio rajono Šiaulėnų seniūnijos Montviliškių kaimas.
„Mūsų buvo septyni vaikai, augome varge. Tokia ta pokario realybė. Prieš ginklą nepašokinėsi – ateidavo iš netolimo miškelio, atimdavo viską. Papjauni kiaulę ir lieki be lašinių, be dešrų. Mums ant pečiaus būdavo privirtas didžiulis puodas sriubos, mama augindavo labai daug pupų, jų padėdavo ant stalo. Atsimenu, visą laiką norėdavau valgyti. Lašiniukų nėra – o jie gi sotumo pagrindas“, – visą vaikystę lydėjusį nepriteklių prisimena moteris.

Kasdien lydėjo daina
Kad ir skurdus, tas metas Marijonai buvęs labai laimingas. Ji su ilgesiu prisimena nuoširdų bendravimą, žmonių norą susitikti vieniems su kitais, visus siejusią bendrystę. Dabar ji išsklaidyta –dėmesį esame sutelkę į ekranus, bendraujame ne žiūrėdami vienas kitam į akis, o per socialinius tinklus.
„Būdavo, armoškė kažkur grajina, jei ne ji, tai, puikiai atsimenu, šokdavome net prie lūpinės armonikėlės. Susieina keli kaimynai – vienas groja, o kiti šokam, taigi smagu! Šeštadieniais jau didesnis būrys susirinkdavo, būdavo vadinamieji šokiai. Ar pas vieną kaimyną, ar pas kitą, bet dažniausiai pas tokią motinėlę, vyriausią kaimo moteriškę. Jaunimas, bernai, susiėję žaisdavo kvadratą, mažesnieji savus žaidimus, o moteriškės kur susėdusios ple ple ple, aptarinėja savus reikalus. Bet tik saulutė nusileidžia, ir taškas – visi į namus“, – apie pokario linksmybes pasakoja M. B. Navakauskienė, labiausiai besiilginti visur skambėjusio dainavimo.

Eini dainuodamas, pareini dainuodamas, pavargsti rugius kirsdamas – trauki dainą. Vyrukai, atsimena kaip šiandien, kirsdavo šešiolika pradalgių, rišėjos paskui juos. Į kaimą visi grįždavo suplukę, bet būtinai su daina.
„O namuose kaip dainuodavom! Brolis Vytautas turėjo labai gerą balsą. Kumštelėdavo man į pašonę sakydamas: einam padainuot, užeidavom už sodno, kur aukštesnė vietelė, ir pradėdavo dainuoti. Tuoj kaimynai išgirsta – atsiliepia ir tie. Pavakariais kasdien per kaimą aidėdavo dainos. Va, koks buvo gyvenimas. Reikia filmus apie tai kurti, rašyti knygas, taigi toks stebuklas!“ – praeitin nukeliavusia realybe neatsistebi M. B. Navakauskienė, pati taip pat apdovanota geru balsu, užauginusi dainingas dukras.
Linksmomis valandėlėmis ji vadina tas retas dienas, kai tėvas gamindavo alų. Prisimena, procesas būdavęs ilgas, o jį vainikuodavo ragauti alaus susirinkdavusių kaimynų vakaronės. Vyrai išgerdavo, bet niekada nepasigerdavo – būdavo daug kalbų ir žaidimų. Kai kurie tebėra išlikę Marijonos atmintyje, pavyzdžiui, kai susėdę ant ilgo suolo vyrai užsirišdavo akis ir bandydavo vienas kitą nustumti.
„Puikiai atsimenu, kaip mano tėvukas su skarele ant akių bando atsilošti arba nulinkti į priekį, kad tas kaimynas stumtų ir pats nugriūtų, o jis liktų sveikas ant suolo. Tokie būdavę suaugusių vyrų žaidimai. Gyvenome labai smagų gyvenimą, nors pokario laikai buvo labai sudėtingi“, – tikina ji.

Į mokslus – su visos šeimos parama
Vargus išgyvenančią šeimą slėgė ne tik okupuotos šalies situacija, bet ir karo pradžioje ją palietusi tragedija. 1941 metų birželio 14 dieną sovietai išsivedė tėvo motiną, beveik šimtametę, ir įgrūdo į tremtin lietuvius vežusį traukinį. Kelionė netruko ilgai – senolės širdis neatlaikė, jos kūnas iš lekiančio traukinio buvo išmestas kažkur Baltarusijos tyruose. Neliko net kapo kauburėlio… Sibiro vargus su kaupu atvargo tėvo brolis Liudvikas, paskutinę akimirką įsiprašęs lydėti motiną. Tais pačiais metais gimusi Marijona Birutė pirmąjį vardą paveldėjo iš močiutės. Beje, su metais paaiškėjo ir tremties priežastis – senolę pakišo pats iš tremiamųjų sąrašo išsipirkęs ir ją vietoj savęs pasiūlęs kaimynas.
Tarp skaudžių giminės istorijos puslapių netrūksta ir itin šviesių momentų. Už vieną jų Marijona Birutė savo artimiesiems bus dėkinga iki gyvenimo pabaigos.

„Aš vienintelė iš didelės šeimos išėjau į aukštą mokslą. Vyresnieji sudėjo daug pastangų, kiek galėjo, rėmė finansiškai. Labai norėjau mokytis ir broliai, patys tokios galimybės neturėję, pasiryžo mano norą išpildyti. Brolis Vytautas buvo labai gabus, išradėjas, apdovanotas įvairiausiomis premijomis, Šiaulių dviračių gamykloje galvaniniame ceche padaręs ne vieną patobulinimą, ir jis liko be diplomo. Broliai, mane išleisdami, prisakė: mes tau padėsime, bet jau turi mokytis“, – pasakoja saviškių niekados nenuvylusi, stropia studente tapusi Marijona. Vilniaus pedagoginiame institute ji įgijo istorijos ir geografijos mokytojos diplomą.
Iš gimtųjų Montviliškių į Vilnių, prisimena, ji kaskart vykdavo prisidėjusi lagaminą lašinių ir 60 vienetų kiaušinių. Šiauliuose dirbę broliai, ūkininkavusios seserys rėmė vienu kitu rubliu nuo tuomečių varganų uždarbių.

Betygala atstojo prarastąją tėviškę
„Melioracijos bumas praūžė per visą Lietuvą, nebeliko ir Montviliškių… Mama ir tėvas jau buvo mirę, mes, vaikai, suaugę – namus nugriovus išsisklaidėme kas sau, tuo ir pasibaigė. Tuščia beliko, dabar ten tik vėjas šeimininkauja. Bet, žiūriu, ta pelkė, tas buvęs akivaras nepasiduoda – toje vietoje vanduo prasišviečia, krūmokšniai atželia“, – Marijona prisipažįsta, kad savus plotus atsikovojanti gamta ją džiugina.
Ji tebeprisimena tą dieną, kai pamatė nugriautus namus – patyrė didžiulį šoką. Bėgant metams ta žaizda neužgijo, atimtos tėviškės jausmas lydi iki šių dienų.

Vis tik praradus Montviliškes likimas tarsi mainais Marijonai įteikė Betygalą. Atkeliavo čia iškart po studijų Vilniuje ir taip tvirtai įleido šaknis, kad apie jokią kitą vietą gyventi ir nebegalvojo.
„Mano studijų draugė Elena Šukutytė buvo iš Pakalniškių kaimo. Ji taip gražiai kalbėdavo apie Dubysą, vis minėdavo Betygalą. Negalėjau atsiklausyti pasakojimų apie Raseinių Magdę, manau, tai ji mane ir užbūrė. Studijoms besibaigiant pasiprašiau paskyrimo į Betygalą, tiesa, prieš tai buvau atvažiavusi į žvalgytuves. Kalnai palei Dubysą tuomet dar buvo ne visai apaugę, žiūriu, na tikrai labai gražu. Dabar kraštovaizdis pasikeitęs, bet Dubysa daro savo – ji turi žavesio, traukia žmones. Ir mane kai pritraukė, tai visam gyvenimui. Betygaloje gyvenu nuo 1966-ųjų, čia praleidau didžiąją gyvenimo dalį“, – pabrėžia M. B. Navakauskienė, antraisiais namais jai tapusiai Betygalai atsidėkojusi su kaupu – tiek ilgamečiu darbu mokykloje, tiek kraštotyrine bei muziejine veikla.

Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“