Vertybių deformacija

Viktoras VITKUS

Šią vasarą, rugsėjo mėnesį, teko domėtis Šiluvos, Lyduvėnų ir Nemakščių apylinkių mažosios architektūros būkle. Jeigu kurį laiką buvo nuogąstauta, kad koplytstulpiai, koplytėlės buvo siaubiamos vagių, tai dabar  turime ne mažiau rimtesnę prolemą – aplaidumą ir abejingumą, net pareigybinių nuostatų nevykdymą. Žmonės, saugoję šiuos sakralinės dailės objektus, palengva išeina Anapilin, valdininkų rūpestis tapo „švenčių šventimas“.
Nemakščių seniūnijoje, Pagojo kaime, kelyje Nemakščiai – Adakavas 5m nuo kelio, 530 m nuo autostrados Kaunas – Klaipėda yra Kazimiero Vaitkaus (1879 – 1982) statytas koplytstulpis. Tai eklektinio stiliais kūrinys, turintis  neoklasikinių ir neogotikinių bruožų.  Keturiose koplytėlės nišose buvo skulptūrėlės. Pasak meistro dukters p. Jocienės, viena jų – Pieta. Sovietmečiu skulptūrėlės pavogtos. Koplytstulpis buvo dažomas įvairiai, priklausomai nuo to, kokius tuo metu dažus turėjo prižiūrintis žmogus (jo sodyba buvo vos už 100 metrų, kitapus kelio). Trumpėjo ir pats koplytstulpio stulpas. Jam pūvant, S.Parnarauskas jį trumpindavo. Kol buvo besirūpinantis žmogus, tol vienaip ar kitaip dėmesio netrūkdavo, tačiau jau nuo 2000 metų jis nebedažomas, grėsmingai pasviręs, sunykęs autentiškas atbrailų apskardinimas. Priekinė niša vėliau buvo skardinta, bet jau ne tuo stiliumi. Paprastai, jeigu miršta mažosios architektūros objekto savininkas, įsipareigojimą jo priežiūrai perima seniūnija.
XX a. pab. didžiausia mažosios architektūros santalka buvo Šiluvos seniūnijoje. Šiandien galima konstatuoti, kad autentiškų objektų liko vos keli.
Vykstant į Lyduvėnus keliu nuo tilto, Žalpių kaime, P.Dambrausko sodyboje, 1994 metais stovėjo grakštaus silueto koplytstulpis (jis stovi ir dabar). Koplytėlė šešiakampė, su kupolo formos stogeliu,dengtu skarda ir šešiais įstiklintais
langeliais. Viršuje – ornamentuotas kryželis, koplytėlė ir stulpas,   dažytas balta spalva. Skulptūrėlės 1991 m. profesionaliai restauruotos, nuolat prižiūrimos. Kaip teigė Dambrauskai, tai padarė Kaune menų siekianti anūkė. Koplytėlės viduje buvo šv. Kazimiero, šv. Antano, Marijos Maloningosios, Rūpintojėlio, Marijos su kūdikiu ir 4 angeliukų figūrėlėmis skulptūros. Tikrai įspūdinga šventųjų grupė. Šiandien šis objektas atro-do ne taip „linksmai“.
Lyduvėnų miestelyje daug vietinių gyventojų dar mena pakabinamą koplytėlę ant nudžiūvusio ąžuolo. Jos struktūra nebuvo sudėtinga, bet atsižvelgus į tai, kadRaseinių krašte tokios autentikos buvo vos 4-5 vienetai, ją reikėjoitin saugoti. Dar 1994 metais joje buvo Pietos skulptūrėlė. 1999 metais koplytėlė jau nuimta nuo nudžiūvusio bei pašalinto medžio ir apie 3 m nuo sodybos prikalta prie medinio stulpo. Pasikeitė jos paskirtis, sakralumo vieta. Dar vėliau ji apskritai dingo. Toks mistiškas mažosios architektūros objektų judėjimas fiksuotas jau 1991 metais, kuomet buv. Valerijos Šiaulienės sodyboje buvo rastas koplytstulpis su šv. Roko, šv. Jurgio, ir dar 2 neįdenfikuotomis skulptūromis. Šias skulptūras su koplytstulpiu p. Miceika, naujasis sodybos šeimininkas, atsivežė iš Dratvinių k., Kelmės rajono. Kur
jis dabar, nežinia, tačiau kiemo gilumoje yra kitas koplytstulpis(?), pretenduojantis į ryškiausią kičo pavyzdį Raseinių krašte. Koplytėlės proporcijos nesuprantamos ir netradicinės. Greičiausiai ji buvo sukalta po to, kai įsigyta didoka gipsinė Marijos Maloningosios figūra. Neharmoningas dažymas, atmestinai padarytas stulpas, prie  kurio ji tvirtinama, tai pagrindiniai šio „šedevro“ bruožai,  uoliai saugomi čia pat pririšto šuniuko.
Proporcijų netaikymas, statymo tradicijų ignoravimas tampa būdingas net specialistams. Esame rašę apie Šiluvos seniūnijos Akmenės kaimo koplytėlės ant akmens Tytuvėnų regioninio parko darbuotojų atliktą remontą, nesilaikant istorinės fotofiksacijos (B.Buračas ir kt.) objekto dosje, tikrinimo aktų medžiagos. Ne ką įspūdingesnis koplytstulpis išdygo Roglaičių (Šiluvos seniūnija) kaimo senosiose kapinėse (tas pats TRP). Koplytėlėje tilptų ne tik visų Lietuvoje žinomų šventųjų skulptūrėlės, bet galėtų apsigyventi nedidelė kinų šeima.
Straipsnyje nėra jokio moralo, tiesiog kirba klausimas – ar nenorime, ar nemokame saugoti paveldo, o gal skirstome jį į reikšmingas ir tiesiog menkesnes grupes, reikalaujančias nedaug dėmesio…