Vėtra

Liudvikas Bakas ir V. B. Mandravas

Apie praūžusią vėtrą, grūdų kainas, verslo, gyvulininkystės, pienininkystės ir žemdirbystės problemas, bendrijos gyvenimą kalbiname Nemakščių seniūnijos gyventojus. Kalbėta ir apie šalies bankų grobuonišką apetitą, norą kelti ne tik savo gerovę, bet ir šalies ekonomiką. Eilinį kartą grįžtame prie minties, kad kaimo žmonės atsparesni negandoms, negu miestiečiai…

Vaclovas Šimaitis – verslininkas:

-  Kiek padarė žalos audra, dar sunku spręsti, nes neteko kalbėti su ūkininkais, o jų seniūnijoje yra nemaža, tačiau, kiek žinau, didelių nuostolių nepadarė. Mano verslui jokios žalos nebuvo, paklausą turėjo pirtis, pavėsinės su lauko baldais.

Duonos kaina neturėtų labai pašokti, nes vienais metais ji kyla, kitais krenta. Bendrai ekonomika jau kyla ir tai jaučiasi. Ūkininkai dabar yra savarankiškesni, jie planuoja savo darbus taip, kad kuo mažiau jaustųsi nuostoliai. Verslininkai nežada bankrutuoti. Neturėtų nukentėti ir paprastas žmogus.

Nemakščiuose yra susibūrusi nemaža bendruomenė, kuriai vadovauja Elytė Vaitkuvienė, aš esu jos pavaduotojas. Bendrija turi daug veiklos planų, įsigijome patalpas. (Verslininkas kuklinasi pasakyti, kad finansiškai prie jų įsigyjimo prisidėjo ir jis. Autorių pastaba.) Dabar ruošiamės  įkurtuvėms. Bendrovės nariai yra labai aktyvūs, jie nori čia ruošti saviveiklos užsiėmimus. Patalpos galės tarnauti ir kaip šarvojimo salė, ir įvairioms sukaktims, bendrovės šventėms, pagaliau gimtadieniams.

Algimantas Janušas – ūkininkas:

- Verčiuosi pienininkyste, didesnių nuostolių liūtis nepadarė, nes nesu stambus ūkininkas. Dar kūlimo darbų nevykdau, bet galvoju, kad gerai nebus. Šienapjūtei didesnių nuostolių nėra, tačiau javapjūtė – rimtas reikalas. Pašarų ruoša vėlavo visa mėnesį. Buvę karščiai pieno kokybei jau atsiliepė, ji tapo prastesnė. Karvės geria daug vandens, pienas labai liesas, tai rodo ir tyrimai. Valstybės požiūris į pienininkystę galėtų būti atidesnis. Gaunamų lėšų užtenka tik tai dienai, o kur dar technikos remontas? Kažką atsidėti „juodai“ dienai neįmanoma… Jeigu taip ir toliau būtų, reikėtų rimtai galvoti apie galvijų bandos mažinimą, parduoti telyčaites. Gal apie metus reikėtų laukti, kol viskas grįžtų į savo vėžes. Palaikau ryšį su aplinkiniais ūkininkais, konsultuojuosi su jais kilus bėdai. Nemanau, kad ištiks bankrotas.

Stasys Mėlinis – ūkininkas:

Stichija išguldė daug javų, ypač vasarinių kviečių. Pas mane ir sūnų Giedrių jų yra daug. Derliui negandos labai atsilieps, nes kviečiai buvo dar neprinokę, jie buvo pieninės brandos, kiti – vaškinės, nuostolių tikrai bus. Kai kulsime, viskas paaiškės. Nuostolių tikrai niekas nekompensuos, turėsime verstis tiktai patys. Nebent jeigu pakils grūdų kainos, tai nuostoliai gal kiek išsilygins, bet tai tik prognozės. Duona brangti negalėtų, kviečiai kainavo 800 Lt už toną, ją gali branginti tik perdirbėjai, kurių veiksmų niekas nereguliuoja, valstybės pozicija nesuprantama. Tarp perdirbėjų yra tarpusavio susitarimai, todėl susidaro tokia situacija. Kai duona branginama, mažinami jos kepaliukai. Privalėtų veikti specialiosios instancijos, tikrinančios perdirbėjų veiklą. Pagaliau reikėtų pasitelkti statistinius rodiklius.

Ūkininkai neturėtų bankrutuoti, jie kiekvieną minutę išnaudoja darbui.

Antanas Buzius – ūkininkas:

- Liūčių žala padaryta didelė – visos grūdinės kultūros guli. Iki liūčių darbų eiga buvo tikrai gera, po jų nuostoliai siekia apie 50 nuošimčių. Kylanti grūdų kaina man nėra labai aktuali, nes verčiuosi gyvulininkyste ir didžioji grūdų dalis eina pašarams, parduodu tik grūdų likučius, gal apie 30 nuošimčių. Dar savų reikalavimų kelia ekologinį statusą turintis ūkis. Gaunu taip vadinamas ekologines išmokas, tačiau beprotiškai smaugia bankai. Anksčiau ekologinio ūkio augalų nereikėjo apdrausti, šiemet pirmi metai, kaip įvesta draudimo tvarka, bet aš nedraudžiau. Todėl nesitikiu jokios kompensacijos. Už pienuką gauname labai mažai, vos 70 centų už litrą. Ekologiniame ūkyje gyvuliui negalime duoti, ko reikia, todėl tokia apverktina padėtis. Manau, kad tokia situacija susidarė dėl korumpuotų valdininkų, aš juos vadinu tiesiog mafija. Kainos reguliuojamos tenai. Jeigu litras ekologinio pieno parduotuvėje kainuoja 3 – 4 litai, o mums duoda tik 70 centų (pernai gavome tik 50 centų), tai nėra apie ką kalbėti. Reikalaujama pieno europinės kokybės standarto.

Kai grūdų kainos kyla, kils ir duonos kaina, nors pernai buvo palankesnės sąlygos, bet duonos kaina nekrito. Tie, kurie reguliuoja kainas, pasinaudoja susidariusia situacija. Duonos nebūtina branginti, kadangi ji pabranginta užpernai. Galioja nesąžiningų žmonių tarpusavio susitarimai.

Mes su sūnumi dirbame dviese, turime du ūkius su bendrais pastatais, dalyvaujame visokiose programose, už 1,5 milijono litų supirkome įvairios technikos, tačiau laisvų pinigų nelabai lieka. Viskas brangsta, bankai pasidarė tikri plėšrūnai, gyveni su baime, kad atvažiuos ir paims kurią nors techniką. Tačiau žmonės dirba, nenori prasigerti, bet ne tokiems pajėgiems ūkininkams bankroto grėsmė reali.

Gyvenu Pagojo kaime, išsaugojau senos medinės architektūros gyvenamąjį ir ūkinį pastatus. Dabar gyvenamajame name apsistojo ūkio darbininkai. Turėjau sumanymą čia įkurti kaimo turizmo sodybą, bet dėl lėšų stokos reikėjo sumanymo atsisakyti. Čia reikėtų investuoti ne vieną šimtą tūkstančių litų.

Be grynai ūkinių darbų dar randu laiko sodybos ir jos aplinkos tvarkymui.

Stasė Marcinkienė ( S.M. ) ir Eugenija Lembutienė ( E.L. ) – ūkininkės:

S.M.: – Verčiamės pieninkyste ir grūdininkyste 100 ha žemės. Liūtys nuguldė miežius, kliuvo ir kvietrugiams. Kūlimo darbai prieš liūtis vyko normaliai, gerai biro grūdai. Dalį grūdų jau išvežėme, pasilikome ir sėklai. Pelno tikrai bus, nes jau daug pardavėme. Pernai už toną rugių Tauragėje gavo-me 200 Lt, o šiemet Viduklės geležinkelio stotyje gavome 500 Lt. Čia grūdus superka 3 firmos, susidaro konkurencija – mums tai labai gerai. Dar liko 5 ha nenuimtų kviečių, 8ha kvietrugių, rugiai jau nukulti. Nenaudojame trąšų, koks derlius bus, tiek ir gerai. Paskolomis ūkininkavimui taip pat nesinaudojame. Esame jų kiek paėmę tik vaikų reikmėms.

Anksčiau pieną pardavinėjome Vilkyškiams, bet jie buvo nesąžiningi. Šiemet perėjome į Žilinskio įmonę Pakražantyje, Kelmės rajone. Jie moka po 66 ct už litrą, bet ir jie dabar 3 centus „numušė“.

Nėra blogai, bet galėtų būti geriau. Turime tik 12 karvių.

Kylant maisto produktų kainoms eiliniam miesto žmogui bus blogai, kaimo žmogus išsivers.

Randame laiko sodybai ir jos aplinkos tvarkymui, domimės apželdinimo naujovėmis, augmenija.

E.L.: -  Žmonėms ir taip nėra geros būties sąlygos. Jeigu versiesi tik vien pienu, tai nepragyvensi.

Aš laikau tik 3 karves ir tikrai tai žinau. Man, kaip smulkiai ūkininkei, moka 53 centus už litrą pieno, o stambesniems ūkininkams daugiau. Tai yra išsityčiojimas, turėtų būti vienoda kaina visiems ūkininkams, nepaisant galvijų bandos skaičiaus – ar turi 10 karvių, ar 200.