Viduklės koldūnininkai nepasiduoda naujųjų laikų spaudimui – puoselėja tradicijas ir gerą skonį

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

Viduklę garsina koldūnai. Lietuvoje tą žino visi – kartų kartos juos ragavo, gyrė, dėl jų važiavo iš toli, vežėsi pavaišinti svečius. Tradicija taip giliai įleido šaknis, kad tapo ryškiausia šių laikų Viduklės savastimi. Ir, kaip dažna tradicija, spėjo apaugti savomis istorijomis bei legendomis. Senosios Viduklės koldūninės praeitį puoselėjantis ir jos ateitį kuriantis Giedrius Germanavičius dar būdamas mokinukas čia bėgdavo valgyti koldūnų, lygiai tokius pačius, net tokiose pat lėkštutėse, dabar siūlo savo klientams. Jis gerai žino, kad jų receptas atkeliavo iš Sibiro, tik nėra tikras, kuri vidukliškė, grįždama iš tremties, jį atsivežė. Taip jau būna su tomis legendomis… O štai dėl Arvydo Sabonio geltono žiguliuko Giedrius yra absoliučiai tikras: į Viduklę užsukusią žvaigždę kadaise matė savomis susižavėjusio vaiko akimis, tą patvirtina ir visas tada priešais koldūninę subėgęs miestelis.

Valgytojų palankumas neišblėso
Įvedus į „Google“ paiešką sąvoką „Viduklės koldūnai“, internetas pasiūlo daugiau nei pusketvirto tūkstančio peržiūrų. Jų žinomumą, populiarumą patvirtina ir pats gyvenimas, tiek ankstesnis, tiek šių dienų.
Giedrius, kurį drąsiai galima tituluoti Viduklės koldūnų ambasadoriumi, prisimena priešais anuometinę valgyklą sausakimšai sustatytus valgytojų automobilius ir kitokias ratuotas priemones, net gatvėje besidriekiančias eiles. Šiandien joje, jau tapusioje „Senąja Viduklės koldūnine“, per dieną pagaminama pustrečio tūkstančio koldūnų. Lankytojai, atgaivinus koldūninę prieš trejetą metų, vėl negali jų atsivalgyti.
Kokia buvo viso to pradžia? Vyresnieji miestelyje ją puikiai prisimena. Koldūninės klestėjimo laikai sutapo su Giedriaus mokykliniais metais, praėjusio amžiaus devintuoju dešimtmečiu.
„Viduklės tarybinis ūkis buvo turtingas, vadintas milijonieriumi, jis turėjo savo valgyklą. Mums, mokiniams, tai buvo traukos taškas. Kone kasdien eidavome po pamokų pažiūrėti, gal stovi koks importinis automobilis, gal vėl kokia garsenybė atvažiavo. Buvo labai populiaru užsukti į Viduklę pakeliui į Palangą, driekėsi automobilių eilės, žinoma, vis dėl tų koldūnų“, – pabrėžia G. Germanavičius.
Labiausiai miestelyje būdavo laukiami krepšininkai. Vieną tokį jų vizitą vidukliškis prisimena itin gyvai. Atvažiavo Valdemaras Chomičius, Rimantas Kurtinaitis, dar keli, o Arvydas Sabonis išlipo iš įspūdingo geltono žiguliuko.

Jokios mistikos – tik gerai atidirbtas receptas
Pati Viduklės koldūnų istorija įdomi tuo, kad ji pradėjo rutuliotis tarsi savaime, ji nebuvo nei kulinarinių tradicijų, nei vietos gyventojų įpročių tęsinys.
„Tiesą sakant, ta istorija labai paprasta. Apie šešiasdešimtuosius metus iš tremties grįžo moteris, ji įsidarbino toje valgykloje ir pasiūlė gaminti koldūnus. Tokius, kokius valgo Sibire – nedidukus, su acto užpilu. Naujoviškas koldūnų dydis iškart prigijo, o actas ne. Uždėjo spirgų, paragavo – skanu. Padarė technologinę kortelę, nuvažiavo į Lietkoopsąjungą, puiku – užpatentavo“, – pasakoja vidukliškis.

Maža to, netrukus Viduklės valgyklą pasiekė technologinis stebuklas – tešlos minkymo mašina, viena iš dviejų, kurias nupirko Lietkoopsąjunga. Kita iškeliavo į Kavarską. Nuo tada abu miesteliai ėmė garsėti koldūnais, šios šlovės nepraranda ir šiandien.
Šį pasakojimą G. Germanavičius išgirdo iš savo gero draugo mamos, ilgai dirbusios toje valgykloje. Atsimena, klausė jos, kodėl tie koldūnai tokie geri – ar dėl recepto, ar dėl kokių slaptų ingredientų? Išgirdo, kad viskas dėl tos tešlos minkymo mašinos. Jai atsiradus koldūnai buvo gaminami kasdien, virėjos turėjo progą tobulėti, paprastą receptą atidirbti iki tobulumo, o valgytojai – vieni per kitus susižinoti apie gerą maitinimo įstaigą. Koldūninės šlovė pasklido greitai ir išsilaikė dešimtmečiais.
O kas ta moteris, parvežusi receptą iš Sibiro? Pasirodo, Viduklėje esama dviejų versijų. Giedrius įsitikinęs, kad tai Žoramskienės, vietinių vadintos Maša, nuopelnas, bet kiti ginčija, sako, kad kitos grįžusios iš tremties vidukliškės – Pilypienės. Abi jau amžiną atilsį, tad sužinoti galima būtų nebent iš archyvų. Giedrius ruošiasi tuo pasidomėti, nes jei jau yra istorija, ji turi būti kuo tikslesnė.

„Paleiskite prie šaukštų“
„Per gyvenimą esu jų suvalgęs labai daug. Mokykloje valgykla buvo, bet pietų dažnai eidavome į koldūninę – ten skaniau. Atsimenu, porcija koldūnų kainavo 70 kapeikų. Manęs dažnai klausia, kokie tie koldūnai būdavo anuomet. Bet kad nėra ko daug pasakoti, tiesiog skanūs ir viskas. Būdavo tik viena rūšis – koldūnai su spirgučiais. Kas norėjo, galėjo užsipilti grietinės, ji pardavinėta po pusę stiklinės, dar užsiberti pipirų“, – pasakoja G. Germanavičius.
Koldūnai būdavo patiekiami lėkštutėse, valgomi ne šakute, o arbatiniu šaukšteliu. Tai dar vienas šio patiekalo išskirtinumas. Šakutė būtų visai netikusi kabinti mažiems, gal tik pupelės dydžio koldūniukams.
Grįždamas mintimis į anuos laikus Giedrius svarsto, kad prie koldūnų populiarumo prisidėjo dar ir tai, kad toje tipinėje tarybinio ūkio valgykloje nedaug ką besiūlydavo. Valgiaraštyje būdavo guliašas („skanus“), šnicelis („paskendęs taukuose“), sriuba („kažkokia“) ir koldūnai („geri“).

„Per pietus už durų rikiuodavosi 50 metrų eilė. Jūs neįsivaizduojat, kiek privažiuodavo technikos. Autostrados tada dar nebuvo, senajame Žemaičių plente judėjimas buvo toks intensyvus, kad Viduklėje vos pereidavome gatvę. Plente stovėjo ženklas su šakute ir peiliu, bet mes juos vadindavome šaukštais. Važiuodami autobusais, kurie neužsukdavo į Viduklę, vairuotojų prašydavome paleisti „prie šaukštų“. Ir visi žinojo, ką tai reikškia. Tai buvo nuoroda į šią valgyklą“, – pasakoja vidukliškis.

Koldūnų šventė tiesiog sprogo
Iširus sovietinei ekonominei sistemai valgykla užsidarė. Pastatas ilgą laiką stovėjo tuščias, kaip sako Giedrius, užkaltas lentomis – išvogtas, išnešiotas.
Atgimimo teko laukti gerą dešimtmetį, kai pastatą įsigijo dabartinės jo verslo bendraturtės Jolantos Pukinaitės šeima, jį suremontavo, pavadino „Senąja Viduklės koldūnine“ ir pradėjo rengti užsakomuosius pobūvius.
Pats Giedrius tuo metu gyveno Vokietijoje – dvylika metų ten studijavo, dirbo. Grįžęs į gimtinę 2011-aisiais kone iš karto įšoko į „koldūnų traukinį“. Tais metais Viduklėje buvo surengta pirmoji Koldūnų šventė, prie kurios jis aktyviai prisidėjo. Šventės idėjos autoriai buvo Gytis Šulinskas ir Algimantas Mielinis. Jie ir pagrindiniai organizatoriai (garvežiai).
„Tai buvo bendruomenės idėja. Iš pradžių man pasirodė keistoka – kas per koldūnų šventė? Bet, galvoju, jei žmonėms reikia, kodėl gi ne. O išėjo taip, kad jau pirmais metais ji pranoko bet kokius lūkesčius. Į bendruomenės šventes paprastai susirenka 200–300 žmonių, drąsiai skaičiavome, kad pas mus gal 500 ateis. Skirtingais skaičiavimais, atėjo nuo penkių iki septynių tūkstančių!“ – iki šiol to nuostabaus sėkmės jausmo nepamiršta G. Germanavičius, buvęs atsakingas už techninius dalykus („iki tol net Raseiniuose tokios scenos nebuvo“) ir informacinę sklaidą (pavyko pasireklamuoti radijo stotyse, televizijoje).

Nuo tada Koldūnų šventė tapo kasmetiniu renginiu, bet pirmoji taip ir liko sėkmingiausia. Giedrius ir pats stebisi, kaip puikiai pavyko viską organizuoti – miestelis švytėjo tvarka ir švara, sužymėtos vietos automobiliams, sustatytos lentelės. Atiduota ypatinga pagarba koldūnams – iki 21 valandos leista prekiauti tik jais, tik po to šašlykais ir visu kitu.
Gaila, kad paskutinėje Viduklės koldūnų šventė praėjo be Viduklės koldūnų… Viduklės prekiautojai ir gamintojai šventėje nedalyvavo, nes nebuvo kviesti.
Beje, koldūnų sostinės titulas Viduklei prilipo ne dėl Koldūnų šventės, o daug anksčiau, Giedrius sako, „nuo tešlos minkymo mašinos“.

Per koldūnus – duoklė savam miesteliui
Pamažu atėjo laikas ir pačiai „Senajai Viduklės koldūninei“ grąžinti ankstesnę šlovę. Prieš keletą metų Giedrius prisijungė prie jos veiklos ir abu bendraturčiai nusprendė atsisakyti valgiaraščio įvairovės. Nuo tada čia karaliauja koldūnai.
„Suradome tokio pat dizaino kaip anksčiau lėkštutes, iš stalo įrankių palikome tik šaukštelius. Klientui pasiūlome ir šakutę su peiliu, bet beveik visi renkasi valgyti taip, „kaip anksčiau“. Pats koldūnų receptas labai paprastas, be jokių paslapčių. Tikrai nepradėsiu pasakoti istorijų apie surastą seną receptų sąsiuvinį ar panašiai. Tegaliu pasakyti, kad gavau tikrą, senąjį tešlos receptą, bet neatskleisiu iš kur. Žinoma, tiek ingredientai, tiek proporcijos liko tokie pat, koldūnai tebėra tokie pat maži ir taip pat užlankstyti“, – tikina koldūninės bendraturtis.

Jis ir pats stoja prie viryklės – yra atsakingas už spirgučių padažo gamybą. Spirgučiai paprastai čirškinami iš rūkytų lašinių, o vidukliškiai renkasi tik žalius, kokius naudojo ir senoji valgykla. Tokį padažo receptą padiktavo anuometinė realybė, kai rūkyti lašiniai buvo prabanga. Giedrius garantuoja, kad padažas, nors beveik autentiškas, bet daug gardesnis dėl jo slaptųjų ingredientų. Kokių? Jo kūrėjas kviečia patiems paragauti ir pabandyti atspėti.
„Virtuvėje aš jaučiuosi gerai. Dar verdu sriubas, dėl kurių žmonės taip pat atvažiuoja iš toli. Sausio mėnesį pas mus lankėsi prezidentas su komanda, valgė sriubą, koldūnus, visi įvertino labai gerai. Man patinka gaminti. Tai viena iš priežasčių, kodėl aš čia. Antra – esu Viduklės patriotas, noriu prisidėti prie jos tradicijų – tęsti senąsias, kurti naujas“, – aiškina G. Germanavičius, savo gyvenimą pradėjęs kurti svetur, bet grįžęs į gimtinę.

Vyrui džiugu, kad miestelyje yra dar viena koldūninė, tai tik įtvirtina „Koldūnų sostinės“ titulą. Kolegos eina kiek kitu keliu, jų koldūnai yra sertifikuoti Kultūros paveldo fondo. Bet kalbant apie autentiką, tradicijos tęstinumą, tai garantuoja tik „Senoji Viduklės koldūninė“.
„Per dieną abi koldūninės sutraukia tiek žmonių, kiek Viduklę aplanko per visus metus. Turime pripažinti, kad nėra čia daug įdomių vietų… Turime stengtis būti patrauklūs kitaip“, – gimtojo miestelio žinomumą per koldūnus stengiasi kelti Giedrius.
Jis tiki, kad kada nors Viduklėje atsiras ir Koldūnų gatvė. Pernai to padaryti nepavyko. Naikinant sovietinį Pionierių pavadinimą, gatvė, kurioje įsikūrusi „Senoji Viduklės koldūninė“, pervadinta į Šlaito. Daliai bendruomenės pavadinimas „Koldūnų“ pasirodė juokingas, jam nepritarė rajono valdžia. Bet ateityje – kas žino? Juk koldūnai – Viduklės tapatybė.

Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“