Viduklės koldūnininkai nepasiduoda naujųjų laikų spaudimui – puoselėja tradicijas ir gerą skonį
JÅ«ratÄ— KIELÄ–
jurate.alioraseiniai@gmail.com
ViduklÄ™ garsina koldÅ«nai. Lietuvoje tÄ… žino visi – kartų kartos juos ragavo, gyrÄ—, dÄ—l jų važiavo iÅ¡ toli, vežėsi pavaiÅ¡inti sveÄius. Tradicija taip giliai įleido Å¡aknis, kad tapo ryÅ¡kiausia Å¡ių laikų ViduklÄ—s savastimi. Ir, kaip dažna tradicija, spÄ—jo apaugti savomis istorijomis bei legendomis. Senosios ViduklÄ—s koldÅ«ninÄ—s praeitį puoselÄ—jantis ir jos ateitį kuriantis Giedrius GermanaviÄius dar bÅ«damas mokinukas Äia bÄ—gdavo valgyti koldÅ«nų, lygiai tokius paÄius, net tokiose pat lÄ—kÅ¡tutÄ—se, dabar siÅ«lo savo klientams. Jis gerai žino, kad jų receptas atkeliavo iÅ¡ Sibiro, tik nÄ—ra tikras, kuri vidukliÅ¡kÄ—, grįždama iÅ¡ tremties, jį atsivežė. Taip jau bÅ«na su tomis legendomis… O Å¡tai dÄ—l Arvydo Sabonio geltono žiguliuko Giedrius yra absoliuÄiai tikras: į ViduklÄ™ užsukusiÄ… žvaigždÄ™ kadaise matÄ— savomis susižavÄ—jusio vaiko akimis, tÄ… patvirtina ir visas tada prieÅ¡ais koldÅ«ninÄ™ subÄ—gÄ™s miestelis.
Valgytojų palankumas neišblėso
Ä®vedus į „Google“ paieÅ¡kÄ… sÄ…vokÄ… „ViduklÄ—s koldÅ«nai“, internetas pasiÅ«lo daugiau nei pusketvirto tÅ«kstanÄio peržiÅ«rų. Jų žinomumÄ…, populiarumÄ… patvirtina ir pats gyvenimas, tiek ankstesnis, tiek Å¡ių dienų.
Giedrius, kurį drÄ…siai galima tituluoti ViduklÄ—s koldÅ«nų ambasadoriumi, prisimena prieÅ¡ais anuometinÄ™ valgyklÄ… sausakimÅ¡ai sustatytus valgytojų automobilius ir kitokias ratuotas priemones, net gatvÄ—je besidriekianÄias eiles. Å iandien joje, jau tapusioje „SenÄ…ja ViduklÄ—s koldÅ«nine“, per dienÄ… pagaminama pustreÄio tÅ«kstanÄio koldÅ«nų. Lankytojai, atgaivinus koldÅ«ninÄ™ prieÅ¡ trejetÄ… metų, vÄ—l negali jų atsivalgyti.
Kokia buvo viso to pradžia? Vyresnieji miestelyje jÄ… puikiai prisimena. KoldÅ«ninÄ—s klestÄ—jimo laikai sutapo su Giedriaus mokykliniais metais, praÄ—jusio amžiaus devintuoju deÅ¡imtmeÄiu.
„ViduklÄ—s tarybinis Å«kis buvo turtingas, vadintas milijonieriumi, jis turÄ—jo savo valgyklÄ…. Mums, mokiniams, tai buvo traukos taÅ¡kas. Kone kasdien eidavome po pamokų pažiÅ«rÄ—ti, gal stovi koks importinis automobilis, gal vÄ—l kokia garsenybÄ— atvažiavo. Buvo labai populiaru užsukti į ViduklÄ™ pakeliui į PalangÄ…, driekÄ—si automobilių eilÄ—s, žinoma, vis dÄ—l tų koldÅ«nų“, – pabrėžia G. GermanaviÄius.
Labiausiai miestelyje bÅ«davo laukiami krepÅ¡ininkai. VienÄ… tokį jų vizitÄ… vidukliÅ¡kis prisimena itin gyvai. Atvažiavo Valdemaras ChomiÄius, Rimantas Kurtinaitis, dar keli, o Arvydas Sabonis iÅ¡lipo iÅ¡ įspÅ«dingo geltono žiguliuko.
Jokios mistikos – tik gerai atidirbtas receptas
Pati ViduklÄ—s koldÅ«nų istorija įdomi tuo, kad ji pradÄ—jo rutuliotis tarsi savaime, ji nebuvo nei kulinarinių tradicijų, nei vietos gyventojų įproÄių tÄ™sinys.
„Tiesą sakant, ta istorija labai paprasta. Apie šešiasdešimtuosius metus iš tremties grįžo moteris, ji įsidarbino toje valgykloje ir pasiūlė gaminti koldūnus. Tokius, kokius valgo Sibire – nedidukus, su acto užpilu. Naujoviškas koldūnų dydis iškart prigijo, o actas ne. Uždėjo spirgų, paragavo – skanu. Padarė technologinę kortelę, nuvažiavo į Lietkoopsąjungą, puiku – užpatentavo“, – pasakoja vidukliškis.
Maža to, netrukus Viduklės valgyklą pasiekė technologinis stebuklas – tešlos minkymo mašina, viena iš dviejų, kurias nupirko Lietkoopsąjunga. Kita iškeliavo į Kavarską. Nuo tada abu miesteliai ėmė garsėti koldūnais, šios šlovės nepraranda ir šiandien.
Šį pasakojimÄ… G. GermanaviÄius iÅ¡girdo iÅ¡ savo gero draugo mamos, ilgai dirbusios toje valgykloje. Atsimena, klausÄ— jos, kodÄ—l tie koldÅ«nai tokie geri – ar dÄ—l recepto, ar dÄ—l kokių slaptų ingredientų? IÅ¡girdo, kad viskas dÄ—l tos teÅ¡los minkymo maÅ¡inos. Jai atsiradus koldÅ«nai buvo gaminami kasdien, virÄ—jos turÄ—jo progÄ… tobulÄ—ti, paprastÄ… receptÄ… atidirbti iki tobulumo, o valgytojai – vieni per kitus susižinoti apie gerÄ… maitinimo įstaigÄ…. KoldÅ«ninÄ—s Å¡lovÄ— pasklido greitai ir iÅ¡silaikÄ— deÅ¡imtmeÄiais.
O kas ta moteris, parvežusi receptÄ… iÅ¡ Sibiro? Pasirodo, ViduklÄ—je esama dviejų versijų. Giedrius įsitikinÄ™s, kad tai ŽoramskienÄ—s, vietinių vadintos MaÅ¡a, nuopelnas, bet kiti ginÄija, sako, kad kitos grįžusios iÅ¡ tremties vidukliÅ¡kÄ—s – PilypienÄ—s. Abi jau amžinÄ… atilsį, tad sužinoti galima bÅ«tų nebent iÅ¡ archyvų. Giedrius ruoÅ¡iasi tuo pasidomÄ—ti, nes jei jau yra istorija, ji turi bÅ«ti kuo tikslesnÄ—.
„Paleiskite prie šaukštų“
„Per gyvenimÄ… esu jų suvalgÄ™s labai daug. Mokykloje valgykla buvo, bet pietų dažnai eidavome į koldÅ«ninę – ten skaniau. Atsimenu, porcija koldÅ«nų kainavo 70 kapeikų. ManÄ™s dažnai klausia, kokie tie koldÅ«nai bÅ«davo anuomet. Bet kad nÄ—ra ko daug pasakoti, tiesiog skanÅ«s ir viskas. BÅ«davo tik viena rÅ«Å¡is – koldÅ«nai su spirguÄiais. Kas norÄ—jo, galÄ—jo užsipilti grietinÄ—s, ji pardavinÄ—ta po pusÄ™ stiklinÄ—s, dar užsiberti pipirų“, – pasakoja G. GermanaviÄius.
Koldūnai būdavo patiekiami lėkštutėse, valgomi ne šakute, o arbatiniu šaukšteliu. Tai dar vienas šio patiekalo išskirtinumas. Šakutė būtų visai netikusi kabinti mažiems, gal tik pupelės dydžio koldūniukams.
Grįždamas mintimis į anuos laikus Giedrius svarsto, kad prie koldūnų populiarumo prisidėjo dar ir tai, kad toje tipinėje tarybinio ūkio valgykloje nedaug ką besiūlydavo. Valgiaraštyje būdavo guliašas („skanus“), šnicelis („paskendęs taukuose“), sriuba („kažkokia“) ir koldūnai („geri“).
„Per pietus už durų rikiuodavosi 50 metrų eilÄ—. JÅ«s neįsivaizduojat, kiek privažiuodavo technikos. Autostrados tada dar nebuvo, senajame ŽemaiÄių plente judÄ—jimas buvo toks intensyvus, kad ViduklÄ—je vos pereidavome gatvÄ™. Plente stovÄ—jo ženklas su Å¡akute ir peiliu, bet mes juos vadindavome Å¡aukÅ¡tais. Važiuodami autobusais, kurie neužsukdavo į ViduklÄ™, vairuotojų praÅ¡ydavome paleisti „prie Å¡aukÅ¡tų“. Ir visi žinojo, kÄ… tai reikÅ¡kia. Tai buvo nuoroda į Å¡iÄ… valgyklą“, – pasakoja vidukliÅ¡kis.
Koldūnų šventė tiesiog sprogo
IÅ¡irus sovietinei ekonominei sistemai valgykla užsidarÄ—. Pastatas ilgÄ… laikÄ… stovÄ—jo tuÅ¡Äias, kaip sako Giedrius, užkaltas lentomis – iÅ¡vogtas, iÅ¡neÅ¡iotas.
Atgimimo teko laukti gerą dešimtmetį, kai pastatą įsigijo dabartinės jo verslo bendraturtės Jolantos Pukinaitės šeima, jį suremontavo, pavadino „Senąja Viduklės koldūnine“ ir pradėjo rengti užsakomuosius pobūvius.
Pats Giedrius tuo metu gyveno Vokietijoje – dvylika metų ten studijavo, dirbo. Grįžęs į gimtinę 2011-aisiais kone iš karto įšoko į „koldūnų traukinį“. Tais metais Viduklėje buvo surengta pirmoji Koldūnų šventė, prie kurios jis aktyviai prisidėjo. Šventės idėjos autoriai buvo Gytis Šulinskas ir Algimantas Mielinis. Jie ir pagrindiniai organizatoriai (garvežiai).
„Tai buvo bendruomenÄ—s idÄ—ja. IÅ¡ pradžių man pasirodÄ— keistoka – kas per koldÅ«nų Å¡ventÄ—? Bet, galvoju, jei žmonÄ—ms reikia, kodÄ—l gi ne. O iÅ¡Ä—jo taip, kad jau pirmais metais ji pranoko bet kokius lÅ«kesÄius. Ä® bendruomenÄ—s Å¡ventes paprastai susirenka 200–300 žmonių, drÄ…siai skaiÄiavome, kad pas mus gal 500 ateis. Skirtingais skaiÄiavimais, atÄ—jo nuo penkių iki septynių tÅ«kstanÄių!“ – iki Å¡iol to nuostabaus sÄ—kmÄ—s jausmo nepamirÅ¡ta G. GermanaviÄius, buvÄ™s atsakingas už techninius dalykus („iki tol net Raseiniuose tokios scenos nebuvo“) ir informacinÄ™ sklaidÄ… (pavyko pasireklamuoti radijo stotyse, televizijoje).
Nuo tada Koldūnų šventė tapo kasmetiniu renginiu, bet pirmoji taip ir liko sėkmingiausia. Giedrius ir pats stebisi, kaip puikiai pavyko viską organizuoti – miestelis švytėjo tvarka ir švara, sužymėtos vietos automobiliams, sustatytos lentelės. Atiduota ypatinga pagarba koldūnams – iki 21 valandos leista prekiauti tik jais, tik po to šašlykais ir visu kitu.
Gaila, kad paskutinÄ—je ViduklÄ—s koldÅ«nų Å¡ventÄ— praÄ—jo be ViduklÄ—s koldÅ«nų… ViduklÄ—s prekiautojai ir gamintojai Å¡ventÄ—je nedalyvavo, nes nebuvo kviesti.
Beje, koldÅ«nų sostinÄ—s titulas Viduklei prilipo ne dÄ—l KoldÅ«nų Å¡ventÄ—s, o daug anksÄiau, Giedrius sako, „nuo teÅ¡los minkymo maÅ¡inos“.
Per koldūnus – duoklė savam miesteliui
Pamažu atÄ—jo laikas ir paÄiai „Senajai ViduklÄ—s koldÅ«ninei“ grąžinti ankstesnÄ™ Å¡lovÄ™. PrieÅ¡ keletÄ… metų Giedrius prisijungÄ— prie jos veiklos ir abu bendraturÄiai nusprendÄ— atsisakyti valgiaraÅ¡Äio įvairovÄ—s. Nuo tada Äia karaliauja koldÅ«nai.
„Suradome tokio pat dizaino kaip anksÄiau lÄ—kÅ¡tutes, iÅ¡ stalo įrankių palikome tik Å¡aukÅ¡telius. Klientui pasiÅ«lome ir Å¡akutÄ™ su peiliu, bet beveik visi renkasi valgyti taip, „kaip anksÄiau“. Pats koldÅ«nų receptas labai paprastas, be jokių paslapÄių. Tikrai nepradÄ—siu pasakoti istorijų apie surastÄ… senÄ… receptų sÄ…siuvinį ar panaÅ¡iai. Tegaliu pasakyti, kad gavau tikrÄ…, senÄ…jį teÅ¡los receptÄ…, bet neatskleisiu iÅ¡ kur. Žinoma, tiek ingredientai, tiek proporcijos liko tokie pat, koldÅ«nai tebÄ—ra tokie pat maži ir taip pat užlankstyti“, – tikina koldÅ«ninÄ—s bendraturtis.
Jis ir pats stoja prie viryklÄ—s – yra atsakingas už spirguÄių padažo gamybÄ…. SpirguÄiai paprastai ÄirÅ¡kinami iÅ¡ rÅ«kytų laÅ¡inių, o vidukliÅ¡kiai renkasi tik žalius, kokius naudojo ir senoji valgykla. Tokį padažo receptÄ… padiktavo anuometinÄ— realybÄ—, kai rÅ«kyti laÅ¡iniai buvo prabanga. Giedrius garantuoja, kad padažas, nors beveik autentiÅ¡kas, bet daug gardesnis dÄ—l jo slaptųjų ingredientų. Kokių? Jo kÅ«rÄ—jas kvieÄia patiems paragauti ir pabandyti atspÄ—ti.
„VirtuvÄ—je aÅ¡ jauÄiuosi gerai. Dar verdu sriubas, dÄ—l kurių žmonÄ—s taip pat atvažiuoja iÅ¡ toli. Sausio mÄ—nesį pas mus lankÄ—si prezidentas su komanda, valgÄ— sriubÄ…, koldÅ«nus, visi įvertino labai gerai. Man patinka gaminti. Tai viena iÅ¡ priežasÄių, kodÄ—l aÅ¡ Äia. Antra – esu ViduklÄ—s patriotas, noriu prisidÄ—ti prie jos tradicijų – tÄ™sti senÄ…sias, kurti naujas“, – aiÅ¡kina G. GermanaviÄius, savo gyvenimÄ… pradÄ—jÄ™s kurti svetur, bet grįžęs į gimtinÄ™.
Vyrui džiugu, kad miestelyje yra dar viena koldūninė, tai tik įtvirtina „Koldūnų sostinės“ titulą. Kolegos eina kiek kitu keliu, jų koldūnai yra sertifikuoti Kultūros paveldo fondo. Bet kalbant apie autentiką, tradicijos tęstinumą, tai garantuoja tik „Senoji Viduklės koldūninė“.
„Per dienÄ… abi koldÅ«ninÄ—s sutraukia tiek žmonių, kiek ViduklÄ™ aplanko per visus metus. Turime pripažinti, kad nÄ—ra Äia daug įdomių vietų… Turime stengtis bÅ«ti patrauklÅ«s kitaip“, – gimtojo miestelio žinomumÄ… per koldÅ«nus stengiasi kelti Giedrius.
Jis tiki, kad kada nors Viduklėje atsiras ir Koldūnų gatvė. Pernai to padaryti nepavyko. Naikinant sovietinį Pionierių pavadinimą, gatvė, kurioje įsikūrusi „Senoji Viduklės koldūninė“, pervadinta į Šlaito. Daliai bendruomenės pavadinimas „Koldūnų“ pasirodė juokingas, jam nepritarė rajono valdžia. Bet ateityje – kas žino? Juk koldūnai – Viduklės tapatybė.
Projektas „Pasaulis keiÄiasi – tradicijos lieka tos paÄios“
kitchenhoney
2025-07-07 10:29
Å iltas ir nostalgiÅ¡kas straipsnis! Smagu skaityti, kaip ViduklÄ—s koldÅ«nai ne tik iÅ¡laikÄ— savo skonį, bet ir tapo miestelio simboliu, suburianÄiu žmones per kartas. Pats esu ragavÄ™s – mažuÄiai, bet nepakartojami! Smagu, kad tradicijos puoselÄ—jamos su meile, o naujos Å¡ventÄ—s ir idÄ—jos pritraukia tiek daug žmonių. Tokios istorijos įrodo, kad skonis ir prisiminimai eina kartu. BÅ«tų puiku, jei kada nors tikrai atsirastų KoldÅ«nų gatvÄ— – tai bÅ«tų gražus duoklÄ—s ženklas ViduklÄ—s istorijai.