Nijol? PETROŠI?T?
[1]
Irena Railien? ilgus metus ni?nieko nežinojo apie savo t?v?. Girdi, žuv?s „per karus“ ir tiek. Ji per met? t?km? netgi keist? jausm? išsiugd?, jog apie t?vuk? nieko negalima klausin?ti, nes kai ji tokiais klausimais užspeisdavo mam?, ši bemat apsipildavo ašaromis ir labai ilgai b?davo nelaiminga, t.y. reik?davo gan daug laiko, kol ji apsiramindavo. Taip nežinioje pra?jo daugiau nei penki dešimtme?iai, kol per vieno giminai?io laidotuves Skirsnemun?je pusbrolis nepasigyr? apie jos t?vus knygoje skait?s. Oi, kaip negražiai ten apie juos buv? prirašyta. Ta knyga vadinosi „Vanagai iš anapus“, ir j? b?t? galima pavadinti tikru sovietin?s propagandos „šedevru“ apie pokario rezistencij?. Kaip šiandien prisimena I. Railien?, ji po tokios žinios kelet? m?nesi? netilpusi savo kailyje, kažkoks keistas jausmas vald?s vis? k?n?. Bandžiusi susirasti min?t?j? knyg?, bet tuokart niekur nepavyko jos gauti. Tada ji nusprend? bet kokiu b?du priversti mam? kalb?ti, išpešti iš jos, koki? paslapt? ji slepia nuo vis? namiški?? Kas iš tikr?j? buvo jos t?vas ir kod?l b?tina tai sl?pti? Bet mama ir toliau atkakliai tyl?jo: „Vaikeli, kuo mažiau žmogus žino, tuo jis yra laimingesnis. Tau nereikia nieko žinoti, ko tu dar nežinai.“ Ta?iau Irenos toks atsakymas nebetenkino. Ji nor?jo žinoti ne tik daug, bet visk? apie nuo jos slepiamus ?vykius. Ji nor?jo visk? žinoti apie savo t?v?, kurio net veido nebeprisimin?, nes jai n? dvej? metuk? nebuvo, kai jis išnyko iš jos gyvenimo.
Paslapt? atskleid? archyvai
I. Railien? su savo turimomis šykš?iomis žiniomis kreip?si ? Lietuvos gyventoj? genocido ir rezistencijos tyrimo centr?, iš kurio netrukus gavo atsakym?, jog ne tik jos t?vas buvo pasipriešinimo kov? dalyvis, bet ir jos motina. „Lietuvos ypatingajam archyve yra Raseini? apskrities MGB skyriaus byla (1946-01-30 – 0947-07-03), kurioje ataskaitiniame pranešime apie Raseini? apskrities Šiluvos vals?iuje vykusias teroro akcijas pažym?ta, kad Petr? Sabaliauskien? (I. Railien?s motina – N. P.) buvo Žemai?io partizan? b?ryje ir dalyvavo Šiluvos vals?iaus Pyragi? kaime 1946 m. liepos 6 d. susišaudyme. Jos vyras, Izidorius Sabaliauskas, buvo aktyvus partizan? r?m?jas, kada buvo rekvizuojamas sviestas Žaiginio pienin?je, jis pervež? sviest? partizanams ? Betygalos vals?i?. I. Sabaliauskas buvo gav?s ginkl? iš partizan? (…) Raseini? apskrities MVD kovos su partizanais skyriaus patikrinimo akte (1946 m. rugs?jo 25 d.) pažym?ta, kad 1946 m. rugs?jo 21 d. areštuota partizan? nar? Sabaliauskien? ir partizan? r?m?jas Sabaliauskas (vardai nenurodyti). Pateiktame partizan? s?raše nurodyta, kad partizan? nar? Sabaliauskien? (byloje-bandu?iastnica) ir Sabaliauskas, partizan? r?m?jas, suimti 1946 m. rugs?jo 21 d.“
[2]Išnyko p?dsakai
Nuo tos datos Izidoriaus Sabaliausko p?dsakai v?l išnyko. Kaip dabar ima atgaminti ?vykius Irena, kai po kurio laiko ? namus gr?žo motina, ji buvo nebeatpaž?stama. Kur ji buvo, niekas iš j? globojusi? giminai?i? jai nesak?. Kaip šiandien ji supranta, jie to patys n? nežinojo. O jei ir b?t? sak?, ji buvo per maža, kad k? nors gal?t? suprasti. Gr?žo mama be sveikatos, už žem? tylesn? ir visiškai pakrikusiais nervais. Ji praktiškai nuo visko atsitv?r? tylos siena, vis? kal?jime patirt? siaub? ji taip ir nusineš?
tylom ? kap?. Irena ir šiandien sau negali atleisti, ka ji neišklausin?jo mamos, kod?l sulaužyti jos rank? pirštai, kod?l jie keistom s?augom vietoj nag?? Kod?l jos k?nas randais nus?tas? Sako, jei b??iau bent nujautusi, iš kur visa tai mama parsineš?, gal kaip nors b??iau išklaususi. Bet ?ia pat v?l veja mint?: „Gal ir ne? Juk aš daugkart esu klaususi… Tik vien?syk prasitarusi, jog jos t?vas už uol? kietesnis buv?s, kad tardomas jis ni?nieko nepasak?s. Jiedu kažkokiu b?du tur?j? galimyb? kal?jime susitikti, tai jis jai sak?s: „Neturiu aš k? jiems pasakyti, ir nieko jie iš man?s nesužinos.“
Nieko neišpešusi iš savo motinos, Irena ?m? atkakliai ieškoti kit? žmoni?, pažinojusi? jos t?v?, pagalbos. Iš j?, tuo pat metu Raseini? kal?jime lankiusi? savo artimuosius, Irena sužinojo, kad jos t?vas kal?jime buvo nužudytas 1948 met? gruodyje, prieš pat Naujuosius. Antr? Kal?d? dien? jie dar Izidoriui perdav? siuntinuk?, o gruodžio 30-?j? vienas kal?jimo priži?r?tojas jiems pasak?s, kad Izidoriaus neb?ra. Kaip buvo nužudytas Irenos t?vas, ji iki šiol taip ir nesužinojo. Ir kur jis buvo nužudytas: išvežtas ? kit? kal?jim?? Nužudytas vietoje? Kur jo kauleliai šiandien tr?ni? Tai klausimai, ? kuriuos Irena šiandien labiausiai nor?t? gauti atsakym?, kad dar šioje žem?je b?dama gal?t? bent žvakel? uždegti ant niekad nepažinoto t?vo kapo.
„Banditiškos“ kilm?s paieškos
Po to, kas ?ia pasakyta, I. Railienei jau nor?josi kuo daugiau sužinoti apie savo „banditišk?“ prigimt?. Ji jaut? didžiul? nuoskaud?, kai vis? sovietmet? buvo gniuždoma, jai buvo užkertamas kelias ir ? geresn? darb?, ir ? moksl?, o ji nežinojo, net nenujaut?, už k? su ja taip elgiamasi. Tad I. Railien? paraš? Generalinei prokurat?rai – gal šie jai k? nors naujo pasakys? Bet ne k? daugiau tepasak?, tik patvirtino tai, k? ji jau žinojo: „Izidorius Sabaliauskas, gim?s 1912 metais, gyven?s Kyvišk?s kaime, Raseini? apskrityje, buvo neteis?tai represuotas kaip aktyvus rezistent? r?m?jas ir kalinamas Raseini? kal?jime nuo 1946 met? rugs?jo 21 dienos. Apie paleidim? iš kal?jimo ar mirt? duomen? n?ra.“ O taip pat ir jos motina, „Petronel? Sabaliauskien?, gimusi 1912 metais, buvo neteis?tai represuota už priklausym? rezistent? b?riui ir kalinama Raseini? kal?jime.“Ši? dokument? gale buvo parašyta, kad „šis pažym?jimas yra pagrindas gauti LR ?statymuose numatytas lengvatas ir kompensacijas.“
Ne tuo metu nukent?jo
Ta?iau kai I. Railien? paband? pasinaudoti generalinio prokuroro patarimu, paaišk?jo, kad jai jokios lengvatos nepriklauso. Kai ji, jau nešina Nukent?jusio asmens (buvusio beglobio vaiko) pažym?jimu Nr. 000373 už?jo ? Sodr?, jai paaiškino: kol kas jokios lengvatos nepriklauso, nes jai es?s pritaikytas LR asmen?, nukent?jusi? nuo 1939- 1990 met? okupacij?, teisinio statuto ?statymo 7.1 str., o jie pensijas gal? mok?ti tik tiems, kuri? pažym?jimuose yra ?rašytas 4 str., t.y. tiems, kurie tapo invalidais d?l sausio 11-13 dien? ?vyki?, politiniams kailiniams ir tremtiniams, pasipriešinimo 1940- 1990 m. okupacijoms dalyviams, asmenims, kurie karo metais buvo išvežti prievartiniams darbams, kurie tarnavo antihitlerin?s koalicijos veikian?ioje armijoje, ?ernobylie?iams ir tiems, kurie tapo invalidais atlikdami karin? tarnyb? ar teorini? mokym? metu. Tiesa, šio str. 2 d. sako, jog pensijas gali gauti ir ši? asmen? t?vai, sutuoktiniai ar vaikai, ta?iau, Nukent?jusio asmens pažym?jime turi b?ti ?rašytas 4 str., o pagal 7 str. lengvatos gal kada nors ir b?sian?ios…Irena taip ir liko nesupratusi, k? reiškia generalinio prokuroro parašymas apie lengvatas. „O mes šito tai nežinome, mes tik pensijas mokame“, – atsak? jai Sodroje. Ir vaikš?iojo moteris po ?vairi? valdinink? kabinetus, ir mind? j? slenks?ius, bandydama rasti atsakym?, kod?l ir dabartin?, nepriklausomos Lietuvos valdžia j? skriaudžia. Galop atsakym? ji v?l gavo Gyventoj? genocido ir rezistencijos tyrimo centre, kuriame jai patar? kreiptis ? teism? d?l t?vo pripažinimo mirusiu. Jos mama po mirties buvo pripažinta „kariu-savanoriu“. „Kai mama buvo pripažinta rezistencini? kov? dalyve, ir aš gavau Nukent?jusio asmens (buvusio beglobio vaiko) pažym?jim?. Man kažkas pasak?, kad aš su tuo pažym?jimu gal?siu bent autobusu nemokamai ar tik už dal? kainos važin?ti. Ir kad už mam? kompensacij? gausiu. Ta?iau kai ?lipau ? autobus? paaišk?jo, kad tas pažym?jimas man joki? lengvat? nesuteikia. Sak?, jei b?tumei iš
tremties, tada gerai…“ Už mam? I. Railien? irgi jokios kompensacijos negavo: „Sak?, kad dar reikia palaukti, kad dabar n?ra ?statymo. Bet aš jau laukiu beveik 60 met?.
Bijau, kad ir nebesulauksiu…“