Jonas BRIGYS
[1]
Vienuoliai dominikonai į Raseinių kultūros istoriją įrašė ne vieną reikšmingą puslapį, tačiau ypač svarbus jų indėlis į krašto knygų leidybos tradicijų formavimą. Mirus vienam iš vienuolyno globėjų, Kauno žemės raštininkui Andriui Stankevičiui, 1647 m. spalio 10 d., laidojant šį bajorą, jau antrasis vienuolyno prioras Marcijonas Niestojemskis pasakė tai progai pritaikytą ilgą pamokslą. Įvykis galbūt ir ne pats svarbiausias turtingoje miesto istorijoje, tačiau jis reikšmingas tuo, kad pamokslas kiek vėliau buvo išspausdintas Vilniaus jėzuitų akademijos (universiteto) spaustuvėje. Ši 46 puslapių brošiūra, papuošta Stankevičių herbu yra viena pirmųjų Raseiniuose parašytų ir išleistų knygų.
Nuo senų laikų neatsiejama kiekvieno vienuolyno vidaus gyvenimo organizavimo dalis buvo savos bibliotekos kaupimas. Visi Raseinių krašto vienuolynai turėjo didesnes ar mažesnes bibliotekas. Pirmiausia jos tarnavo pačių vienuolių poreikiams, tačiau tuo neapsiribota. Antai vienuoliai pijorai turėjo gana gausią specialią biblioteką, kurioje buvusios knygos naudotos mokykloje – kolegijoje. Kaip minėta, dominikonų vienuolyne taip pat buvo studijuojama filosofija, taigi reikėjo turėti ir tam tikrą tinkamų knygų kiekį. Antai 1831 m.duomenimis joje buvo 353, o 1840 m. išaugo iki 553 tomų. Gal dabar tokie skaičiai nedaro didelio įspūdžio, tačiau anuo metu ši gerai sukomplektuota biblioteka visiškai tenkino vienuolyno bendruomenės poreikius, leido gilintis į filosofines studijas. Vienuolyne saugotas turtingas parapijos archyvas – nuo dominikonų apsigyvenimo Raseiniuose rašytos gimimo, mirimo ir sutuoktuvių metrikų knygos. Deje, šis neįkainojamas miesto ir parapijos istorijos šaltinis žuvo 1944 m. vasarą, kai bažnyčia ir vienuolyno pastatai atsidūrė ilgų ir įnirtingų mūšių centre. XX a. viduryje naujai formuojama dominikonų vienuolyno biblioteka pasitarnavo platesniems visuomenės poreikiams, nes jos knygomis galėjo naudotis ir parapijos bendruomenės nariai. XIX a. dominikonų vienuolyne kurį laiką (nuo 1831 m.) gyveno didžiulio, tik 1835 m. baigto, nors taip ir neišspausdinto „Žodininko Letowiszkai – Lenkiszko“ autorius Dominykas Sutkevičius. Tačiau ne visi vienuolyne įkvėpimo sėmėsi savo noru. Už pritarimą 1863 m.sukilimui 1867-1870 m. į Raseinių dominikonų vienuolyną buvo uždarytas kunigas, kalbininkas Mykolas Miežinis. Per prievartą atsidūręs už storų vienuolyno sienų, jis čia parengė „Lietuviszką gramatiką“ ir apie 15000 žodžių apimties „Lietuviszkai-latviszkai-rusizką“ žodyną.
Raseinių krašto vienuolynai vieni nuo kitų daug kuo skyrėsi: savo regula, vystytos veiklos pobūdžiu ir aktyvumu, vienuolių skaičiumi, net pastatų kompleksų apimtimi.
Kita vertus, juos ištiko panaši lemtis – visi buvo uždaryti, tik dominikonai išsilaikė beveik puse šimtmečio ilgiau. Be to, XX a. jie dar du kartus sugrįžo į Raseinius – deja, abu kartus neilgam. Vienuolynų pastatams istorija taip pat nebuvo gailestinga: netrukus po uždarymo Žaiginio vienuolynas sudegė, nebaigtoje statyti Raseinių karmelitų bažnyčioje įrengta liuteronų kirchė, o vietoje beglobio pijorų vienuolyno buvo pastatyta cerkvė. Išliko tik monumentalūs dominikonų bažnyčios ir vienuolyno (atstatyti po didelių karo sugriovimų ir pritaikyti Lietuvos Respublikinės (dabar Nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos depozitariumui) pastatai, nors vienuolynas vis dėlto neišvengė sunkių dienų. Tai, kad ir šiandien miesto panoramą puošia XVII -XVIII a. pastatai nulėmė statybinių medžiagų patvarumas, kurio neįveikė net karas. Tačiau neabejotina ir tai, kad materialiam dominikonų palikimui geresnes išlikimo sąlygas užtikrino ir pats miesto statusas. Net uždarius vienuolyną Raseiniai negalėjo likti be bažnyčios. Dabar žymiai mažiau žinoma vienuolynų (ypač dominikonų) įtaka vietos bendruomenės viešajam gyvenimui tam tikrų pačių vienuolynų istorinių lūžių metu. Tiek vienuolynų steigimas, tiek jų uždarymas stipriai suaudrindavo bendruomenę (kai kada net supriešindavo), bet tai galėtų būti dar viena įdomi tema, kurios šįkart beveik nenagrinėjame.
Bandant įvertinti vienuolynų įtaką krašto gyvenimui, jų vietą Raseinių istorijoje, pirmiausia turime atminti, kad XXI a. į juos žiūrime visai kitomis akimis. Dabar tai pirmiausia kultūros paveldo objektas, pamirštos istorijos reliktas, architektūros paminklas. Tuo tarpu prieš šimtmetį ar seniau gyvenusiems žmonėms vienuolynai buvo neatskiriama „viešojo“ gyvenimo dalis, gana dažnai ženkliai įtakojusi jų gyvenimą. Čia galima būtų prisiminti išrūpintus gausius atlaidus, dar 1642 m. įsteigtą Šv. Rožinio broliją, dominikoniškoje tradicijoje žinomą nuo XIII a., kuri ilgus metus vienijo aktyviausius Raseinių parapijos tikinčiuosius, organizavo religines šventes.
Iš palyginti nemažo Raseinių krašto vienuolynų tinklo dabar turime tik vieną – Raseinių dominikonų vienuolyno nepilnai išlikusį kompleksą, nors laikas ir žmonės jam taip pat nebuvo gailestingi. Jis vienintelis rajone dabar „atstovauja“ išnykusią vienuolynų kultūrą, todėl žvelgiant į ateitį, pirmiausiai keltinas uždavinys išsaugoti ir kuo geriau miesto ir krašto reprezentacijai panaudoti tai ką dar turime, planuoti tolesnį darbą. Jau seniai Raseinių logotipu tapo V. Grybo sukurtas Nepriklausomybės paminklas, dabar vadinamas Žemaičiu. Tačiau ar dažnai rasime rajoną pristatančiuose leidiniuose dominikonų vienuolyno vaizdų? Deja, Antrojo pasaulinio karo audra neatpažįstamai pakeitė miesto veidą, nušlavė daugybę pastatų, formavusių senųjų Raseinių įvaizdį. Nepamirškime, kad „senasis“ paštas, bankas, kiti tarpukaryje iškilę pastatai pristato kitą epochą ir tik negailestingų istorinių aplinkybių dėka dabar atstovauja senąjį miesto architektūrinį paveldą. O juk, kaip spėjama, 1861 m. pagal pirmą Raseiniuose padarytą nuotrauką padarytas raižinys ir išspausdintas Varšuvoje leistame savaitraštyje „Tygodnik Ilustrowany“ miestą leido atpažinti būtent pagal bažnyčios ir vienuolyno kompleksą.
Dominikonų vienuolynas – tai ne tik iškilus Raseinių krašto istorinis ir architektūrinis paminklas, svarbus kultūros paveldo objektas. Jis yra vienintelis Raseinių miesto kampelis, bent iš dalies išsaugojęs (beveik) nepertraukiamą ryšį su LDK epocha, taigi leidžia kalbėti ir apie tam tikrą istorijos nenutrūkstamumą, dvasinių-kultūrinių tradicijų tęstinumą ir išsaugojimą. Tai svarbi istorinės atminties vieta, su kuria susiję daug svarbių miesto ir krašto įvykių. Senieji mūrai taip pat liudija gana intensyvų vienuolynų steigimo sąjūdį Žemaitijoje, svarbius pokyčius to meto LDK bažnytiniame gyvenime.
Dominikonų vienuolynas – vienintelis mūsų regione išlikęs (kad ir nepilnai) tokios paskirties pastatų kompleksas, išsiskiriantis savo stiliumi ir primenantis, atrodo, nesugrįžtamai sunaikintą Raseinių krašto vienuolynų kultūros klodą. Tai įdomios ir svarbios epochos atspindys ir liudininkas, kurį vertėtų labiau aktualizuoti, įtraukti į miesto ir krašto kultūrinį gyvenimą. Šis senąja krašto istorija dvelkiantis kampelis galėtų tapti iš tikrųjų reprezentacine miesto vieta. Dominikonų vienuolyno komplekso vertę didina ta aplinkybė, kad išliko palyginti nemaža jo dalis, ko negalima pasakyti apie kitus Raseinių krašto istorinio-architektūrinio paveldo (pavyzdžiui dvarų) objektus. Deja, dabar vienuolyno komplekso pastatai neturi vieno šeimininko, o kai kurie dėl užsitęsusios „rekonstrukcijos“ nyksta.
Kaip tai reikėtų padaryti – diskutuotina tema. Viena iš artimesnių galimybių – bažnyčios ir vienuolyno kompleksą kuo plačiau įtraukti į numatomą Žemaitijos krikšto jubiliejaus programą, taip pat rasti jam vietą įgyvendinant Raseinių rajono – piligrimystės centro – viziją. Tačiau tam dar reikėtų gilesnių ir išsamesnių viso komplekso istorijos tyrinėjimų – gal būt kada nors sulauksime Vilniaus Dailės akademijos rengiamos knygų serijos „Žemaitijos vienuolynai“ tomo, skirto šiam (o gal ir kitiems Raseinių krašto) vienuolynui, nes pradžia padaryta – 2004 m. išleistas tomas, skirtas netolimam Tytuvėnų vienuolynui. Bet kuriuo atveju, nereikėtų pamiršti ir kitų mūsų krašto vienuolynų, ieškoti būdų jų atminimo įamžinimui ar bent stovėjimo vietos paženklinimui. Gal vertėtų pagalvoti ar neverta bent gatvių pavadinimuose įamžinti karmelitų ir pijorų atminimą. Nereikėtų savo istorijos pamiršti ir Žaiginiui. .
Apibendrinant tai kas buvo pasakyta, galime drąsiai teigti, kad vienuolynai Raseinių krašto istorijoje paliko pėdsakus, kurie nors ir gana miglotai, tačiau vis dar žymi kelią, kuriuo senais laikais praėjo žmonės, pasirinkę asketišką gyvenimo būdą, įkūnijusį žmogui būdingą prasmingo ir darnaus gyvenimo geismą, norą rasti pusiausvyrą tarp asmens tobulėjimo ir tarnavimo kitiems. Tačiau vienuolynų istorija nesibaigė kai krašte nebeliko vienuolių – kas žino, gal jie dar gali sugrįžti? .
Kita vertus, turtingą ir dar labai mažai pažįstamą Raseinių miesto ir krašto istorijos skyrių dabar prisimename tik retkarčiais. Saugant, aktualizuojant vienuolynų paveldą, gilinantis į jo istoriją galime daug kuo praturtinti rajono kultūrą, aktyvinti visuomeninį gyvenimą, formuoti krašto įvaizdį. Taigi vienuolynų reikšmė neišnyko ir XXI a. pradžioje, nors perėjo į kitą lygmenį.