Visi esame tokie patys žmonės

Esu įsitikinusi, kad gyvenime nebūna atsitiktinumų. Visos patirtys, viskas, kas mums nutinka, turi savo prasmę. Viskas mus augina. Aišku ir tai, kad kuo sudėtingesnes, sunkesnes užduotis pasaulis, likimas ar Dievas mums siunčia – tuo geriau. Kartais sunku su tuo susitaikyti, bet juk daug dalykų nepriklauso nuo mūsų ir jų pakeisti neįmanoma, kad ir kaip norėtum. Taigi, tiesiog reikia tas naštas priimti, išmokti su jomis gyventi. Galima dar pasiguosti, kad visi sunkumai grūdina. Moko. Priverčia laužyti savo baimes, kovoti su abejonėmis. Ugdo išmintį ir vidinę stiprybę.
Daug to visko – ir vis tiek galvoje kirba klausimas: kodėl būtent aš?.. Bet, būna, atsirandi naujoje vietoje, sutinki naujų žmonių, su kuriais bendraujant galima iš naujo įvertinti savo esamą padėtį. Pamatai, kad vis dėlto tu visko turi pakankamai, kad turi už ką gyvenime dėkoti – nepaisant visų sunkumų, kurie, atrodė, yra nepakeliami.
Praleidau tik keletą dienų kitoje aplinkoje, su kitokiais žmonėmis ir to pakako įsitikinti, kad yra gerai taip, kaip yra. Kad yra labai gerai. Žmonėms, su kuriais teko bendrauti, visiškai nesvarbu, kas vyksta politikoje, kur karas, kas pasaulyje turtingiausias, ar yra sausra, ar potvynis, ar euro kursas auga, ar parduotuvėje yra akcija, ar ateina krizė, kokios suknelės šiuo metu madingiausios ir t. t. Jų lūkesčiai tokie nedideli: truputis dėmesio, švelnus žodis, apkabinimas, priėmimas tokių, kokie jie yra, ir suteikimas galimybių reikštis tiek, kiek jie sugeba ir gali. Tapo akivaizdu, kad visi jaučiasi vienodai: kiekvienas nori gyventi ir tuo gyvenimu, koks jis bebūtų, džiaugtis. Ypač, kai likimas pašykštėjo sveikatos ir to visuomenės standartinio „normalumo“. Pagalvojau – kaip gerai, kad yra tikrai didelės širdies, atsidavusių žmonių, kuriems kitoks žmogus labai rūpi, kad priima jį tokį, koks jis yra, nereikalaudami, kad jis vienaip ar kitaip pasielgtų, reikštųsi, būtų „kaip visi“. Ne dėl pelno, nes socialinės globos specialistų veikla vis dar nėra tinkamai įvertinta, o tiesiog – žmogiškai.
Be abejo, socialinės globos srityje, lyginant su ankstesniais metais, galima pastebėti teigiamų pokyčių. Nors, ko gero, daug ką galima būtų patobulinti, kreipti tam dar daugiau dėmesio, reikia pripažinti, kad šiuo laiku žmonėms su fizine ar intelektine negalia yra suteikiamos galimybės gyventi kiek įmanoma visavertiškesnį gyvenimą. Neįgalumas jau nėra visiškai nežinoma tema. O būtent „kitoniškumo“ priėmimas, pripažinimas yra labai svarbus – juk ne visi yra jauni, aktyvūs, idealiai gražūs, sveiki, pasiturintys, talentingi, išsiskiriantys neeiliniu intelektu.
Bet ir neturi jie jaustis blogesni už kitus. Žmonės su intelekto negalia išvis nieko „neprivalo“. Daugelio „standartinių“ pasaulio taisyklių, normų jie nepaiso, apie daugelį nežino, nesupranta. Ir mes tai priimame – kartais su apgailestavimu atleidžiame jiems tą nesusigaudymą. Viena vertus, galima pagalvoti – niekas jiems nerūpi, kas nors už juos mąsto ir jais rūpinasi. Tačiau yra įvairių neįgalumo formų, stadijų, laipsnių. Kai kurie žmonės su negalia (ypač kalbant apie intelekto sutrikimus) mąsto stebėtinai logiškai, išreiškia savo jausmus, turi svajonių.
Deja, didžioji dalis tų svajonių neišsipildys… Pavyzdžiui, svajonė išvykti į užsienį, susitikti su kitos šalies gyventojais, išvis – peržengti sieną ir aplankyti tą kitą šalį. Savo akimis pamačiau ir išgirdau, kiek daug tai reiškia jaunimui su psichine negalia, kadangi dalyvavau Lenkijos ir Lietuvos neįgalaus jaunimo mainų programos stovykloje, kurią surengė Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centras, pakvietęs į ją ne tik savo globotinius, bet ir draugus iš Lenkijos Tčevo miesto Specialiosios mokyklos auklėtinius. Juos lydėjo jų globėjos – auklėtojos, socialinės globos specialistės, o man teko jiems visiems padėti pralaužti kalbos barjerą. Tačiau, pastebėjau, po keleto dienų – nei abiejų šalių jaunimui, nei globėjoms kitos kalbos nemokėjimas nebuvo bendravimo kliūtis. Tą galima buvo pastebėti atėjus išsiskyrimo metui – kelių dienų pakako susipažinti, apsiprasti. Kai kuriems dalyviams iš tiesų buvo labai sunku skirtis: skruostais plūdo ašaros… Supratau, kiek daug jiems reiškė ta trumpa stovykla. Sužinojau, kad kai kurie iš jų, o gal dauguma (tai jaunimas, šiais metais baigiantis specialiąją mokyklą, jau pilnamečiai) į Lietuvą – jiems tolimą užsienį – išvyko pirmą ir paskutinį kartą. Tokią galimybę suteikė būtent specialioji mokykla, o ją baigus jaunų žmonių ateitis nelabai aiški…
Žinoma, jie turi svajonių. Pavyzdžiui, Kasparas labai domisi transporto priemonėmis. Visada rankose laiko telefoną ir fotoaparatą su kamera, pamatęs pravažiuojantį įdomesnį autobusą, vilkiką ar didesnį automobilį aistringai juos fotografuoja ir filmuoja. Apie riedmenis jis išmano nemažai. Papasakojo man savo svajonę: kada nors jis norėtų turėti savo transporto įmonę ir vežioti keleivius dideliu dviejų aukštų autobusu. Panašiu teko mums važiuoti į ekskursijas. Kasparas pats išdrįso manęs paprašyti, kad paklausčiau lietuvio vairuotojo, ar galėtų jis pasėdėti prie vairo ir nusifotografuoti. Gavęs leidimą vaikinas buvo be galo laimingas, jam tai bus viena įsimintiniausių išvykos akimirkų.
Stovyklos dalyviai – pilnamečiai, kai kurie jau subrendę žmonės, tačiau mąstantys vis dar vaiko protu. Žinoma, yra įvairių neįgalumo formų ir stadijų, bet šio projekto grupėje dalyvavo išties labai nuoširdūs, aktyvūs ir mieli jaunuoliai. Vienas jų – trisdešimtmetis Marius iš Raseinių – vis ieškodavo progų pabendrauti. Kadangi tik aš iš Lenkijos delegacijos kalbėjau lietuviškai, dažnai pasišnekėdavom. Sužinojau apie tai, kaip jis lankė specialiąją mokyklą, kaip dabar ateina į Neįgaliųjų užimtumo centrą, kokiomis veiklomis jame užsiima, kad labai džiaugiasi būsima kelione į Tčevą, pas, kaip jis sakydavo, „draugus lenkus“. Paprašydavo pavertėjauti – kalbindavo ir lenkų grupės globėjas. Pagaliau išdrįso su jomis pasikalbėti anglų kalba. Nustebę klausėme, kaip tos kalbos pramoko, o jis prasitarė, kad tiesiog klausydamas televizijos laidų. O jeigu anglų kalbos žinojimas ir žodynas „išsieikvodavo“, Marius tai, ką norėdavo pasakyti savo pašnekovui, įsirašydavo į telefoną ir programėlė išversdavo į lenkų kalbą. Maža to – priešpaskutinę stovyklos dieną projekto dalyviai lankėsi Raseinių rajono savivaldybėje, pas merą vyko ir oficialus priėmimas. Kaip nustebau, kai Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centro direktorė pakvietė Marių tarti žodį nuo savęs ir savo draugų! Prieš tokią auditoriją Marius kalbėjo pirmą kartą, be abejo, jam tai buvo didžiulis išgyvenimas. Su visais mandagiai pasisveikino, Savivaldybės valdžios vyrus pagyrė už tai, kad jie pasipuošę gražiais kostiumais, su didžiausia pagarba ir meile kalbėjo apie svečius iš Lenkijos ir išreiškė viltį, kad pavyks jam rudenį su kitais centro auklėtiniais pasiekti tą nuostabaus grožio Lenkiją, pamatyti puikius miestus, bendrauti su ten gyvenančiais nuoširdžiais žmonėmis – taip užuominomis davė merui suprasti, kad tai kelionei reikės papildomų lėšų…
Pirmą kartą gyvenime teko išversti tokią jautrią, pasakytą tiesiai iš širdies kalbą. Visi buvome sujaudinti Mariaus paprastų, bet labai aiškių ir nesuvaidintų minčių. Be abejo, jam pačiam itin svarbūs buvo garsūs mūsų plojimai ir mero paspausta ranka. Pagalvojau: jeigu tik Marius būtų gimęs įgalus, sveikas – kas žino, gal pats sėdėtų mero kėdėje, gal būtų pasiekęs dar daugiau? Tačiau šiam vaikinui nieko daugiau nereikia, kaip tik būti gerų žmonių apsuptyje, semtis iš gyvenimo tiek, kiek leidžia suteiktos jam galimybės – ir tai yra gerai. Ir to pakanka.
Šitame kelyje sutikti žmonės – tai ne tik globotiniai. Tai ir nuostabios, atviros širdies globėjos, su jomis labai prasmingai praleidau laiką ne tik per projekto veiklas, ekskursijas, susitikimus, bet ir vakarais, kai jau „vaikai“ išsiskirstydavo į savo kambarius pailsėti, o mes iki vėlyvos nakties, o kartais iki ryto kalbėdavomės. Daugiausia pasakodavo jos pačios – apie savo darbą, apie auklėtinius su įvairiausiomis negaliomis, apie su tuo susijusius sunkumus, nepaprastas situacijas, įvykius. Sėdėjau ir klausiausi lyg užkerėta, nors miegas lipdė akis, o ryte vėl reikėjo ruoštis į veiklas. Socialinio globėjo-mokytojo darbas labai sunkus ir atsakingas, bet teikiantis be galo daug pasitenkinimo, jeigu pavyksta bent vienam iš savo globotinių padėti, pakelti jo gyvenimo standartą, sustabdyti negalios pažengimą. Su savo auklėtiniais šios moterys bendrauja taip, lyg negalios nebūtų – žinoma, kiek leidžia sąlygos ir gebėjimai, iš jaunuolių reikalaujama savarankiškumo, aktyvumo, pasirūpinimo savimi ir vieniems kitais.
Šis keletas dienų su neįgaliuoju jaunimu ir jo globėjomis buvo man neįkainojama patirtis. Eilinį kartą įsitikinau, kad ir kaip norėtum – daug ko gyvenime pakeisti neįmanoma. Tiesiog reikia tai priimti ir kiekviename dalyke, kiekvienam žmoguje, situacijoje stengtis surasti ką nors teigiamo. O jeigu jaučiame, kad galime ką gero patys padaryti – tiesiog darykime. Tikiu, kad buvimas stovykloje, išskyrus mano, kaip vertėjos, užduotį, turėjo ir gilesnę prasmę tiek man, tiek žmonėms, su kuriais teko tą laiką praleisti. Šildė širdį jaunimo parodytas pasitikėjimas ir su globėjomis užsimezgęs draugystės ryšys. Buvau ten tinkamu laiku, su tinkamais žmonėmis ir esu dėkinga, kad taip viskas susiklostė.
Božena Bobinienė