G.K. 
[1]
Viskas baig?s, nieko neb?ra
Tiktai sekund?s trys…
Maža gyvyb?s gitara
? šal? numesta suvis.
Prab?go dienos, kaip peronai
Pro traukinio prab?ga langus,
Tik atminties seni vagonai
Dar judantys, apgriuv?, vang?s.
J? turtas ir brangus, ir ne -
Tai ir puota, ir trupiniai.
Nors daug kas ž?va vagone,
Bet ir išlieka amžinai.
O traukiniai gyvenimo nestoja,
Kol stoti laikas neat?jo.
Nors žmon?s verk? ir raudojo,
N? vienas vietoj nestov?jo.
Tik prie mirties stoties, stotel?s
Akimirka sustoja traukiniai
Ir viskas viskas v?lei kelias,
Kas, rodos, pamiršta seniai.
Gyvenimas praeina…Ne…Prab?ga,
Palik?s vienišus jis mus.
? šird? vien skausmai sub?ga,
Palik? už sav?s džiaugsmus.
N?ra linksm? prisiminim?,
Nes jie – tai m?s? praeitis,
Nes jie – tai atspindžiai žaidim?,
Kur žaid? su mumis lemtis.
Prab?go metai ir jaunyst?
Prasmuko greitai, neju?ia
Nepasteb?jau, kaip suvyst?
Senatv? nelinksma mane.
Ir viskas baig?s, nebeliko
Nei laim?s šypsni?, nei varg?,
Bet man vis vien labiau patiko
Gyvent su r?pes?i? svoriu.
Nors ir kent?ti, bet gyventi,
Sugerti visk? kas skaudu
Po met? užsklanda pasenti,
Ta?iau sakyti: ,,Gyvenu!”