Vyskupas A. Baranauskas prakeiktų Seimą

Šarūnas BARKAUSKAS

Miške – miestas?

Lietuvos literatūros klasikas, pirmasis Lietuvos žaliasis, vyskupas, garsiojo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas susiimtų už galvos sužinojęs, ką yra sumanęs Seimas, inicijuojantis Miškų įstatymo pataisas. Pataisų įteisinimas palengvintų galimybes miškuose statytis namus.
Aplinkos ministerijos duomenimis, įteisinus pataisas, statybos galėtų vykti 140 tūkst. miško valdų. Vaizdžiai kalbant, atsirastų galimybė iš Lietuvos girių išplėšti vos ne Kauno dydžio teritoriją.
Atsivertų didžiulė žalioji žaizda, kurios neįmanoma būtų išgydyti ir kuriai apraudoti prireiktų naujo Antano Baranausko, kuris, kaip žinome, vaizdingais posmais apdainavo „Anykščių šileliui“ įvykdytą egzekuciją.
„Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,/ Samanas duonon kepę,žieves sriubon virę./ Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,/ Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs/ Ir sušukęs: ,,Broliukai, ginkitės nuo bado!/ Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“/ Su ašarom pirmieji truputį praskynę,/ Vaitodami jų vaikai teip gynę tėvynę;/ Dūsaudami anūkai tuos miškus eikvoję,/ Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;/ Po keturias dešimtis vežimų pardavę,/ Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę./ Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę./ Ir teip ilgai aikvoję, – net kolei pristigę;“ (Ištrauka iš „Anykščių šilelio“).Iš cituotų poeto posmų matome, kad lietuviai mišką kirsti pradėję tik bado ištikti. Tačiau šįkart kirvį ketinama kelti ne iš bado, bet iš godumo. Mat Lietuvos turtuoliai nori gyventi kaip senovės lietuviai – ošiančiose giriose, apsigaubę brangiais žvėrių kailiais, valgydami šviežią ir natūralų maistą, bet, aišku, tuo pačiu neatsisakydami nei ferarių, nei leksusų, nei kelionių lėktuvais į tolimus kraštus.

Kalaviją iškėlė Prezidentė

Būtent tokie tikslai gali būti užšifruoti Miškų įstatyme, kurį praėjusią savaitę vetavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir grąžino Seimui pakartotinai svarstyti.
Kalaviją prieš besikesinančius naikinti mišką iškėlusios Prezidentės teigimu, tokios pataisos sudaro prielaidas stichiškai, neprognozuojamai miškų urbanizacijai bei niokojimui ir apriboja visuomenei priėjimą prie miškų.
„Visuomenei neprieinamomis privačiomis valdomis jau paverstos gražiausios šalies paežerės, todėl negalime leisti, kad taip atsitiktų ir su miškais. Miškai – ypatinga šalies vertybė ir visos tautos turtas“, – išplatintame pranešime žiniasklaidai cituojama D. Grybauskaitė. Prezidentės teigimu, priimant įstatymą, kuris turėjo įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą ir nustatyti tik labai retus, išimtinius miško pavertimo kitomis naudmenomis atvejus ir taip apsaugoti miškus, buvo nueita pirmiausia privatų, o ne viešąjį interesą ginančia linkme – įteisintas buvusių sodybų atstatymas miško žemėje.
Itin reta išimtimi, pasak Prezidentės, turi būti ir miškų skaidymas į mažesnes nei 5 hektarų valdas, o pagal Miškų įstatymą tai taptų taisykle. Anot D. Grybauskaitės, miškų skaidymas į smulkias valdas yra neūkiškas ir prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad suskaidžius miškus būtų sudarytos prielaidos pakeisti natūralų kraštovaizdį, gamtinę aplinką bei skurdinti ir alinti miškus.
Prezidentės manymu, visuomenės interesus pažeidžia ir paskutiniu pataisų priėmimo momentu atsiradusi ir esą miškų niokojimą įteisinanti nuostata, pagal kurią vietoj
iškirsto miško įveisimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo būtų galima atsipirkti tik pavienių želdynų suformavimu.

Gal padėtų Medžioklės įstatymo pataisos?

Miškų įstatymas, pasak Prezidentės, turi tarnauti valstybės interesams, todėl išimtys gali būti numatytos tik strateginiams valstybės projektams įgyvendinti.
Įstatymą svarstant Seime jam savo nepritarimą yra pareiškę ir žaliųjų organizacijų atstovai, tačiau palaikymą reiškė privačių miškų savininkai. Anot savininkų, įstatymo pataisų vilkinimas – tik apsimestinis rūpestis miškais ir gamta, o iš tiesų žmonės stumiami nuo nuosavų žemių ir norima, kad jiems priklausanti žemė realiai niekada nepriklausytų.
Neatmetama, jog ryžtingiau nei Prezidentė nusiteikę radikalūs Lietuvos girių saugotojai ta proga gali pasiūlyti itin rūsčias Medžioklės įstatymo pataisas: pavyzdžiui, panaikinti Medžioklės įstatymo antrojo skirsnio pirmame straipsnyje numatytą nuostatą, kad medžioklė yra draudžiama urbanizuotuose plotuose. Galbūt panaikinus tokį draudimą turtuoliai bijos būti pašauti ir taip atkakliai nebesiverš kurti savo gerovės Lietuvos giriose.
Priešingu atveju miškus gali ištikti likimas, kuris apdainuotas kiekvienam lietuviui iki skausmo žinomuose posmuose:
„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!/ Kas jūsų grožei senobinei tiki?/  Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?/  Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,/ Kai balto miško lapeliai šlamėjo/ Ir senos pušys siūravo, braškėjo?/ Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,/  Katrų čiulbančių teip ramu klausytis?/ Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?/ Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai?/ Visa prapuolę; tik ant lauko pliko/  Kelios pušelės apykreivės liko!..“ (Ištrauka „Iš Anykščių šilelio“).

Kvėpuoti – draudžiama?

Svarstant naują Miškų įstatymo projektą jau ne vieną kartą vyko piketai, tačiau piketuotojų balsai, regis, pasiekia tik Prezidentūrą, bet ne Seimą, kurio dauguma nemato
nieko baisaus, jei atsiras galimybė Lietuvos miškus paversti kolektyviniais sodais.
Dėl numatomo Miškų įstatymo pataisų prie Seimo protesto akciją rengę Lietuvos žalieji laikė rankose plakatus su šūkiais „Privati valda. Maudytis ir kvėpuoti – draudžiama“. Anot žaliųjų, numatomos Miškų įstatymų pataisos sudarytų ne tik teisines prielaidas dešimčių tūkstančių hektarų miškų sunaikinimui, vandens telkinių taršos didinimui, bet ir suvaržytų Lietuvos žmonių galimybes prieiti prie tinkamiausių poilsiui vandens telkinių ir kitų gamtos vertybių.
„Nedideli miškeliai turi itin svarbų ekologinį, rekreacinį ir kraštovaizdinį vaidmenį, jie turėtų būti ne naikinami, o ypatingai saugomi“, – teigė prie Seimo susirinkę
žaliųjų atstovai, ragindami parlamentarus nepalaikyti Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno vadovaujamos darbo grupės parengtų Miško įstatymo pataisų.
Pasiklausykime, kokia išmintimi šioje situacijoje pasidalintų žaliųjų judėjimo pradininkas Lietuvoje A. Baranauskas:
„Mat lietuvių dūšios,/ Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;/ Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta,/ Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta./ Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,/ Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta./ Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta:/ Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta./ Tai mat, miško pasilgę, auklėjo šilelį:/ Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį/ Ir, priugdę kaip meldo gražiausio pušyno,/ Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino./ Ir saugojo kas diena kaip didžiausio labo:/ Ne tik medžio, – nelaužė nei mažiausio žabo.“ (Ištrauka iš „Anykščių šilelio“).