VYTAUTAS BUTKUS

Viktoras VITKUS 

    Vytautas Butkus gimė Betygalos seniūnijoje, Jagučionių kaime. Iki penkerių metų gyveno vienkiemyje, po to mokėsi Raseinių I-oje vidurinėje mokykloje. 1977m. įstojo į Valstybinės konservatorijos Teatro ir meno fakultetą Klaipėdoje. Tapo saviveiklinio teatro režisieriumi. 1981 metais grįžo į Raseinius.      

Vytautą Butkų kalbina Viktoras Vitkus.        

  Vytautai, keletą žodžių apie tavo darbo pradžią Raseiniuose.      

  Po mokslų grižęs į Raseinius pradėjau dirbti režisieriumi rajoniniuose kultūros namuose, tačiau, kaip daugeliui „rimtų“ vyrų, reikėjo atitarnauti tarybinėje armijoje. 1983 metais, grįžęs iš jos, penkerius metus dirbau  rajono kultūros namų direktoriumi.  Jaunam žmogui tai nebuvo lengva, nes noro ir kūrybinių ambicijų buvo daug. Kaip administratorius nebuvau geras, nors tuomet buvo susifomavęs tikrai draugiškas ir  petis petin dirbantis kolektyvas .                 

Kokios aplinkybės paskatino pereiti į režisūrą?             

  Viduje visuomet „kirbėjo“ menininko gyslelė, direktoriaus duona nebuvo skirta man, todėl ir perėjau vadovauti liaudies teatrui. Buvo sukurti 3 spektakliai.         

  Kokius savo režisuotus veikalus išskirtum?              

Vienas mane, kaip menininką, daugiau ar mažiau  tenkino. Tai buvo lyg kolektyvo „pašildymas“ – lietuvių dramaturgo R.Kaškausko lengvo žanro pjesė „Vaiduokliai vienkiemyje“. R.Kaškauskas žinomas kaip linksmas, šmaikštus autorius. Jo darbuose jaučiasi savotiški gyvenimo „pipiriukai“. Norėjosi suvienyti kolektyvą labai nesigilinant į sudėtingas teatro meno peripetijas. Ir tai mums pavyko. Suvaidinome šį spektaklį visose rajono salėse. Mes džiaugėmės, nes žmonės jau buvo pasiilgę būtent tokios meninės veiklos. Po to pasirinkau kitą kūrinį – tai Broniaus Kivicko „Šmėkla“. Buvo gvildenamos šeimos problemos, dvasiniai dalykai. Manau, darbas pavyko, nes Akmenės festivalyje buvome įvertinti gana neblogai, patiko ir žiūrovams. Norėčiau pastebėti, kad egzistavo nuomonė, jog liaudies teatras žemesnio lygio. Su tokia nuostata norėčiau nesutikti. Teatras arba yra, arba jo nėra. Profesionalai taip pat kartais padaro nevertus kritikos pastatymus.              

 Vėliau buvo pastatyta latvių dramaturgo A.Liverso pjesė „Žmogus margu kostiumu“. Ten buvo gvildenamas žmogaus dvilypumas, jo sielos margumo konfliktas. Pjesę buvo sunkoka statyti.         

Kada palikai režisieriaus darbą?

  Prasidėjus Lietuvos Atgimimo laikotarpiui, visi teatriniai dalykai persikėlė į aikštes, mitingus, į atskiras pilietines akcijas. Važiavome į Vilnių, stovėjome Nepriklausomybės aikštėje. Pameni, kartu stovėjom, čia jau bendri prisiminimai. Keitėsi kultūros darbuotojo darbas, nes keitėsi ir pats gyvenimas. Pasikeitė ir pati ekonomika, įnešusi komercinius dalykus. Taip mąstė ir profesionalai, nes  teatrai patyrė šoko terapiją, buvo atleista dešimtys ir daugiau nusipelniusių aktorių. Tie procesai tapo skausmingi, ką jau kalbėti apie rajonų liaudies teatrų finansavimą, o norėjosi dirbti.

Tada atsirado televizija, kur buvo galima dirbti, kurti laidas, bendrauti su įdomiais žmonėmis, realizuoti sumanymus.           

  Tačiau prieš tai  atliktas didžiulis parengiamasis – techninis darbas. 1994 metais buvo parengta pirmoji laida „Pasveikinimas su Šv. Kalėdom.“ Dirbome labai mažame (dabar virtuvės didesnės ) kambarėlyje, štai taip ir „prasidėjo“ televizija.

  Alma Radvilavičiūtė – Bakutienė straipsnyje „Žiemos popietę šildė poezijos posmai ir gitara“

(Alio, Raseiniai. 2009-03-06 Nr.9) tave įvardino Raseinių rajono dainuojamosios poezijos pradininku. Keletą žodžių apie tai.     

  Prie rajono dainuojamosios poezijos pradininku reikia paminėti ir Darių Levickį. Aš pradėjau groti gitara nuo septintos klasės, pamatęs filmą „Mažoji išpažintis“, kuriame vaidino anapilin išėjęs Vytautas Kernagis. Tai buvo lyg narkotikas,  todėl, ačiū Dievui, ir pradėjau brazdinti gitarą, kuri lydėjo visą gyvenimą: ir mokslų metu, ir sovietinėje armijoje, ir dabar. Buvau sukūręs kolektyvą, grojau ir pats. Kartą, administracijos paraginti, surengėme dainuojamosios poezijos šventę „Šaltinis“, kuri organizuojama jau geras dešimtmetis.          .

  Kokie tavo tolimesnieji kūrybiniai planai?            

  Galvoju kažką nuveikti televizijoje. Čia yra „tekantis vanduo“, nauji žmonės, naujos idėjos. Žinoma, nepaliksiu gitaros. Kalbant apie teatrines mintis, tai lems atsirandančios galimybės. Kodėl gi ne? Tai priklausys ir nuo supančių žmonių, nuo to, kiek kultūrą veiks padlaižiavimas, protekcionizmas ir kitos gyvenimo rūdys.                   

Ačiū už pokalbį.