Žiemkenčiai

Vladas Danusas

Prisimenu neseną tėvą,
Plačiai žingsniuojantį sėjėją,
Kaip grūdus, saujomis pasėmęs,
Į dirvą bėrė.
Užakėjo.
Ir lauką peržegnojo žiemai.

Kai duoną kepdavo mama,
Mums būdavo, vaikams, lyg šventė.
Žinojom – pagrandukas bus,
Garuojantis karščiu
Ir su spirgučiais.
Mes seilę rydavome tąsyk
Aš, brolis vidurinis,
Vyresnės ir jaunesnės sesės.